"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 23 d., Nr. 6 (99)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Drungnojo karo“ šešėlyje

Pusę praėjusio amžiaus pasaulio scenoje veikia du pagrindiniai veikėjai, du galios poliai, visiškai skirtingi tautiniu ir kultūriniu identitetu, tačiau, būdami vienodų „gabaritų“, jie turi daug panašių bruožų. JAV ir Rusija – dvi gigantiškos politinės mašinos, kartais be stabdžių judančios pasauliniame greitkelyje. Ar galima drąsiai teigti, kad šaltasis karas liko užverstuose istorijos puslapiuose, vienai iš šių mašinų ėmus rūdyti ir strigti? Šaltojo karo įtampa ėmė slūgti dar nesugriuvus Sovietų Sąjungai. Viena iš priežasčių: didėjančios komunikacijos galimybės, ryšių technologijų progresas, atvėręs duris nevaržomai žodžio laisvei. Kita priežastis glūdi kritinėje atominio karo baimės įkrovoje, kuriai ėmus kibirkščiuoti po Černobylio branduolinės katastrofos, pagaliau atsivėrė akys (ir atsirišo rankos?) konkuruojančių supervalstybių valdžiai pradėti konstruktyvų dialogą.

„Pasiligojus“ Rusijos ekonomikai, galios konkursas pateko į aklagatvį, tačiau atsargūs tarpvalstybiniai santykiai įpareigoja žvelgti giliau: ar neperėjo laikinai dvišalės varžybos į „drungnojo karo“ periodą? Kaip klostysis ambicingiausių šalių konfrontacija po kelių dešimtmečių atsigavus Rusijos ekonomikai? Išlieka perspektyva JAV ir Rusijos draugiško vienijimosi bendrai kovai su nauja grėsme, terorizmu. Tačiau sudvejintos pajėgos beatodairiškai raganų medžioklei musulmoniškuose kraštuose gali sujudinti „rytietišką širšių lizdą“. Tokiame kontekste ambicijų gali turėti ir nauji galios židiniai, pavyzdžiui, šuoliškai augančios ekonomikos Azijos kraštai. Nesuderinamos religijų ir kultūrų pagrindu, tačiau pasaulinės globalizacijos tėkmėje susidūrusios jėgos gali įžiebti pavojingus neramumus. Mažosioms valstybėms telieka tenkintis pasyvaus stebėtojo vaidmeniu, dangstantis iš pirmo žvilgsnio tvirtomis ir daug žadančiomis tarptautinėmis sąjungomis. Belieka viltis, kad Europos Sąjunga sugebės atsverti didžiųjų nacijų ambicijas ir sukontroliuoti tarpžemyninį „santykių aiškinimąsi“. Tautinė ir kultūrinė diferenciacija susivienijusioje Europoje skatina toleranciją ir neleidžia įsivyrauti pasipūtėliško nacionalizmo nuotaikoms, ilgainiui galinčioms pereiti į tarptautinę konfrontaciją. Deja, vienybė turi savo ribas, ir atskiroms valstybėms tenka pačioms atlaikyti didelį politinį spaudimą.

Pastarojo meto Lietuvos užsienio santykiuose su Rusija dominuoja ekonominis aspektas. Europos kontekste minimaliai sumažėjus karinės grėsmės tikimybei, lieka energetikos kontrolė, kuri ir taikiame demokratiniame pasaulyje yra galingas svertas sprendžiant tarptautinio bendravimo klausimus. Siekiant politinės naudos, naudojami ir kiti ekonominio spaudimo būdai: prekybos, trasporto ribojimas. Tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuva yra priklausoma nuo Rusijos naftos ir dujų tiekimo.

Lietuvos Prezidento dilema – „vykti ar nevykti“ Gegužės 9-ąją į Maskvą švęsti pergalės prieš nacistinę beprotybę – parodė, jog net istorijos grynumo bei valstybingumo klausimai sprendžiami tarptautinio verslo kontekstu. Tarp daugumos balsų, raginančių Prezidentą nevykti, buvo girdėti ir priešingų nuomonių, grindžiamų pablogėsiančių ekonominių santykių su Rusija grėsme.

Ar pakankamai suprantame galingąsias pasaulio tautas, kad sugebėtume prognozuoti jų veiksmus? Subtilus suvokimas, kas gi yra „velikaja strana Rossija“, plevena šios tautos kultūroje ir įvairiais pavidalais atsispindi literatūros genijų žodžiuose, tačiau galutinai suvokti šitos neišsemiamos energijos šalies nepavyko niekam. Rusų mentaliteto „dešifruotojams“ prisilietus prie pažinimo ir perteikus jį menine forma, lieka daug interpretacijos erdvės. Tad peršasi vienintelė tikra išvada: „russkaja duša“ (rusų siela) turi tiek atspalvių, kad tikėtis galima bet ko.

Lietuvos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis visada buvo aiškiai kryptingi. Neturėdami nei rimtų istorinių, nei ekonominių saitų, lietuviai nuo seno laikė JAV savo didžiuoju draugu ir užtarėju. Nuo partizanų rezistencijos laikų Lietuvoje vyrauja tikėjimas demokratine Amerikos galia: „Ateis amerikiečiai ir visus išgelbės“. Be kompromisų tikėdama JAV sau bandomu prisiskirti „pasaulio policininko“ vaidmeniu, Lietuva kartais gali pasidžiaugti draugiškos politikos trupinėliais. Vilniuje JAV prezidento Džordžo Bušo ištartus pasižadėjimo užtarti karinės grėsmės akivaizdoje žodžius miesto valdžia netgi įsakė iškalti akmenyje. Deja, net ironiškai žvelgiant į lūkesčių pagrįstumą, tenka pripažinti: geriau tiek, negu nieko. Todėl ir užmerkiame akis nesigilindami į JAV kariaujamų karų motyvų pagrįstumą. Tylėti galime, tačiau atsimerkti reikėtų... Ar ne per mažai gilinamės į šių dienų „kryžiaus žygių“ pagrįstumą? Gal tiesiog džiaugiamės, kad kariauja kažkur toli?

Kur glūdi giliausios valstybių nesusišnekėjimo, tarptautinio spaudimo, konfliktų šaknys? Kodėl didžiosios supervalstybės visuomet „randa problemų“ strategiškai ir ekonomiškai patraukliuose regionuose? Vienoms šalims kūrenant vos rusenantį demokratinį taikos aukurą, kitos jaučia pareigą šią demokratiją įvesti tankais ir raketomis. „Demokratijos stoka“ paprastai atrandama kartu su energetiniais potencialais, o mažosioms šalims telieka arba pritariamai linkčioti, arba stoti į „potencialių teroristų“ gretas. Panašu, kad karas tėra vienintelė priemonė išlaikyti savo rankose milžiniškos valstybės vairą. Kaip kad rykliui nustojus plaukti, jis tiesiog paskęstų, taip ir didžiųjų valstybių vadovams, kad išlaikytų populiarumą, reikia nuolat kariauti tiek savo, tiek svetimus karus. Nebeatrodo tokia utopiška holivudiniame kino filme „Uodega vizgina šunį“ pateikta mintis, kad, siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo prezidentą juodinančio skandalo, galima sukelti nedidelį karą. Tenka tik stebėtis, iš kur amerikiečiai sėmėsi tiek savikritikos kurdami šį filmą. Istorijos retrospektyva neatskleidžia nieko naujo: prisimenant senovės imperijų kūrimą kardu, matyti, kad egzistuoja kritinė valstybės masė, kurią viršijus, taikiai išlaikyti imperijos nėra įmanoma. Ar technologinis progresas ir globalizacija nutrauks žmonijos karų prakeiksmą, ar tiesiog po šaltojo karo pauzės sulauksime „karštojo karo“?

Paulius SAUDARGAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija