Laisvės šauksmas

Prancūzų filosofo laiškas
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui

Gerbiamas Prezidente Bušai,

esu vienas iš nedaugelio Paryžiaus inteligentų, kurie nuo pat pradžios viešai palaikė ginkluotą intervenciją prieš Sadamą Huseiną. Tokios pozicijos laikiausi dėl paprastos priežasties – dėl šito režimo nežmoniškumo. Vienintelis dalykas, dėl kurio apgailestauju, – tai, kad jo nenuvertė dar 1991 metais. Taigi aš, kaip pilietis, pasinaudojau savo teise viešai nesutikti su mano vyriausybės politika, o kaip filosofas – savo teise pasisakyti prieš prancūzų visuomenės nuomonės praktiškai vieningą poziciją, kuri, nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų, nuo valdančiosios partijos iki opozicijos, nuo paprasto aktyvisto iki šalies prezidento, smerkė Jūsų iniciatyvą.

Todėl pagrįstai galiu įvertinti visuomenės nuotaikų evoliuciją Prancūzijoje ir visoje Europoje, akivaizdžiai pasireiškusią neseno Jūsų vizito į kontinentą metu. Jūs, be abejo, pastebėjote, kad antiamerikietiškos demonstracijos šios kelionės metu buvo negausios ir susiskaldžiusios. Jos nė iš tolo nepriminė masinių ir bekompromisinių protestų, kadaise išprovokuotų Niksono ir Reigano atvykimo į Europą. Analogiškai, kai Kondoliza Rais (Condoleezza Rice) sakė kalbą pačiame Lotynų kvartalo centre Paryžiuje, nė viena priešiškai nusiteikusi grupuotė nemėgino sužlugdyti renginio, nors Sorbonos studentai linkę į protesto akcijas ne mažiau už jų bendraamžius Berklyje.

Vis dėlto nevertėtų manyti, kad diskusija jau baigta. Ji tiktai prasidėjo. Tereikia laisvės kariams patirti dar vieną nesėkmę, tereikia teroristams, visų gerų žmonių siaubui, įvykdyti dar vieną pasibaisėtiną akciją, ir kvaila litanija suskamba su nauja jėga: „Taika bet kokia kaina, taika visų pirma, taika – tegul ir griuvėsiuose!“

Buvęs mūsų užsienio reikalų ministras Dominikas de Vilpenas (Dominique de Villepin), dabartinė prancūzų vyriausybės „kylanti žvaigždė“, paskelbė „miestui ir pasauliui“ apie radikalų prieštaravimą tarp „dviejų pasaulėžiūrų“. Jo paties pasaulėžiūra, atspindinti Paryžiaus poziciją, besąlygiškai iškelia į pirmą vietą taiką, o laisvė, jų nuomone, anksčiau ar vėliau ateis iš paskos. Priešinga pasaulėžiūra pirmenybės palmę atiduoda laisvei – tiktai ant jos pagrindo galima sukurti tvirtą ir pastovią taiką.

Būtent šiuo principu vadovavosi pirmieji demokratiniai Europos režimai ir didieji mąstytojai, pavyzdžiui, Kantas. Jis įkvėpė Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų geriausius pasireiškimus. Jis vedžiojo ranką tų, kurie rašė Žmogaus teisių deklaraciją. Prancūzijos Respublikoje iki šiol galima pamatyti jo atvaizdą, iškaltą akmenyje ant valstybinių įstaigų fasadų, nors nedaug kas iš paryžiečių šiandien gali pakartoti šiuos žodžius teisinga tvarka: „Laisvė, lygybė, brolybė“. Laisvė – pirmoje vietoje: būtent tokį sprendimą priėjote ir Jūs. Ačiū Jums už tai – Jūs šaunuolis!

Deramas sutikimas, kokį Jums surengė mūsų senajame kontinente, susijęs, kaip Jūs tikriausiai ir pats pastebėjote, ne su staigiu prancūzų, vokiečių, ispanų ar belgų elito atstovų, nesivaržančių skelbti, kad išreiškia visos Europos nuomonę, atsivertimu į laisvės gynėjus. Naujienos, ateinančios iš viso pasaulio, verčia aukštyn kojomis jų apriorines koncepcijas. Žmonės meta iššūkį terorui, ir, rizikuodami gyvybe, ateina prie balsavimo urnų: kaip tik taip buvo Afganistane ir Irake. Jie gina laisvus rinkimus nuo mafijos kėslų ir nuo besiilginčių sovietinės santvarkos: taip buvo Ukrainoje ir Gruzijoje. Todėl Vakarų Europos gatvė ir pacifistų sluoksniai buvo priversti laikinai atsitraukti šių netikėtų drąsos ir dvasios jėgos pasireiškimų akivaizdoje. Savo kelionės metu Jūs vėl entuziastingai pareiškėte apie savo paramą „aksominėms revoliucijoms“ – kovai už laisvę, kuri šiandien vyksta Beiruto bulvaruose ir jau laimėjo pergalę Kijevo Maidan’e nezaležnosti (Nepriklausomybės aikštėje).

Jūs nesvyruodamas – diplomatiškai, bet aiškiai ir visu balsu – kritikuojate ir autokratines Vladimiro Putino politikos tendencijas. Ačiū Jums ir už tai! Tuo Jūs, neminint kitų dalykų, pribloškėte Vakarų Europos sostines, kur valdantieji lenktyniauja varžydamiesi dėl Kremliaus šeimininko palankumo ir nedrįsta pasakyti nė vieno kritikos žodžio apie jį: taip jie neįvertina galios tikrojo demokratijos siekio, apėmusio buvusią sovietų imperiją ir arabų pasaulį.

Išsivadavimo judėjimas – nuo Budapešto sukilimo 1956 metais iki Kijevo revoliucijos 2005 metais – per pastaruosius 50 metų pakeitęs Europą, šiandien kelia grėsmę tironams visame pasaulyje. Jam siekimas gyventi laisvai – visų pradžių pradžia. Būtent jisai įkūnija XXI amžiaus civilizacijos principus.

Jūsų paskutinio vizito sėkmė įrodo, kad spaudžiama nepaneigiamų faktų Europos visuomenės nuomonė sugeba atsisakyti apriorinio antiamerikietiškumo. Pone Prezidente, prašau nesusilpninti pastangų, siekiant visuotinės paramos kovai už laisvę. Neatsisakykite savo įsipareigojimo sutrukdyti valstybėms atskalūnėms nevaržomai prekiauti bet kokiais ginklais, padedant platinti branduolinę ginkluotę ir teikiant praktinę arba moralinę paramą nepakantos legionams, siautėjantiems planetoje su trigubu šūkiu: neapykanta Amerikai, neapykanta žydams, neapykanta moterims.

* * *

Ir vis dėlto, baigdamas šį sveikinimo laišką, negaliu neužsiminti apie savo prieštaravimus ir apie skausmą, deginantį mane dėl to, kad Jūs nemanėte reikalinga nė žodžiu paminėti tragedijos, neduodančios man ramybės, persekiojančios mane štai jau 11 metų, ir, bijau, nepaliksiančios manęs iki mirties valandos. Jūs nė karto neištarėte žodžio „Čečėnija“. Pone Prezidente, prisiminkite Grozną – šitas miestas, kuriame gyveno keturi šimtai tūkstančių žmonių, tapo pirmąja sostine, nušluota nuo žemės paviršiaus Europos armijos, po Hitlerio įvykdyto Varšuvos sugriovimo 1944 metais. Pagalvokite apie šią mažą tautą, – mažiau nei milijoną žmonių, – kuri per paskutinius dešimt metų neteko nuo penktadalio iki ketvirtadalio savo gyventojų. Įsivaizduokite: Prancūzijai toks aukų procentas sudarytų 13 mln. žmonių, JAV – 60 mln.

Prašau Jūsų pagalvoti ir apie tai, kad per pastaruosius tris šimtmečius kolonijiniai karai tris kartus stūmė šią nepalaužiamą tautą prie išnykimo ribos. Iš pradžių negailestingi caro armijų antpuoliai. Paskui Stalinas ir Berija per tris dienas metė visą tautą už spygliuotų GULAGO vielų. Šiandien tai vyksta trečią kartą – taikūs gyventojai be atodairos naikinami su Putino „antiteroristinės operacijos“ lozungu. Viso pasaulio laisvoji spauda mirga liudijimais apie neaprašomus Rusijos armijos veiksmus. Aš, pažeisdamas visus įstatymus, lankiausi Čečėnijoje, kad vietoje įvertinčiau padėtį, ir galiu patvirtinti, kad tamsūs vaizdai, perteikiami žurnalistų, yra tiesa.

Kur yra tokio nepalenkiamo užsispyrimo priežastis? Kur tokio negailestingo žiaurumo priežastis? Maskvos užsispyrimas nulemtas ne strateginių sumetimų ir ne suinteresuotumo Čečėnijos nafta. Ši mažutė respublika niekam negrasina, be to, kovotojai už laisvę įsipareigoja ją demilitarizuoti esant tarptautinei kontrolei. Pagrindinė Rusijos žiaurumo Čečėnijoje priežastis, kurią pažymėjo dar Tolstojus, – pamokomojo pobūdžio. Būtinas akivaizdus pavyzdys, rodantis pačios Rusijos piliečiams, kas laukia nepaklūstančių nurodymams iš viršaus. 1818 metais generolas Jermolovas laiške Nikolajui I išdėstė svarbiausią šio nesibaigiančio karo priežastį: „Čečėnai pavyzdžiu nepriklausomybės savo pačiuose Jūsų Didenybės pavaldiniuose dvasią maištingą ir meilę nepriklausomybei gimdo“. Jūs reikalavote gerbti mažumų teises. Jūs kalbėjote apie laisvę. Nejaugi, pone Prezidente, Jūs leisite sunaikinti tautą, kuri svetimšalį sveikina žodžiais: „Laisvė su tavimi!“

Pareikalauti iš prezidento Putino nutraukti šią blogio tradiciją, vadinasi, padėti jam išsikapanoti iš patvaldystės liūno, į kurį jis vis giliau grimzta. Tai leis apginti engiamą mažumą ir palaikys demokratiją Rusijoje. Meldžiu Jus: priminkite viešai prezidentui Putinui, kad mūsų laikais, kada informacija, nepaisant nieko, neišvengiamai iškyla, tauta, tęsianti tarpusavio naikinimą, negali būti laisva. Tylėjimas apie karo nusikaltimus ir žmoniškumo paniekinimą – savižudiškas kelias vieningai mūsų civilizacijai.

Andre Gliuksmanas

„The Wall Street Journal“

Vertė Aidas Kalniškis

© 2005 "XXI amžius"