„Habemus papam !“

Graži lotynų kalba. Žodžiai kaip iš marmuro iškirsti, trumpai drūtai daug pasakantys.

„Habemus papam!“ – vakar džiaugsminga pasauliui paskelbta žinia – tai ne vien „turime Popiežių“. Tai reiškia: „vėl turime Popiežių!“; džiaugsmas nugali liūdesį, Bažnyčios gyvenimas patvarus, imamės tęsti darbus su visa pagarba į Amžinybę išėjusiam didžiajam popiežiui Jonui Pauliui II.

Kai jam duris užtrenkė susiraukusi Rusija, buvo aišku: ta valdžia nenori, kad paprasti žmonės, rusai ir kiti jos valdose, išgirstų meilės ir taikos žodį. Jų valdžios politika grįsta priešiškumu. O Jonas Paulius II norėjo apkabinti visus, juk net musulmonus pakvietė suvokti, kad turime danguje vieną Tėvą. Tą patį būtų sakęs ir stačiatikiams – negi tai negerai? Dabar, kai vėl „habemus papam“, jo pradėtą darbą teks nuosekliai tęsti. Sykiu ir visuotinį, kur pavyksta, taikymosi ir santarvės kelią.

JAV Kongrese nūnai svarstoma išmintinga ir geranoriška rezoliucija, raginanti Rusiją oficialiai pripažinti neteisėtą 1940 metų Baltijos šalių okupaciją, kuri, kaip žinoma, buvo atnaujinta po Vokietijos 1941-1944 metų agresijos. Iš to eitų ir atsiprašymas arba apgailestavimas, ir tiesos kelias į susitaikymą.

O štai Rusijos Federacijos Tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Michailas Margelovas išplūdo JAV kongresmenus, pavadinęs juos „Pabaltijo nacionalistų lobistais“. Kas tas asmuo? Tai tarsi Dmitrijaus Rogozino politinis dvynukas, o D.Rogoziną atsimename, kai grūmodamas spaudė mus dėl Karaliaučiaus tranzito - kad važinėtų per Lietuvą taip pat, kaip Rusijoje. Taigi abu dar jaunyvi, aršūs ir arogantiški, tikra putinistinės diplomatijos viltis ateičiai. Dabar M.Margelovas priminė amerikiečiams, lyg jie patys nežinotų, Molotovo-Ribentropo paktą; matykit, jo slaptųjų protokolų politinis vertinimas buvęs duotas SSRS arba Rusijoje jau 1989 metais. Iš tiesų aš juk ten buvau, – šį tą dirbome su Justinu Marcinkevičiumi, Kazimieru Motieka ir Zita Šličyte, – todėl galiu paaiškinti: anuometis SSRS Liaudies deputatų II suvažiavimas pasmerkė Stalino ir Hitlerio sandėrį dalijantis Europą esant neteisėtą nuo pat dokumento pasirašymo ir pažeidusį SSRS tarptautinius įsipareigojimus. Imperininkai deputatai supykę rėkė: „Dabar pribaltai išeis!“ Tačiau tas oficialus aukščiausios įstatymus leidžiančiosios valdžios nutarimas, deja, neragino SSRS realiai pripažinti valstybės istorinę kaltę nukentėjusių kaimynų atžvilgiu ir siekti susitaikymo. Tokius žingsnius žengti po poros metų paragino B.Jelcino vadovaujama Rusija tarpvalstybinėje sutartyje su Lietuva. Vis dėlto nei tuometė Sovietų Sąjunga, nei jos reikalus perėmusi Rusija, dar gana draugiškai išvedusi iš Lietuvos savo kariuomenę, toliau nebežengė. Dabartinis Kremlius arogantiškai atmeta pačią atsiprašymo ir susitaikymo idėją. Todėl kaip tik svarbus JAV Kongreso rezoliucijos projektas, kviečiantis visus į geresnę ateitį.

Sako, tą rezoliuciją ketina priimti gegužės 9 dieną, kaip tik Maskvos stalinistinio spektaklio metu.

Vytautas LANDSBERGIS,
Europos Parlamento narys

© 2005 "XXI amžius"