Prezidento sprendimas nepadidins grėsmių Lietuvai

Tomas Janeliūnas,

Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas

Šių metų pradžioje, regis, nebuvo aktualesnės Lietuvos užsienio politikos problemos už gana banalų klausimą – ar Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus turėtų priimti kvietimą ir gegužės 9 dieną vykti į Maskvą švęsti Sovietų Sąjungos pergalės prieš nacistinę Vokietiją.

Prezidento delsimas priimti sprendimą suteikė pagrindo visuomenei gana plačiai diskutuoti ir ieškoti vis naujų argumentų, bandant pagrįsti savo požiūrį į šią problemą. Visuomenės atstovai ir politikai nevengdavo siūlyti Prezidentui savo rekomendacijų, dažnai apipintų grėsmingais, nors dažniausiai vertybiniais, epitetais.

Manantieji, kad nederėtų gegužės 9-ąją vykti į Maskvą, teigdavo, kad dalyvavimas šioje šventėje reikštų grobikiškų SSRS karų pateisinimą ir lietuvių tautos, patyrusios sovietinę okupaciją, žeminimą. Manantys kitaip aiškino, kad atsisakymas priimti Rusijos kvietimą pakenktų Lietuvos ir Rusijos santykiams – pažeistų dabartinius Lietuvos interesus. Jų nuomone, vadovautis moraliniais įsitikinimais būtų politiškai žalinga. Dažniausiai politikai ir komentatoriai sutikdavo, kad ši problema tautai yra svarbi, todėl jos aktualizavimas – natūralus.

Aiškėjant, kad V. Adamkus paskelbs apie apsisprendimą nevykti į Maskvą, pasigirdo ir perspėjimų, kad Lietuva nukentės ekonomiškai, nes įsižeidusi Rusija kurį laiką nenorės plėtoti verslo santykių su Lietuva.

Šiuo metu, jau žinant V. Adamkaus apsisprendimą gegužės 9 dieną likti su savo tauta, verta blaiviau pažvelgti į gegužės 9-osios problemą ir patyrinėti, ar kad ir koks sprendimas apskritai galėjo būti žalingas valstybei ir turėti realios įtakos Lietuvos saugumui.

Bandant objektyviai vertinti grėsmes, reikia pripažinti, kad žalos sukėlimo galimybė būtų svarbiausias grėsmės požymis. Todėl tik nustačius potencialią politinę ar ekonominę žalą valstybei, kuri kiltų dėl Prezidento pasirinkimo, galima atsakyti į klausimą, ar gegužės 9-osios problemos sprendimas yra reali grėsmė valstybės saugumui.

Pirmiausia reikėtų išnagrinėti politines Prezidento sprendimo pasekmes. Kalbant apie politines grėsmes, svarbiausias klausimas – kokį poveikį Prezidento važiavimas ar nevažiavimas į Maskvą padarytų Lietuvos valstybingumo idėjai.

Vienas dažniausiai viešai minimų perspėjimų Prezidentui yra tai, kad Lietuvos vadovo dalyvavimas gegužės 9-osios šventėje Maskvoje gali netiesiogiai prisidėti prie Lietuvos okupacijos ir aneksijos po Antrojo pasaulinio karo pateisinimo. Tokia iš pirmo žvilgsnio abstrakti problema gali turėti neigiamos įtakos Lietuvos valstybingumo idėjai.

Rusijos bandymai revizuoti ir pateisinti Sovietų Sąjungos veiksmus po Antrojo pasaulinio karo gali – nors ir netiesiogiai – silpninti argumentus dėl Lietuvos valstybingumo principų. Net jei tarptautinės teisės atžvilgiu Lietuvos suverenumu nebūtų abejojama, tarptautinėje politikoje po truputį gali būti pritariama Rusijos požiūriui, jog ji turi teisę ginti savo interesus ir daryti įtaką kaimyninėms šalims. Ypač jei pačios Baltijos šalys patvirtintų oficialų Maskvos požiūrį į Antrojo pasaulinio karo pasekmes.

Taigi V. Adamkaus vizitas į Maskvą galėtų prisidėti prie abejonių, ar Lietuvos valstybingumo klausimai tikrai yra neginčijami. Ypač tai svarbu pačiai Lietuvos visuomenei – nemaža jos dalis istorijos vertinimų nesieja su esamu valstybingumu. Todėl aiški V. Adamkaus pozicija nepritarti Rusijos istorijos interpretacijoms ir Lietuvos valstybingumo abejonėms sumažino galimą žalą Lietuvos valstybingumo suvokimui.

Antras svarbus politinių pasekmių aspektas – Prezidento sprendimo padariniai Lietuvos užsienio politikos savarankiškumui. Valstybės vidaus ir išorinis politinis saugumas gali būti apibūdinamas ne tik kaip tiesioginės grėsmės nebuvimas, bet ir kaip laisvė savarankiškai vykdyti savo politiką, autonomiškai priimti sprendimus, geriausiai atitinkančius nacionalinius interesus.

Šiuo atveju Lietuvos prezidento V. Adamkaus sprendimas dėl vykimo į Maskvą buvo nulemtas ir tam tikro spaudimo iš užsienio valstybių. Aiškiausiai tai demonstravo Rusijos politikai, užsimindami, kad atsisakymas vykti į Maskvą pakenktų tarpusavio santykiams.

Tačiau ir kitų šalių diplomatai ir politikai, diplomatiškai pabrėždami, kad tai yra Lietuvos Prezidento apsisprendimo reikalas, leido suprasti, kad reikėtų „mąstyti pragmatiškai“ ir negadinti santykių su Rusija. Pavyzdžiui, Vokietijos dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ vedamajame redakcijos straipsnyje (spausdintame dar prieš V. Adamkaus sprendimą) teigta, kad Vilniaus ir Talino apsisprendimą gali nulemti spaudimas iš Vakarų, kaip jau nutiko Rygai.

Jei Lietuvos Prezidentui priėmus sprendimą vykti į Maskvą būtų argumentuota, kad tokį žingsnį paskatino ir „tarptautinės bendruomenės požiūris“, tai liudytų apie reikšmingą įtaką Lietuvos sprendimų savarankiškumui. Lietuvos Prezidento pasidavimas išorės spaudimui būtų precedentas vėliau šią įtaką didinti – tai yra mažinti Lietuvos užsienio politikos savarankiškumą ir kelti didesnę grėsmę politiniam saugumui.

Galima manyti, kad gegužės 9-osios problemos perkėlimas į viešųjų diskusijų erdvę buvo tikslingas Prezidentūros bandymas paskatinti argumentus pačioje visuomenėje ir pasipriešinti galimai grėsmei, kylančiai dėl išorinio spaudimo Prezidentui. Dominuojanti visuomenės pozicija, kad V. Adamkui nederėtų vykti į Maskvą, galėjo tapti argumentu, padedančiu atsispirti neoficialiems užsienio diplomatų raginimams „palaikyti draugiškus santykius“ su Rusija. Šiuo atveju problemos aktualizavimas galėjo būti skatinamas tikslingai.

Tiesa, V. Adamkui nutarus nevykti į Maskvą, galima laukti ir priešingo poveikio šalies politiniam savarankiškumui. Bandydami vengti toliau aštrinti santykius su Rusija, Lietuvos politikai gali būti linkę kitais klausimais užimti lankstesnę poziciją, kuri atitiktų Maskvos interesus. Kita vertus, kuo radikalesnė ir emocingesnė bus Maskvos reakcija į Lietuvos ir Estijos vadovų sprendimą likti namuose, tuo Vakarams bus aiškiau, kodėl lietuviai ir estai nepanoro pasiduoti „pragmatiškam“ spaudimui nusileisti Rusijos reikalavimams.

Bene svarbiausias argumentas, kurį bandė naudoti politikai ar verslininkai, ragindami V. Adamkų neerzinti rusų ir vykti į Maskvą, buvo ekonominės žalos baimė. Lietuvos ekonominė priklausomybė nuo Rusijos išlieka reikšminga grėsme. Ypač tai akivaizdu energetinių šaltinių srityje – Lietuva neturi jokios alternatyvos Rusijos dujoms ir (dėl didelių alternatyvių šaltinių kaštų) – Rusijos naftai.

Rusijos mėginimai politiniais tikslais naudoti ekonomines priemones (dažniausiai diktuojant užsienio prekybos, tranzito ar energetinių resursų tiekimo sąlygas) yra gana įprasta praktika. Vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių – Rusijos naftos tiekimo ribojimas Latvijos Ventspilio naftos terminalui, siekiant palankių sąlygų perimti „Ventspils nafta“ kontrolę. Valstybinei Rusijos įmonei „Transneft“ nutraukus naftos tiekimą vamzdynais į Ventspilį, terminalas perkrovė daug mažiau naftos ir jos produktų bei patyrė didžiulių nuostolių.

Rusija gali imtis ir kitų, ne tik su energijos resursų tiekimo ribojimu susijusių, ekonominio spaudimo priemonių – pavyzdžiui, taikyti netiesioginius prekybos apribojimus ar kurti naujų transportavimo kliūčių. Todėl reikia pripažinti, kad bent jau hipotetiškai Rusijos valdžia turi galimybių padaryti ekonominės žalos Lietuvos ūkiui politiniais tikslais. Kai kurie Lietuvos verslininkai skatino V. Adamkų atsižvelgti į Lietuvos ekonominius interesus ir vykti į Maskvą, nes apie neigiamus ekonomikai padarinius Lietuvos verslininkus „iš aukštų tribūnų“ perspėję patys rusai.

Nors galima ekonominių sankcijų žala Lietuvos ekonominiam saugumui gali būti reikšminga, sankcijų taikymo tikimybė dėl vienokio ar kitokio V. Adamkaus sprendimo vargu ar labai pasikeistų. Jau dabar galima pastebėti, kad Rusijos santykiuose su Lietuva dominuoja politinių interesų įgyvendinimas, net jei tai ekonomiškai nenaudinga – pavyzdžiui, trukdoma tranzitui į Klaipėdos uostus, nors Rusijos uostai nepajėgia susidoroti su transporto srautais.

Ekonominės grėsmės tikimybę gali nulemti procesai pačioje Rusijoje. Jei V. Adamkaus sprendimas nevykti į Maskvą bus politiškai sureikšmintas, gali būti siūloma reaguoti radikaliai ir taikyti ekonomines sankcijas.

Vis dėlto Prezidento sprendimas dėl gegužės 9-osios vargu ar gali daryti žalą Lietuvos ekonomikai. Ekonominių sankcijų (tiesioginių ar pridengiamų kitais argumentais) grėsmė, net nepaisant gegužės 9-osios, problemos yra gana didelė. Tikrai to norėdama, Maskva gali rasti ir kitą pretekstą taikyti sankcijas Lietuvai, o V. Adamkaus vizitas į Maskvą tikrai vienu mostu nepanaikintų Lietuvos ekonominės priklausomybės nuo Rusijos.

Konkretų žalos mastą Lietuvai galima būtų įvertinti tik po oficialios Maskvos reakcijos į V. Adamkaus sprendimą, tačiau jau dabar galima teigti, kad Prezidento sprendimas nevykti į Rusiją švęsti gegužės 9-osios nesukels Lietuvai didesnės grėsmės nei ta, kurią lemia dabartinė situacija ir priklausomybė nuo Rusijos. Greičiausiai atvirkščiai – kai kuriais aspektais Prezidento sprendimas net padidino politinį Lietuvos saugumą ir savarankiškumą.

ELTA, VU TSPMI

© 2005 "XXI amžius"