"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. balandžio 27 d., Nr. 8 (101)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvos kariuomenė „po Osamos bin Ladeno“: transformacijos iššūkiai ir kryptys

Aleksandras MATONIS

Teroristo vardą šima pranešimui pasirinkau neatsitiktinai. Būtent šio žmogaus sukurta organizacija asimetrinių grėsmių suvokimą per kelerius metus iškėlė iš taktinio operacinio į strateginį lygmenį. Būtent Osama bin Ladenas ir jo „Al Qaeda", jo suplanuotos ir įvykdytos neįtikėtinos savo žiaurumu ir drąsa operacijos iš esmės įstūmė į naujas realijas ne tik Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir didžiąją pasaulio dalį. Nuošalyje neliko ir Europa bei transatlantinė erdvė. Tarp tūkstančio bin Ladeno aukų – ir kelios dešimtys ispanų, daugiau kaip prieš metus, kovo vienuoliktosios rytą, vykę į paskaitas ir į darbą Madrido traukiniuose.

O. bin Ladeno grėsmė privertė keistis ir NATO – Šiaurės Atlanto Aljansą. Ne vien pagal gyvenimo logiką ir strateginę padėtį reformuotis, bet iš pagrindų keisti savo gyvavimo koncepciją. Skaudžia patirtimi suvokta, kad galingi geležiniai kumščiai – ar tai būtų laivynas, ar armija, ar oro pajėgos – negali apsaugoti valstybių nuo mažų teroristinių kuopelių, o diktatorius, tokius kaip Sadamas Huseinas, lengviau likviduoti nei kažkokį mistinį al Zarqavį. Suvokti naujas grėsmes, suprasti, kaip su jomis kovojama, parengti pirmiausia doktrinas, o vėliau – karius, taigi persigrupuoti iš pagrindų – štai naujas NATO iššūkis. Sunku patikėti, kad nuo 2001-ųjų, kai Niujorke sugriuvo dangoraižiai, ir nuo 2002-ųjų, kai NATO vadovai Prahoje nustatė naujas Aljanso vystymosi gaires, atsirado ir efektyviai veikia ne tik tokie dariniai kaip Sąjungininkų transformacijos vadavietė Norfolke ar NATO greitojo reagavimo pajėgos, bet pasaulyje atsirado ir dvi visiškai kitokios nei anksčiau valstybės – Afganistanas ir Irakas.

Minėtieji procesai jau palietė ir Lietuvą, jos diplomatijos ir gynybos sistemas. Pastaruosius penkiolika metų krašto apsaugos sistema išgyveno nuolatinius virsmus: kariuomenės įkūrimą, formavimąsi, suderinamumą su NATO, o vėliau – Aljanso standartų siekimą. Atsidūrus NATO tarpduryje – nauji sukrėtimai: visiška restruktūrizacija, mažinimas, profiliavimas, specializacija, apskritai visos koncepcijos keitimas nuo teritorinės prie kolektyvinės gynybos.

Tačiau ar galima sakyti, kad kariuomenė, keisdamasi, patirdama reformas, kartu ir transformuojasi Norfolko dvasia? Ar čia įsisąmonintas NATO transformacijos apibrėžimas, kurį suformulavo admirolas Edmundas Giambastianis: „NATO transformacija – tai Aljanso gebėjimų apginti NATO globalius saugumo interesus nuolatinis gerinimas"? Kaip civilis, procesus stebintis iš šalies, nebijau būti nepopuliarius ar politiškai nekorektiškas, tačiau tikrasis suvokimas apie transformaciją kol kas sklando kitur – Norfolke, Briuselyje, Stavangeryje, bet ne Vilniuje.

Ar tai kaltė, ar bėda? Manau, ne kaltė. Norfolko doktrinos greitai pasiekia Lietuvą. Tapusi NATO sistemos dalimi, krašto apsauga turi pakankamai prievaizdų, konsultantų, karinio planavimo ir peržiūros procesus, kurie neleidžia iškrypti iš pagrindinio kelio. Nuolat daugėja tiek vidutinio, tiek aukštesnio – strateginio lygmens karininkų, turinčių jau ne po vieną, o po du aukštuosius karinius išsilavinimus NATO mokslo įstaigose. Taigi nuolat daugės ir suprantančiųjų admirolo E.Giambastianio transformacijos apibūdinimo prasmę.

Problema, manyčiau, glūdi kitur. Lietuvos politikų suformuota aplinka nepalanki transformacijai. Ji nepalanki net seniai suplanuotoms ir pradėtoms įgyvendinti karinėms reformoms.

Paradoksas, tačiau kuo geriau sekasi kariškiams, tuo daugiau problemų iškyla jų suplanuotiems darbams. Juo mažiau politikoje antiglobalistų, idėjinių kariuomenės priešininkų ir pacifistinėmis kaukėmis prisidengiančių populistų, tuo mažiau kariuomenė gauna pinigų. Spartų ekonomikos augimą deklaruojanti vykdomoji ir įstatymus leidžiamoji valdžia, užuot kukliai, bet stabiliai didindama krašto apsaugos biudžetą, jį kasmet nuosekliai mažina. Jei dėl to Briuselyje krašto apsaugos planuotojams ir vadovams tik tektų teisintis ir raudonuoti, būtų dar pusė bėdos. Kaip visi žinome, reali padėtis baisesnė. Realybė yra netolygus, minimalus, neatitinkantis deklaruojamo BVP augimo, krašto apsaugai skiriamos bendrojo vidaus produkto dalies didinimas, kasmetis „deltos" didinimas. Ne mažinimas, apie ką pradėta kalbėti prieš kelerius metus, o agresyvus pašalinių išlaidų, nesusijusių su kariuomene, išplovimas per „deltą". Kieno sąskaita? Ginkluotės įsigijimo ir infrastruktūros programų, kai kurių nepigiai kainuojančių reformų ir, baisiausia – tarptautinių įsipareigojimų vykdymo sąskaita. Jei tokia tendencija išsilaikys ir kitais metais, sena populistinių politikų svajonė apie krašto apsaugai skiriamą 1 proc. BVP virs realybe. Ar tai bėda? Ne, tai jau kaltė.

Pirmiausia – tai kaltė politinio „establišmento", kuris krašto apsaugą laiko savo politinių žaidimų įkaite. Valstybės mechanizmas didina savo išlaikymo kaštus, valstybės valdymo reformos tapo praeitimi, į biudžetą valdžia kiša ranką, tenkindama populistinius, o ne strateginius poreikius. Krašto apsaugos vadovai pernelyg mandagūs, pernelyg politiškai korektiški, pernelyg lengvai susitaiko su kariuomenės piniginės ploninimu. Tokie kompromisai tik toliau didina įsitikinimą, kad iš krašto apsaugos galima dar daugiau atimti, arba gimdo bandymus pateisinti tokią netvarką. Kaip vieną tokių pavyzdžių paminėsiu įstatymo pataisų projektą, susijusį su vidaus tarnybos pulkų reorganizavimu. Reikalas lyg ir nesusijęs su kariuomene. Norima pagal Europos Sąjungos standartus „civilizuoti" vidaus reikalų ministrui atskaitingą „minikariuomenę". Nesigilindamas, kam ir kodėl turi būti atskaitingi vidaus tarnybos pulkai, noriu atkreipti dėmesį į pataisose esamą karinę dimensiją. Vidaus pulkams, pateisinant jiems skiriamą „deltos" dalį, norima priskirti taikdarių misijas. Taip, Italijos karabinieriai dalyvauja vadinamosiose žemo aktyvumo taikos palaikymo misijose, pavyzdžiui, Kosove. Tačiau karabinieriai yra kariai, pavaldūs Italijos kariuomenės vadui, dėl susiklosčiusių šalyje tradicijų atliekantys ir policijos funkcijas. Tuo tarpu mūsų vidaus tarnybos pulkai nuo karabinierių skiriasi ir parengtimi, ir patirtimi, ir funkcijomis, ir pavaldumu. Kad atitiktų dalyvavimo tarptautinėse misijose reikalavimus, vidaus pulkų karius tektų išmokyti kalbų, suteikti kovinį parengimą, aprūpinti ekipuote ir ginklais, technika, pagaliau pakeisti mentalitetą iš policininko į kario. Galiausiai lauktų rezultatas – policijos generaliniam komisarui pavaldi beveik bataliono dydžio kovinė grupė – maždaug 800 vyrų. Tai būtų antra, paralelinė kariuomenė, iš dalies išlaikoma iš tikrosios kariuomenės lėšų. Retorinis klausimas: ar tai nėra beprasmiška ir net šiek tiek ciniška – bandyti įtrinti akis sąjungininkams, pateisinant dalį „deltos" išlaidų, jas tik didinant per pulkų parengimą misijoms? Dalyvauti misijose ir, be to, siekia dešimtkart daugiau motyvuotų ir gerai parengtų karių nei reikia, o kur dar Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kurių specialistai veržiasi padirbėti į vadinamąsias žemo intensyvumo misijas ir sėkmingai jose pasirodo, pavyzdžiui, Kosove. Atkreipkit dėmesį, visos šios destruktyvios peripetijos dėl vidaus tarnybos pulkų vyksta tuo pat metu, kai kariuomenė nuosekliai mažinama, kai koviniai batalionai, remiantis nauja NATO logika ir poreikiais, pertvarkomi į logistikos dalinius arba savanorių mokymo centrus.

Sugrįžkime prie transformacijos, prie to, kaip Lietuvos krašto apsaugos sistema reaguoja į naujai iškilusias grėsmes. Apie sėkmingą Lietuvos kariškių dalyvavimą tarptautinėse misijose pasakyta šimtai kalbų, parašyta tūkstančiai pranešimų. Lietuvos, kaip patikimos misijų dalyvės, reputacija bei Lietuvos diplomatinės iniciatyvos atnešė ir naujų iššūkių. Tarp jau šiemetinių iššūkių – Lietuvos vadovaujama provincijos atkūrimo grupė Afganistano Goro provincijoje, planuojamas karinio kontingento didinimas Kosove ir vadovaujančio vaidmens prisiėmimas batalione LITPOLUKRBAT (kuris išsivystys iš dabartinio POLUKRBAT). Tuo pat metu planuojamas tolesnis dalyvavimas taikos užtikrinimo misijoje Irake 2006 metais.

Per penkias dviejų būrių rotacijas operacijoje „Iraqi freedom", manau, pasiekti jau visi įmanomi tikslai: surinkti politiniai dividendai, įgyta tarnybos aukšto intensyvumo misijose patirtis, sužinota tarnybos Rytų šalyse specifika, pramokta etninės diplomatijos, ištobulinta apranga, ekipuotė. Visa tai pasitarnaus provincijos atkūrimo grupės misijoje Gore, Afganistane. Manau, tiek politikams, tiek kariniams planuotojams pats laikas būtų pradėti rengti išėjimo iš Irako strategiją. Lietuvos indėlis stabilizuojant taiką Irake buvo pastebimas, bet vis dėlto regioninio pobūdžio, jos iš anksto suplanuotas laipsniškas pasitraukimas iš operacijos nepadarys daug žalos. Irakas, su JAV ir NATO pagalba kuriantis savo kariuomenę, saugumo struktūras, kas mėnesį privalo perimti vis didesnę atsakomybės dalį, tapti savo saugumo kūrėju, ne tik vartotoju. Neabejotina, tarptautinės pajėgos, net ir po jų mandato peržiūros Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kuriam laikui išliks Irake. Lietuva taip pat turi įsipareigojimų prieš sąjungininkus, todėl taikdarių išvedimo klausimai turi bręsti lėtai, bet galiausiai subręsti. 2006-ųjų vidurys būtų pats laikas lietuvių kariams atsisveikinti su Iraku arba bent jau pakeisti misijos pobūdį.

Būtina susitelkti į vadovaujantį vaidmenį kitose misijose. Provincijos atkūrimo komandos veikla pareikalaus spręsti ne tik finansines, logistines, organizacines ir karinio pobūdžio problemas. Lietuva dar neturi valstybės kūrimo organizavimo, humanitarinės pagalbos pastangų koordinavimo patirties, todėl PAG veiklos sėkmę nemažai lems ir sąjungininkų indėlis. Be to, pulkininkui leitenantui Gintautui Zenkevičiui ir kiekvienam jo komandos nariui teks daug improvizuoti, reaguoti į viską – nuo orų, kurie kalnuose lemia viską, pasikeitimo iki etninės diplomatijos subtilybių. Jeigu Lietuvos provincijos atkūrimo grupę lydės sėkmė, ir Goro provincijos žmonės pajus gyvenimo pagerėjimą, būsime grąžinę civilizuotam pasauliui dalį milžiniškos skolos už pagalbą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo kelyje.

Dar vienas, tiesiogiai su NATO transformacija susijęs aspektas, – Lietuvos dalyvavimas NATO reagavimo pajėgose (NRP). Nors žinia apie keliolikos vandenvalos specialistų delegavimą į NRP prieš kelis mėnesius sukėlė „Financial Times" komentatoriaus pašaipą, siūlau į ją nereaguoti. Kariškiai puikiai žino, o ir aš po kelionės į Afganistaną skaitytojams pamėginau paaiškinti, ką reiškia litras gėlo vandens ten, kur jo nėra. Kai NRP šių metų viduryje pradės budėti Specialiųjų operacijų junginio žaliukai, siūlyčiau teroristams žemiau nuleisti galvas ir neprovokuoti krizių, į kurias būtų išsiųstas NRP korpusas. Keletas talibų, sėdinčių Gvantaname, gali paliudyti, o nemažai jų, atgulusių Afganistano kalnuose, jau nebegalės paliudyti: ten, kur „Aitvaro" eskadronas, O. bin Ladenui šansų lieka mažiau.

Pranešimas, skaitytas balandžio 22 dieną Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vykusioje konferencijoje „Krašto apsaugai - 15 metų"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija