O vis dėlto ji sukasi...

Jonas Kazimieras Burdulis

Pavasario preliudija būtų galima pavadinti įvykių virtinę, užgriuvusią Europą 2005-ųjų vasario pabaigoje ir kovo pradžioje. JAV prezidento Dž. Bušo susitikimas su Europos valstybių vadovais, atrodytų, teikia vilčių, jog santykių tarp valstybių srityje padidės savitarpio supratimas, tarptautinė bendrija netolimoje ateityje pasieks didesnį bendradarbiavimą, stabilumą ir saugumą.

Kas slypi po šiuo šablonišku posakiu? Kas gresia stabilumui ir saugumui? Ar nepakanka to bendradarbiavimo tarp valstybių, kuris dabar vyksta? Pamėginsime glaustai atsakyti į šiuos klausimus.

Šaltojo karo laikais paaiškinti, dėl ko kyla nesantaika tarp valstybių, buvo palyginti nesunku. Skirtinga ideologija, du pasauliai, ginklavimosi varžybos. Skirtingų interesų kova ir jos nulemta konfrontacija iškreipė natūralius santykius tarp valstybių. Pasibaigus šaltajam karui, konfrontacija sumažėjo, tačiau visiškai neišnyko. Atrodė, jog žmonijai nieko nebetrūksta, kad galėtų saugiai gyventi ir ilgai bei darniai vystytis. Deja, ne! Trumpas atokvėpis truko vos dešimt metų – nuo Belovežo susitarimų, kai buvo likviduota Sovietų Sąjunga, iki Pasaulio prekybos centro Niujorke sugriovimo.

Kas įvyko per šiuos dešimt metų? Visų pirma smarkiai sumažėjo atominio karo grėsmė. Visuotinai priimta manyti, jog per šį laikotarpį senajame žemyne gerokai padaugėjo demokratijos, ištisas Rytų Europos regionas išsilaisvino iš sovietinės priespaudos, Europos Sąjunga išsiplėtė, į ją buvo priimtos ir trys Baltijos valstybės. Išnyko sienos, tie nenatūralūs barjerai, ilgą laiką skatinę susvetimėjimą ir nesantaiką.

Tačiau išnykusios sienos nesantaikos neišnaikino. Ryškiausiu tokios liūdnos aplinkybės įrodymu tapo gerai organizuotas ir gerai koordinuojamas tarptautinis terorizmas, jau bemaž šimtmetį siautėjantis Artimuosiuose Rytuose. Dabar nuo jo nėra apsaugota nė viena valstybė. Mirtis nuo šūvio, paleisto iš už kampo, nuo bombos, sprogusios pro šalį važiuojančiame automobilyje, bet kurioje šalyje yra kur kas labiau tikėtina, negu tolima ir nereali atominio karo grėsmė.Kodėl viena neganda pakeitė kitą?

Šiandien pasaulyje greta viena kitos egzistuoja kelios civilizacijos. Greta Vakarų civilizacijos, kuri kilo iš graikų ir romėnų civilizacijos, egzistuoja palyginti jauna atšaka, kurią būtų galima pavadinti islamo civilizacija. Rytų šalyse civilizacija vystėsi savo centruose – Indijoje, Kinijoje, Japonijoje. Kiekvienai iš šių civilizacijų būdingi saviti vystymosi bruožai, klestėjimo ir menkėjimo periodai.

Niekam ne paslaptis, kad Vakarų civilizacija išgyvena didelį nuosmukį. Šiandien sunku atsekti, kada įvyko tas lemtingas lūžis, kada prasidėjo smukimas. Kad ir kaip giliai stengtųsi įžvelgti tyrėjo žvilgsnis, kažin ar įmanoma nustatyti, kodėl civilizacijos raida suteikė pirmenybę materialiajai kultūrai, o ne dvasiniam pradui. Kodėl nė viena religija per amžių bėgsmą neįstengė savo adeptams įtikinamai nurodyti, kas laukia žmogaus, pažeidusio Dievo nustatytą tvarką, ir paskatinti tos tvarkos tvirtai laikytis? Kodėl tai nepavyksta ir dabar, kai žmogaus proto didybė įveikė netgi žmonijos lopšio – Žemės planetos – trauką?

Plačiai paplitusi nuomonė, jog konkurencija yra pažangos variklis, deja, yra netiksli. Šiaip jau mintis nesistengia patyrinėti, kas slypi už tokio gražaus ir tokio panašaus į tiesą kalambūro. Tuo tarpu atsakymą į daugelį keblių klausimų galima atrasti kaip tik čia.

Kūrėjas žmogui įkvėpė ne tik proto smalsumą, skatinantį tirti visatos ir savo būties paslaptis. Žmogui duoti ir jausmai, nuspalvinantys ir greta proto kiekvienam žmogui savaip įprasminantys jo būtį. Meilė, tas galingiausias visa kuriantis šventas jausmas, mus skatina rūpintis ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais, savo gentainiais, savo tauta, skatina mus rūpintis savo ateitimi. Žmogus – ne vienadienė plaštakė, jis veikia projektuodamas savo artimesnės ir tolimesnės ateities perspektyvą, planuodamas ir skaičiuodamas, ko ir kiek jam ir jo šeimai reikia, norint saugiai ir patikimai jaustis ateityje. Bemaž kiekvienam iš mūsų intuityviai atrodo, kad, turėdami labai daug pinigų (arba bent jau pakankamai daug), mes galėtume jaustis saugūs ir aprūpinę savo egzistenciją ilgam laikotarpiui. Tačiau kadangi niekada negali būti tikras, ko ir kiek ateityje gali prireikti, mes stengiamės, kad tų pinigų ar jiems tolygių priemonių būtų kuo daugiau.

Tas neapibrėžtumas, netikrumas dėl rytojaus mus verčia pamiršti dabarties momentą ir mūsų gyvenimą perkelia į nuolatinį ateities konstravimą. Mes pamirštame gyventi ir, užuot gyvenę, tik planuojame ateitį, kurioje, kaip sakyta, mums reikia visko ir kuo daugiau. O pamiršę gyventi dabar, pamirštame saiką – ateities planuose jam vietos nėra. Ateityje mes planuojame įvairias grėsmes, pavojų, keliamą kitų savo gentainių. Jie ateities vizijose jau nebe gentainiai, o konkurentai, siekiantys mus išstumti iš mūsų planuojamos gyvybinės erdvės. „Žmogus žmogui – vilkas!“ Šiai grėsmei pašalinti mes taip pat numatome priemonių.

Šitaip kovojant dabarčiai su ateitimi, dabartis neišvengiamai pralaimi. Tas pralaimėjimas nulemtas kelių tūkstančių metų Vakarų civilizacijos raidos, kuri mus atvedė į šią dieną per begalinę karų ir žudynių virtinę. Žmonijos istorijoje dar nėra buvę laikotarpio, kurio metu viena žmonių karta būtų išaugusi ir užbaigusi savo gyvenimą be karo. Vadinamasis pažangos variklis išrado ir ištobulino ne tik taikaus gyvenimo reikmenis, bet ir griovimo, žudymo priemones. Naujųjų amžių istorijoje atrasta, jog, tik ieškant naujų žudymo būdų, buvo atrastos ir ištobulintos naujos taikaus gyvenimo priemonės.

Viso to variklis, taip pat ir mūsų pažangos variklio variklis pasirodė besąs pelnas. Pelnas užvaldė žmogaus protą ir jausmus būtent Naujųjų amžių laikotarpiu, kai buvo atrasta pinigų demonetizacija, kitaip tariant, kai buvo išrasti popieriniai pinigai. Dalykas labai paprastas: kai kapitalas buvo kaupiamas aukso pavidalu, labai didelį jo kiekį sukaupti ir saugiai laikyti tapo fiziškai neįmanoma. O atradus, jog preke gali būti ne tik žmogaus sukurti daiktai, bet ir jo darbas, ir netgi jis pats, kapitalo kiekis žmogaus dispozicijoje nepaprastai išaugo. Nesileidžiant į tolesnius apibendrinimus (šio straipsnio tikslas nėra politinės ekonomijos aiškinimas), nurodysime, kad šios aplinkybės galiausiai ir davė mums tokio masto ekonomines sąjungas kaip Europos Sąjungą ir naująjį ekonominį megapolį – pasaulinės ekonomikos vieningą sistemą, kitaip dar žinomą globalizacijos vardu.

Būtent pelnas, tas žvėris, praeitame amžiuje pavadintas geltonuoju velniu, iškreipė atskirų šalių ir tautų santykius, vienoms pajungiant ir išnaudojant kitas. Pelnas tapo nauja religija, nauja malda, kurią nepailsta kartoti ir jaunas, ir senas. Artimųjų Rytų tautos tapo naftos pramonės priedėliu, Sovietų Sąjungos tautos tapo siauros nomenklatūrinio sąrašo apribotos valdančiosios klasės, deklaravusios savo uždaviniu panaikinti išnaudojimą Žemės planetoje, nuosavybe. Visos tautos šiai religijai teikia pirmenybę prieš visas kitas.

Islamo šalyse, kuriose taip gausu labai vertingų naudingųjų iškasenų (pirmiausia naftos), skurdas yra kur kas didesnis negu tose aukštai išsivysčiusiose šalyse, kurios iš pirmųjų tas iškasenas perka! Rytų šalyse vaizdas smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, Japonijoje skurdo praktiškai nėra, Kinija sparčiai kopia į išsivysčiusių pasaulio šalių gretas.

Išnaudojimas ir socialinė nelygybė žmonijos istorijoje visą laiką buvo ne naujiena, tačiau XX amžiuje padėtis pasikeitė iš esmės, kai Rusijoje nugalėjo bolševizmas ir socialinė nelygybė buvo įtvirtinta tarptautinių santykių srityje. XX a. pabaigoje, Sovietų Sąjungai ieškant naujų pasaulinio viešpatavimo būdų, buvo įsibrauta į Afganistaną. Tai buvo žmonijos naujos eros pradžia. Laisvajam pasauliui susivienijus prieš šią ekspansiją, Sovietų Sąjunga žlugo. To pasekmė – kardinaliai pasikeitęs pasaulis. Pasaulis su naujomis galimybėmis ir su naujomis problemomis.

Viena iš naujų ir sunkių žmonijos nuodėmių yra klaidingas įsitikinimas, kad bet kuriai tautai galima prievarta primesti savo valią ir įsakyti jos gyvenamojoje teritorijoje įdiegti demokratiją ir taikiai bei laimingai gyventi. To reikalaujama iš Afganistano, iš Irako, berods toks pat reikalavimas jau paruoštas ir Iranui. Tokias direktyvas vykdo Lietuva, Latvija ir Estija, prie kurių savanoriškai prisijungė ir Ukraina. Pageidaujama, kad neatsiliktų ir Rusija, kurios ne itin demokratiškos permainos ne vieną Vakarų politiką verčia giliamintiškai krapštytis pakaušį.

Tuo tarpu mielai užmirštama, jog bet kokie susitarimai tarp žmonių, jeigu jie nėra paremti ir užtikrinti susitariančiųjų gyvybinių interesų, nė kiek nepatvaresni negu smėlio pilys, vaikų pastatytos pajūryje. Galima kiek norint apeliuoti į proto balsą, belstis į sąžinę, garbę, padorumą, tačiau jeigu žmonių gyvenimas sutvarkytas neatsižvelgiant į tuos pačius sąžinę, garbę ir t. t., jokios apeliacijos neduos naudos.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja svarbi išvada: tautai velkant vargo naštą, žmogų pavertus beteisiu vergu laisva save laikančioje šalyje, negali būti jokios kalbos apie laisvę ir demokratiją, apie lygybę ir pagarbą įstatymams. Tuo labiau tas pasakytina klestint korupcijai ir teisiniam nihilizmui. Nedera ieškoti priežasčių ten, kur jų nėra ir negali būti. Jeigu valstybė negali užtikrinti savo piliečiams pilietinių teisių ir laisvių ne popieriuje, o tikrovėje, vadinasi, tokioje valstybėje valdžia yra neteisėta, uzurpuota. Ir visiškai neturi reikšmės tokios aplinkybės, kad per rinkimus ta valdžia yra išrinkta tariamai teisėtai, perkant balsus ar darant kitokius „neesminius“ pažeidimus. Tokioje valstybėje demokratija neįmanoma. Ją pasiekti galima tik tuo atveju, jeigu nėra korupcijos, jeigu už darbą atlyginama teisingai, jeigu už pilietinių teisių ir laisvių pažeidimus kiekvienu atveju teisme nagrinėjama byla ir teismo nuosprendžiu sodinama į kalėjimą, jeigu nėra vargo ir skurdo.

Pažvelkime, kas dedasi Rusijoje ir aplink ją. Visą Rusijos istoriją būtų galima nusakyti vienu žodžiu – ekspansija. Dabartinės Rusijos etninį pagrindą sudaro slavų tautos, kurioms jų istorijos pradžioje buvo būdingas klajoklių gyvenimo būdas. Ilgainiui jos buvo atmieštos kitų klajoklių tautų – mongolų ir totorių, kas joms sėslumo nepridėjo. Jų ekspansija vakarų kryptimi ir kontaktai su sėsliomis Europos tautomis gyvenimo būdą pakeitė, atsirado civilizuoto gyvenimo prielaidos. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad pakito pats ruso būdas. Dar ir šiandien žinomas posakis apie ruso sielos platumą – jis atsirado stepių platybėse.

Šiandien Rusija doroja gausų savo praeities nusikaltimų derlių. Kad ir ką bepaimtume, – Sibiro tauteles, Kaukazo ar Vidurinės Azijos tautas, Baltijos tautas, – visos jos buvo užkariautos ugnimi ir kalaviju. Istorijos vingiuose lietuviai ir rusai ne visada buvo priešai. Rusai ilgą laiką lietuviams buvo tarsi skydas nuo mongolų ir totorių, jie mus gelbėjo nuo azijietiško chanų jungo, o lietuviai rusams panašiai pasitarnavo, dengdami juos nuo kryžuočių ir kalavijuočių grobikiškų žygių. Joks istorikas neužginčys, kad Žalgirio mūšyje petys į petį kovojo lietuviai ir rusų Smolensko pulkai. Tačiau po Žalgirio prabėgo jau šeši šimtai metų, o vyresnioji lietuvių karta dar gerai prisimena, ir kokia kieta buvo okupanto ranka, ir koks aštrus buvo budelio kirvis.

Šiandien Rusija ir toliau didina savo kaltės naštą prieš žmoniją. Kasdieninės žudynės Čečėnijoje, kišimasis į kitų šalių vidaus reikalus Gruzijoje ir Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos valstybėse nė per nago juodymą neduoda naudos nei Rusijos valdžiai, nei Rusijos žmonėms. Dabartinė Rusijos valdžia negailestingai išnaikino tas demokratijos užuomazgas, kurias Rusija buvo išsikovojusi per tą dešimtmečio atokvėpį – iš laisvos spaudos, iš laisvų rinkimų ir iš opozicijos likę tik prisiminimai. Atrodytų, Rusijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra ir istorikų, ir politologų, ir filosofų, ir pagaliau paprastų ir dorų žmonių. Kas gi galėtų sutrukdyti Rusijai apžvelgti savo istoriją ir pasakyti: čia pasielgėme klaidingai, čia padarėme nusikaltimą, o štai čia su mumis buvo pasielgta neteisingai? Paprašykime atleisti tų, kuriuos nuskriaudėme, ir atleiskime tiems, kurie mums buvo neteisingi. Tuo labiau to verta tikėtis, turint omenyje, kad Jelcino laikais per Spalio revoliucijos metines darbininkai nešė plakatus: „Visų šalių proletarai, atleiskite mums!“ Jeigu dar N. Chruščiovas įstengė įveikti savo nusikalstamą praeitį ir demaskavo Stalino nusikaltimus žmoniškumui, kas šiandien galėtų sukliudyti Rusijai ištarti vieningą „Ne!“ mėginimams reanimuoti neostalinizmą?

Tačiau, kad ir kokia būtų Rusija, jos ateitis – jos pačios reikalas. Pasaulio tautų bendrija, vadinasi, ir lietuvių tauta, privalo priimti Rusiją tokią, kokia ji yra. Kiek ir kaip artimai su ja bendrauti – kitas reikalas. Niekas negali reikalauti reikšti pagarbos žmogžudžiui, kad ir kas jis būtų, – valstybės vadovas, apsišarvavęs branduoliniais arsenalais, ar paprastas banditas, už kelias dešimtis rublių nudobęs savo gentainį. Kai Rusija pajus tikrąją, o ne išpūstą savo dvasios didybę ir supras savo misiją, kurią jai paskyrė mūsų Kūrėjas, niekam nebus gėda ištiesti jai ranką. Turime suprasti ir Rusijos interesus, ir jos problemas. Kad ir kaip nemalonu, privalome iškęsti visą jos šantažą ir deramai bei neprarasdami savo orumo jį atmesti. Kad ir kaip mums būtų sunku, mes savo kelią pasirinkome patys, ir niekas negali mums diktuoti, kaip mums juo eiti. Jeigu kitiems mūsų pavyzdys priimtinas, tegul juo pasinaudoja, o jeigu ne – tegul mums parodo savo pavyzdį. Mes pasižiūrėsime ir pagalvosime, ar verta iš jo mokytis!

Yra ir daugiau šalių, kurių likimas panašus į Rusijos. Šalių, kurias slegia neturtas, demokratijos stygius, nelygybė ir korupcija, ir kurios yra linkusios dėl savo nesėkmių kaltinti visą pasaulį, tik ne save. Yra ir daugiau žmonių, kurie pasirinko savo gyvenimo tikslu kitų kančias ir žudynes, prieš kuriuos pasaulis yra priverstas vienytis ir juos medžioti tarsi tigrus žmogėdras. Neturtas ir socialinė nelygybė, kraupiai nuspalvinti ideologijos, fundamentalizmo ir fanatizmo kruvinų spalvų, XXI amžiuje dar ilgai neleis tautoms jaustis ramiai ir saugiai. Nežinia, ar mėginimai šią grėsmę pašalinti jėga neišprovokuos jos griebtis masinio naikinimo ginklų, – bent jau atmesti tokios galimybės, atrodo, neįmanoma. Išeitis viena – padėti tokioms šalims kuo greičiau likviduoti skurdą, priespaudą ir socialinę nelygybę. Revoliucijos eksportas jau išbandytas, jis niekur nepasiteisino. Dabar atėjo eilė gerai valiai ir pagalbai, tik kažin ar pavyks ją gausiai ir nesavanaudiškai eksportuoti?

O kol kas mūsų gimtoji Žemė sukasi ir toliau skaičiuoja žmonijos didybės ir gėdos ciklus. Niekas nesustabdys jos sukimosi, žmogaus proto galia tam dar nepribrendusi. Tikėkimės, kad mūsų naujajame amžiuje to nebus ir mes galėsime su nauja prasme pakartoti Galilėjaus žodžius: „O vis dėlto ji sukasi!“

© 2005 "XXI amžius"