Jaukas pelėkautuose

Jonas Kazimieras BURDULIS

Prancūzai ir olandai atmetė sutartį dėl Europos Sąjungos (ES) Konstitucijos. Toks sprendimas skatina susimąstyti: kodėl taip atsitiko, ar buvo pagrindo tikėtis priešingo rezultato, ko reikia tikėtis ateityje?

Žvelgiant į praeitį, ES kūrimo procese galima pastebėti nemaža dėsningumų, kurie liudija, jog skelbiami ir realizuojami tikslai retai kada sutampa. 1950 m. gegužės 9 d. pasirašyta Vokietijos ir Prancūzijos anglių ir plieno sutartis pirmą kartą Europos istorijoje pašalino nesantaikos priežastį tarp dviejų įtakingiausių kontinento valstybių. Vėliau tai davė dingstį skelbti pasauliui, jog Europos Sąjunga įkurta tam, kad daugiau nebūtų karo (kokio – ar tik Europoje?).

Seniai žinoma tiesa, jog politikui liežuvis duotas tam, kad jis galėtų nuslėpti savo mintis, taigi ir tikslus, dar ilgai išliks aktuali. Europos Sąjungos vadovai, išmintingai vengdami karo Europoje, norėtų panaikinti embargą ir parduoti ginklus Kinijai – tegul kitur liejasi kraujas! Bet kodėl, jeigu deklaruojama, kad karo reikia vengti? Todėl, pasiremdami istorine patirtimi, pamėginkime patyrinėti esminius mūsų dienų pokyčius – kur eina Europa ir kas ją veda? Koks tas tikrasis tikslas, kurio mes esame verčiami siekti?

Pradėti tenka iš toli. Pasaulinio viešpatavimo idėja ne vienam valdovui buvo tapusi didžiuoju gyvenimo tikslu. Aleksandras Makedonietis antikos laikais, Napoleonas, Hitleris, Leninas ir Stalinas Naujųjų amžių istorijoje savo tikslų siekė karo keliu. Visi jų kariauti karai žmonijai atnešė dideles kančias ir daugelį aukų. Pradedant nuo XIX amžiaus šios idėjos šalininkai susiskirstė į dvi priešingas stovyklas. Vieni teigė, jog tikslą pasiekti galima tik taikiu būdu, sukoncentravus savo rankose kapitalą, kiti gi įrodinėjo, kad toks kelias ilgas, nepatikimas ir nežada pergalės. Prie pastarųjų prisijungė ir K. Marksas su F. Engelsu, sukūrę ir pateikę (suinteresuotiems asmenims) teoriją, jog kapitalą kaupti reikia ne taikiu būdu, o atimti prievarta, sukėlus pasaulinę revoliuciją. Tai atlikti esanti proletariato teisė ir pareiga. Marksas atmetė bet kokius savo oponentų tvirtinimus, jog pasaulinio viešpatavimo galima pasiekti kaupiant kapitalą taikiu būdu.

Leninas, išplėtojęs Markso teoriją, nurodė, jog pasaulinė revoliucija gali laimėti tik sukėlus pasaulinį karą, kai užsitęsusiame didžiuliame kariniame konflikte kils taip pat didelis masių nepasitenkinimas. Jis pasiūlė, jog revoliuciją iš pradžių reikėtų sukelti kurioje nors vienoje šalyje. Gerai žinoma, kaip Leninui ir jo bendražygiams pavyko sukelti Rusijoje bolševikų perversmą, – jis buvo finansuojamas Vokietijos žvalgybos pinigais.

Ir vėlgi tenka stebėtis Vokietijos kaizerio Vilhelmo II vyriausybės trumparegiškumu, – kai jos pinigais lemiamu momentu bolševikams pavyko užgrobti valdžią Rusijoje, kaizeris prarado sostą, o Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Vėliau Vokietijai teko dar kartą kariauti (ir vėl pralaimėti) su Rusija Antrajame pasauliniame kare, kuriame susigrūmė giminingos ideologijos – komunizmas ir nacionalsocializmas.

Bolševikai skrupulingai vykdė Markso pateiktą scenarijų: plėšiniai, nacionalizuoti bankai, fabrikai, kapitalas, darbo armijos konclageriuose – visa tai lydėjo baisios žmonių kančios. Atrodė, jog pats žmonijos priešas atsistojo komunistų priešakyje ir vedė žmoniją į pragarą. Pirmaisiais revoliucijos ir pilietinio karo metais netgi moterys buvo įtikėjusios, jog pirmiau reikia sukelti pasaulinę revoliuciją, o vaikus gimdyti – jau po to. Tačiau žmogaus prigimtis pasirodė esanti stipresnė negu beprotiškos idėjos.

XX amžiuje žmonija praliejo marias kraujo. Viena mirtis – tragedija, milijonas mirčių – statistika. Tai Stalino žodžiai, baisūs savo ciniškumu. Paskaičiuota, jog vien tik Rusijoje sovietinio teroro aukų skaičius (neskaitant karo aukų!) – 61 milijonas žmonių. Visos kančios, visi nusikaltimai žmonijai buvo pagimdyti vieno beprotiško troškimo – viešpatauti visame pasaulyje.

Galiausiai buvo įsitikinta, jog prievartos keliu pasaulinio viešpatavimo pasiekti neįmanoma, tačiau to siekimo toli gražu neatsisakyta, tik jau kitokiais metodais.

Įžymiausias lietuvių žurnalistas ir politikos tyrinėtojas Vilius Bražėnas savo knygoje „Nauja pasaulio santvarka?“ (Kaunas, 2000) nurodo, jog ir komunizmas, ir fašizmas, ir nacionalsocializmas, ir liberalizmas yra to paties reiškinio atmainos, tarp savęs esmingai nesiskiriančios. O joms būdingas bruožas – visos mano esant teisinga siekti pasaulinio viešpatavimo.

V.Bražėnas mums primena Didžiosios Britanijos premjero Benjamino Dizraelio (1874 – 1880) žodžius: „Pasaulis yra valdomas visai kitų asmenybių, negu įsivaizduoja užkulisių nežinantys žmonės“. V.Bražėno knygoje gausia dokumentine medžiaga parodyta, jog 1919-aisiais JAV ir Anglijos įtakingų sluoksnių buvo sukurtas globalinio viešpatavimo centras – Užsienio reikalų taryba (CFR). Tai yra neformalus klubas, kurį sudaro maždaug trys tūkstančiai asmenų, tarp kurių yra Deividas Rokfeleris ir Džordžas Sorošas. Įsidėmėtina, jog Dž.Sorošas taip pat yra ir Atviros Lietuvos fondo steigėjas. Be to, jis mielai steigia panašius fondus daugelyje kitų šalių, kurie skleidžia kosmopolitizmo idėjas, auklėja jaunimą naujosios pasaulio tvarkos dvasia, ta dvasia spausdina vadovėlius, o jaunieji naujosios tvarkos idėjas mielai kemša sau į galvas...

Nuo pilietinio karo pabaigos Rusijoje iki mūsų dienų CFR inspiravo pagalbą naujajam Rusijos režimui – JAV valdžia jam dosniai teikė milijardines paskolas, naujas technologijas, karo metais – ginkluotę ir maisto produktus. Tos paskolos pratęsė komunistinio režimo egzistenciją ištisus dešimtmečius. Būtent įtakingi CFR žmonės JAV vyriausybėje atmetė Vokietijos generaliteto pasiūlytą kapituliaciją 1943 metais, dėl ko būtų atsiradusi galimybė išgelbėti Europą nuo komunizmo vergovės. Iš to tenka daryti neišvengiamą išvadą, jog ir komunizmas, ir globalizmas išsiperėjo tame pačiame lizde.

Mūsų dienomis stebime mįslingą reiškinį – pasaulinės naftos kainos tapo tiesiog astronominės, jos viršija 50 dolerių už barelį. Palyginimui priminsime, jog 2001 metais, AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ LISCO privatizacijos metu, buvo sakoma, jog naftos kainoms pasiekus 25 doleriams už barelį, LISCO teks bankrutuoti. Tuo metu naftos kaina buvo 18 – 20 dolerių. Tad kyla rimtas įtarimas, jog Irako karas buvo tik gelbėjimosi ratas, numestas skęstančiam Rusijos laivui: Rusija, dėl karo gavusi galimybę savo naftą pardavinėti pelningai, galėjo atgaivinti savo ekonomiką, kaip kad mirtinas ligonis atgyja nuo pasakiško gyvybės vandens. Rusija jau pradėjo savo iniciatyva grąžinti paskolas užsienio valstybėms, ko komunizmo periodu jai niekad nebuvo pavykę.

Galima daug diskutuoti, reikia ar nereikia leisti Rusijai bankrutuoti. Galima daug kalbėti apie tai, kad Rusija turi tapti demokratiška šalimi. Tačiau neabejotina viena – Rusijoje sukauptas pasaulinio viešpatavimo patyrimas sėkmingai išlaikė egzaminą, tas patyrimas yra pripažintas, juo dar bus galima pasinaudoti. Jis yra kertinis akmuo į globalizmo rytojaus rūmą.

Žlugus komunizmo sistemai, ją pakeisti atėjo globalizmas. Iš esmės tai yra tas pats komunizmas, tik, galima sakyti, su „žmogišku veidu“. Jo esmė yra nacionalinių valstybių panaikinimas, ekonomikos, politikos valdymas iš vieningo pasaulinio centro, visuomenės nušalinimas nuo valstybės valdymo. Visa tai jau regėjome socialistinio lagerio laikais. V. Bražėnas sako, kad komunistas – tai socialistas su revolveriu. Sunku su tuo nesutikti. Tik kas mūsų laukia, kai komunizmas (socializmas) atgims kaip globalizmas – ar nebus mums peršamas to paties skonio pyragas?

CFR teoretikai pirmajame etape rekomenduoja kurti regioninius konglomeratus – valstybių sąjungas. Taip būsią lengviau sukurti naująją pasaulio santvarką. Netenka abejoti, kad Europos Sąjunga kaip tik ir yra toks darinys, vienas pirmųjų globalizmo kūdikių.

Gražiai piešiami tikslai negali ir neturi mūsų apgauti. Mums siūloma laisvoji rinka ir jos privalumai, atrodytų, turėtų išpirkti visus galimus nepatogumus. Tačiau kokie gi tie nepatogumai? Tautų kalėjimo praktika, kurią esame išgyvenę, neturi užmigdyti mūsų budrumo. Panaikinus nacionalinę valstybę, atsiranda ne tik suverenių tautos galių delegavimas būsimam Centrui (ar prievartinis jų atėmimas). Neišvengiamas to padarinys bus tautos degradacija. Tai yra pasauliui jau gerai žinomas reiškinys. Priminsime, kad visoje posovietinėje erdvėje, taip pat ir Lietuvoje, komunistinės okupacijos ir vergovės pasekmės dar skaudžiai juntamos ir dar ilgai tautas kankins. Vis dar neišnykęs nutautėjimo pavojus, žmogus pradeda atitrūkti nuo savo gimtųjų šaknų, naikinamos tradicijos, miršta tautinė kultūra, žmogus tampa intelektualiu padaru.

Palyginkime: sovietų okupantai prievarta vežė į Sibirą, naikino tautinę kultūrą, tikėjimo naikinimas buvo valstybės politika. Šiuolaikiniai pasaulio naujosios tvarkos kūrėjai siekia primesti „suliberalintą“ modelį – mums siūlo „teisę rinktis“, tuo tarpu iš tikrųjų sudaromos tokios sąlygos, kai mums paliekama tik teisė nutautėti, išsisklaidant po pasaulį arba atskiedžiant savo etnosą svetimšaliais.

Pažvelkime: Lietuvoje motinos žudo savo naujagimius, kaimuose rengiamos degtinės gėrimo varžybos, kurios kartais baigiasi tragiškai. Gabaus ir darbštaus jaunimo emigracija į užsienį tautą dar labiau nusilpnino. Tautos degradacija yra jau toli pažengusi. Ir neteko dėl to girdėti Lietuvos valdžios reakcijos...

Kiekvienam doram žmogui turėtų kelti pasipiktinimą ta procedūra, pagal kurią Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Per radiją, televiziją, spaudą buvo agituojama, kad visi būsime laimingi, tik įstokime. O tiems, kurie matė tamsiąsias reiškinio puses, buvo užčiauptos burnos, jiems buvo leista kalbėti labai nedaug. Naujoji Europos Sąjungos Konstitucija Lietuvos Seimo buvo priimta jos neskaičius – balsavimas užsitęsė vos valandą su trupučiu.

Tuo tarpu sutarties dėl Konstitucijos Europai projekte III-199 straipsnis skelbia: Ministrų Taryba priima Europos sprendimus, kuriais išreiškiamas Sąjungos požiūris į tam tikrą geografinio arba teminio pobūdžio dalyką. Valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinė politika atitiktų Sąjungos pozicijas. Matome, jog Lietuvos Vyriausybei (taip pat ir nė vienos kitos valstybės vyriausybei) nepalikta jokių teisių pasipriešinti, jeigu jos žmonių interesai atsidurs pavojuje. Turime teisę paklausti – kaip ir kodėl už tokį projektą balsavo Lietuvos Respublikos Seimas?!

Šiandien tik ir girdime, kad Prancūzijoje ir Olandijoje pralaimėta, kad Europos Sąjungai atėjo vos ne pasaulio pabaiga. Tačiau paklauskime savęs – o kas gi iš tikrųjų atsitiko, ar yra dėl ko graužtis? Lietuviai pasielgė kaip avių banda, kuriai vis vien, kur ją gena – į ganyklą ar į skerdyklą. O prancūzai ir olandai parodė, kad jų botagu į tvartą taip pigiai nesuvarysi. Prancūzijoje ir Olandijoje žmonės aiškinosi, kas jų laukia naujoje Sąjungoje, ir rado, jog naujosios tvarkos trūkumai persveria privalumus.

Didžiausią pavojų tautų laisvei kelia žiniasklaidos pajungimas globalistų interesams. V.Bražėnas savo knygoje „Po dvylika vėliavų“ pateikia Dž. Kenedžio administracijos Valstybės departamento pasekretoriaus Dž.V.Bolo atviravimus: Komunizmas niekad neminėtinas kaip priešas. Ir pagaliau šis kraštas nesiekia pergalės šaltajame kare, JAV jokiomis aplinkybėmis neturėtų vadinti komunistinės taktikos „brutalia“ ar naudoti žodį „vergija“ kalbant apie komunistų užimtus kraštus. V. Bražėnas pateikia ir kitą daugiau negu keistą vieno Kambodžos revoliucinio lyderio pareiškimą JAV spaudoje, kur jis apgailestauja, kad raudoniesiems khmerams įvesti tvarką toje šalyje esą sukliudė pasaulio laisvoji spauda, per anksti paskelbusi apie masines žudynes. Piktadarių nejaudina šiurpių nusikaltimų vaizdas, tik jiems atsiranda psichologinis diskomfortas, kai apie juos sužino pernelyg daug žmonių. Tad suprantama, jog ir globalistams būtų kur kas patogiau, jeigu jų tikrieji naujosios pasaulio santvarkos tikslai niekam nebūtų žinomi.

Labai didelį įtarimą kelia ir kita aplinkybė – Europos visuomenei pateikta ratifikuoti ne Europos Konstitucija, o tik sutartis dėl Konstitucijos Europai. Tai didžiulis dokumentas, kuriame reglamentuojama išties daug svarbių nuostatų.

Prisiminkime, kaip atkakliai buvo kovojama, kad iš Europos Konstitucijos būtų išbrauktas teiginys, kad būsimoji Europos Sąjunga vadovaujasi krikščioniškosiomis vertybėmis. Prisiminkime, kaip atkakliai buvo kovojama su tikėjimu Sovietų Sąjungoje, ir pamatysime, jog ir tada, ir dabar mūsų ateities architektai yra tie patys. Tad ir ateityje neabejokime, kad, pamaitinti gražiais pažadais, tais pažadais sotūs ir tebūsime, o išdrįsę pasipriešinti, apsižiūrėsime, jog protesto laikas jau negrįžtamai praėjęs.

Be abejo, jeigu prancūzai būtų pasakę „ne“ naujajai Konstitucijai dėl to, kad iš jos pašalintas teiginys dėl krikščioniškųjų vertybių, mums būtų kur kas ramiau, nes dabar naujosios pasaulio tvarkos architektai neabejotinai ras naują būdą, kaip apgauti prancūzus, kad jie pasakytų „taip“. Tačiau televizijos reportaže iš Olandijos referendumo dieną jauna moteris atvirai pareiškė, jog jai nepriimtina tokia Konstitucija, kurioje nėra Dievo vardo. Sutarties projekte dėl Konstitucijos Europai II-22 straipsnis skelbia: Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę. Kaip matyti, religijai skiriamas tik vartojamo daikto vaidmuo. Liūdna!

Mes suprantame, jog tie, kurie buvo priversti padaryti žingsnį atgal, gerai pamąstys, kaip kitu ėjimu padaryti du žingsnius pirmyn. Tačiau matome ir kitką – ne viską gali tamsiosios jėgos. Yra dar ir Dievo valia.

Viena yra aišku: jeigu kas nors savo tikslo siekia abejotinais metodais, apgaule stengiasi palenkti mūsų valią, negalima į viską numoti ranka ir skubintis patikėti gražiais žodžiais. Tik dorų darbų kelias tiesus. Dar ne kartą mums bus siekiama įteigti, kokia gera ta naujoji pasaulio santvarka – be jokių vyriausybių, be jokių teisių, už mus bus viskas nuspręsta, viskas mūsų labui bus padaryta, mums teliks skaniai valgyti ir šlaistytis po prašmatnias parduotuves.

Kodėl Ezavas Jokūbui už lęšienės dubenį pardavė savo pirmgimystės teisę? Todėl, kad buvo praalkęs ir alkio jausmas nustelbė proto balsą.

Tai, kas įvyko, labai pagirtina. Nes negalima leisti, kad tūkstantmetės žmonijos tradicijos būtų be jokio sąžinės graužimo paaukotos abejotiniems ar, tuo labiau, beprotiškiems pasaulinio viešpatavimo planams. Žmonija jau pakankamai prisikentėjo, milijonais lavonų nuklodama pasaulio užkariautojų kelius. O tai, kad mums siūloma kentėti ne fizines kūno, o dvasines kančias, nieko negali paguosti. Žmogus nėra pasaulio pilietis, jis visada liks savo šalies piliečiu, savo tautos nariu. Naujoji vergija mums siūloma labai gudriai – mes pradedame jos geisti, mums padeda save apgauti, įtikinant, kad viskas daroma mūsų labui. Ir mes lengvai tuo patikime, pamiršdami, kad nemokamai duodamas tik jaukas pelėkautuose.

© 2005 "XXI amžius"