Perdėtas ar realus pavojus?

Kinija laidoja buvusį Komunistų partijos vadovą Čžao Czijanį. Jis 1980 metais buvo vyriausybės vadovu, pradėjusiu rinkos reformas, kurios iš atsilikusio planinio šalies ūkio sukūrė sparčiai besivystančią valstybę. EPA-ELTA nuotrauka

Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje pasirodo labai daug analitinių straipsnių apie Kinijos fenomeną, jos ekonominį augimą ir „geltonojo drakono“ pavojų likusiam pasauliui. Iš tiesų pernai Kinija užėmė antrąją vietą pasaulyje (po JAV) pagal naftos sunaudojimą. Po sausio mėnesį atšaukto draudimo tekstilės gaminių eksportui, pasak Ispanijos laikraščio „La Vanguardia“, Kinija, tiesiogine to žodžio prasme, aprengs ir apaus pusę pasaulio gyventojų. Tačiau ši šalis ne tik pigios darbo jėgos „fabrikas“ globaliniu mastu. Jos stambiosios kompanijos užkariauja vis daugiau pasaulio rinkų. Politologai, ekonomikos ir politikos specialistai kone kasdien kalba, kad jau po 10-20 metų Kinija taps viena iš pasaulio supervalstybių ir mes rimčiausią iššūkį JAV, Japonijos ir Europos dominavimui. Atrodo, „geltonojo drakono“ baimė visiškai pagrįsta. Tačiau yra ir tokių, kurie mano, kad tokia Kinijos baimė yra perdėta ir XXI amžiuje Pekinas nesiims jokių agresyvių projektų. Manoma, kad jai daugiau rūpės vidinės problemos, nes, nepaisant valdžios priemonių riboti vaikų skaičių šeimose, prognozuojama, kad jau 2043 metais Kinijos gyventojų skaičius pasieks 1,550 mlrd. žmonių. Mokslininkų demografų nuomone, toks gyventojų skaičius yra paskutinė riba, kurią Kinija dar galėtų ištverti. Kita vertus, neišvengiamai kils problemų su gamtinių resursų ištekliais, aplinkos užteršimu. Taip pat prognozuojama, kad smuks vadinamoji „gyvenimo energija“ – 2050 metais net 27 proc. Kinijos gyventojų bus vyresni nei 60 metų amžiaus. Be to, iškils rimtų problemų dėl labai nevienodo įvairių šalių regionų išsivystymo ir gyvenimo lygio skirtumų juose. Todėl socialinės problemos neišvengiamos.

Jau minėtas Ispanijos laikraštis „La Vanguardia“ rašo, kad dabar Kinijoje egzistuojanti politinė sistema neišvengiamai privalės pasikeisti ir reformos taps neišvengiamos. Todėl manoma, kad jau artimiausiame dešimtmetyje komunistų partijos vienvaldystė pasikeis į pliuralistinę santvarką. Be to, 2020 metais Kinijoje darbingo amžiaus žmonių skaičius pasieks 900 milijonų. Tai milžiniškas skaičius – 300 mln. daugiau nei visų išsivysčiusių šalių darbingų žmonių skaičius kartu paėmus. Sukurti tokiai milžiniškai žmonių masei darbo vietas bus didžiausias Kinijos valdžios rūpestis.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į švietimo problemas. Kinai vidutiniškai mokosi aštuonerius metus. Toks išsimokslinimo lygis JAV buvo prieš šimtą metų. Šiuo metu Kinijoje tik 5 proc. gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Šis rodiklis net keturis kartus mažesnis nei Europos valstybėse. Net 80 proc. sveikatos apsaugos sektoriaus ir socialinio draudimo tenka didiesiems miestams, o tik labai maža dalis lieka provincijai. Vien faktas, kad daugiau kaip 300 mln. kinų neturi gėlo vandens, labai daug ką pasako. Be to, daugiau kaip šimtui milijonų Kinijos gyventojų faktiškai neprieinamos medicininės paslaugos. Oficialiai užregistruota 120 milijonų sergančiųjų hepatitu B, ir vis labiau kyla sparčiai augantis AIDS protrūkis. Ypač kaimiškuose Kinijos rajonuose.

Aišku, mažai kas abejoja, kad 2020 metais Kinija savo bendrąjį vidaus produktą padidins bent keturis kartus ir įsitvirtins trijų galingųjų pasaulio valstybių sąraše. Tačiau vis vien Kinija dar išliks kaip besivystanti šalis. Todėl ji, nepaisant ekonominių laimėjimų, visas jėgas turės skirti vidaus problemoms. Po Mao Czeduno mirties kinų komunistai tapo gana pragmatiški, atsisakė daugelio komunistinių dogmų ir net negalvoja apie komunizmo įtvirtinimą kitose valstybėse. Todėl pasaulis gali pernelyg nesibaiminti, kad bent artimiausiais metais Kinija gali sukelti pavojų tarptautinėje arenoje.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"