„Aš liūdžiu drauge su Aslano Maschadovo artimaisiais“

Aslanas Maschadovas buvo kareivis ir visada liko ištikimas kareivio, karininko garbei. Aš tvirtinu: jis buvo ne tiktai kilnus žmogus, jis buvo geras žmogus. Ir sakau tai ne kitų žodžius kartodama, o remdamasi savo pačios asmeninio bendravimo su juo įspūdžiais. Žmogaus žūtis visuomet nelaimė artimiesiems, ir aš liūdžiu drauge su jo artimaisiais ir jo tauta.

Mirtis (o ypač mirtis mūšyje) – varpas, skambantis ir už išėjusįjį, ir už kiekvieną, vaikštantį šia žeme. Tegul Rusijai komanduojantis papulkininkis, tegul visi jo generolai džiaugiasi savo sėkme, kurią jiems atnešė ne karių kilnumas ir koviniai sugebėjimai, o kažkieno niekšybė ir parsidavėliškumas, bet tasai varpas, kuris skambina Maschadovui, skambina ir jiems bei jų tvirkinamai Rusijai, kuri šiandien yra neišmatuojamai toliau nuo taikos, negu buvo vakar.

Ar jie prisimena, kad Rusija beveik du šimtus metų Peterburgo saloje Golodaj ieško penkių Nikolajaus I pakartų žmonių palaikų? Ir ar supranta, kad eina pėdomis karūnuoto budelio, neleidusio jų žmoniškai palaidoti? (Kalbama apie dekabristus – R.G.)

Kuo kareivis skiriasi nuo bandito ir budelio? Visų pirma tuo, kad kareivis niekada nepaniekins nugalėto, užmušto priešo. Nenumes jo kūno apžiūrinėti miniai – tamsuomenei, kuriai reikia reginių. Ir palaidos jį pats arba atiduos kūną artimiesiems, kad jie pagal savo tikėjimą ir savo papročius atiduotų jį žemei ar ugniai.

Nacionalinės idėjos paieškose, demonstruodami savo dievotumą, naujieji Rusijos likimo lėmėjai meluoja apie tarptautinį terorizmą taip pat, kaip kad meluoja, jog gerbia prieš 60 metų žuvusių kareivių atminimą. Tų kareivių, kurie savo krauju pasiekė Pergalę, kurią naujieji dabar savinasi. Tie buvo kareiviai, o šitie – budeliai ir banditai.

Jelena Bonner

Iš rusų kalbos

vertė kun. Robertas Grigas

© 2005 "XXI amžius"