Sunki integracija

Viena ES naujokių – Vengrija, kaip, beje, ir kitos šalys, pastaruoju metu susiduria su savo nacionalinės mažumos – čigonų (romų) problema. Vengrijoje čigonai gyvena nuo seno ir sudaro vieną didžiausių tautinių mažumų. Šalyje, turinčioje dešimt milijonų gyventojų, yra 600-800 tūkst. čigonų. Atrodytų, jog Vengrijos čigonai negali pernelyg skųstis. Jų atstovų yra ir Vengrijos parlamente. Dar daugiau, jauna čigonė Livija Jašoka, atstovaujanti Vengrijos opozicijai priklausančiai Vengrijos piliečių sąjungai (FIDES), buvo išrinkta į Europarlamentą. Pažymėtina, kad tokio dalyko per visą Europos Parlamento istoriją dar nėra buvę. Reikia pripažinti, jog daugelis vengrų, kurių santykiai su vietiniais čigonais ne per geriausi, tikėjosi, kad, šaliai tapus ES nare, čigonai patrauks tolyn į Vakarus, ieškodami geresnio gyvenimo. Tačiau tokios viltys neišsipildė.

Čigonų lūšnos aplink didžiausius Vengrijos miestus toliau kyla kaip ant mielių. Todėl valdžia iškėlė sau nelengvą uždavinį – nugriauti tuos čigonų „miestelius“ – taborus. Numatytų nugriauti net 600 tokių „miestelių“. Vietoj lūšnynų čigonams siūloma suteikti šiuolaikinius butus. Tačiau su viena sąlyga – bus greitesnė jų integracija į visuomenę, jie ieškos darbo. Deja, norinčių pakeisti savo amžiais susiklosčiusį gyvenimo būdą čigonų atsirado labai nedaug. Todėl kiekvieną kartą, kai bandoma nugriauti čigonų lūšnyną, kyla dideli konfliktai su vietine valdžia. Tuo labiau kad čigonų pusėn stoja įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos bei grupės. Tai darosi visiškai nesuprantama. Juk čigonai nepaliekami po atviru dangumi, jiems iškart suteikiami butai su patogumais. Todėl tokios organizacijos, keliančios triukšmą dėl čigonų skriaudimo, atrodo, labiau rūpinasi savo išlikimu, o ne šios etninės mažumos teisėmis ar gerove.

Neatsitiktinai Vengrijos čigonų situacija vadinama naujojo šimtmečio problema ir ji labai dažnai tampa aštrių politinių ginčų objektu. Parlamentiniai debatai dar labiau paaštrėjo po to, kai keletas čigonų šeimų nuvyko į Strasbūro žmogaus teisių teismą ieškoti užtarimo. Kartu šios čigonų šeimos demonstratyviai paprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, bet prašymai buvo atmesti. Nepaisant visų Vengrijos valdžios pastangų, pirmiausia sprendžiant čigonų užimtumo problemą, reikalas sunkiai juda iš vietos. Apie 80 proc. čigonų neturi nuolatinio darbo ir faktiškai gyvena iš socialinių pašalpų, gaunamų už vaikus. Čigonų šeimos paprastai yra labai gausios, todėl ir pernelyg nesistengiama ką nors keisti.

Dar 1993 metais Vengrijos parlamentas priėmė įstatymą dėl tautiečių ir etninių mažumų teisių užtikrinimo. Po Vengrijos tapimo ES nare šis įstatymas buvo papildytas. Iš esmės daugiau kaip tūkstantyje Vengrijos gyvenviečių dabar egzistuoja faktiškos čigonų autonomijos. Valstybė čigonų integracijai į visuomenę paspartinti per paskutiniuosius metus skyrė didelius pinigus – daugiau kaip dešimt milijardų forintų (40 mln. eurų). Tai davė tam tikrų gerų postūmių. Vienas vengrų čigonų lyderių Michajus Fatjolas pripažino, jog po komunistinio režimo žlugimo čigonų vaikų mokyklose padaugėjo net 20 kartų. Šiuo metu vidurinėse mokyklose mokosi 15 tūkst. čigonų. Palyginti su 1993 metais, čigonų jaunuolių, įgyjančių vidurinį išsilavinimą, padaugėjo du su puse karto ir dabar jų yra 30 tūkst. Vengrijos valdžia dideles viltis deda į susikūrusią Nacionalinę čigonų verslininkų sąjungą. Ši sąjunga iš tiesų labai aktyviai įsitraukė į savo gentainių įdarbinimo procesą, be to, finansuoja čigonų visuomenines organizacijas, siekiančias tokių pat tikslų. Tokiu būdu dar 1994 metais Pečo mieste buvo įsteigta čigonų vidurinė mokykla, jau išleidusi tris abiturientų laidas. Pažymėtina, jog daugiau kaip pusė šios mokyklos abiturientų įstojo į Vengrijos aukštąsias mokyklas ir sėkmingai jose mokosi.

Čigonų integracija į visuomenę turėtų paspartinti ir neseniai priimtas Lygių galimybių įstatymas. Jo tikslas – neleisti jokios Vengrijos piliečių, visų be išimties, diskriminacijos pagal nacionalinę ir socialinę padėtį bei priklausomybę. Tačiau šį įstatymą nemažai vengrų vertina gana nepalankiai. Jų nuomone, čigonų integracija į visuomenę, jų įdarbinimas yra beviltiškas reikalas ir valstybės lėšų švaistymas, nes patys čigonai visiškai nenori integruotis ir keisti per ilgus šimtmečius susiklosčiusio savo gyvenimo būdo. Sociologinių apklausų duomenimis, daugiau kaip pusė Vengrijos gyventojų gana neigiamai žiūri į čigonus ir laiko juos nepataisomais klajokliais, netgi sukčiais ir apgavikais ir yra įsitikinę, kad čigonai tokie ir liks amžiams.

Petras Katinas

© 2005 "XXI amžius"