Juodoji evangelija pagal Vladimirą

Jie ėjo per valstybių žemes ir mokė, ir minios jų klausėsi.

– Žinokite, – sakė jie ir nuskriaustiems, ir apsileidusiems, – dėl jūsų vargo kalti kiti. Jų vardas – turtingasis elitas, kapitalistai, aristokratai arba oligarchai, kuriuos ištiks Dievo bausmė iš jūsų, varguolių, rankos.

– Degs jų dvarai ir grius valstybės, kalintojai bus įkalinti, o išdidžios ponios ir dažytos panelės patirs išniekinimą! Jūs tapsite viskuo ir turėsite viską.

Taip jie mokė, ir minios jų klausėsi.

Ir degė dvarai, žlugo kolūkiai, įmonės ir kompanijos, galvos ritosi kaip kopūstai. Taip radosi naujoji didžioji Babėlė, kurią valdė šventojo keršto skelbėjai, o spalvino rytų aušra.

Apie Babėlę buvo girdimos liaupsės, kad esanti sukurta amžiams ir padariusi jos gyventojus laimingus. Išsipildė pranašų žodžiai: būsite avinėliai ir valgysite kits kitą. Todėl nebereikės kapų ir prisiminimų. O kiaulės pačios pasiskandins Negyvojoje pasaulio jūroje. Tai yra globalinėse atliekose.

– Dabar kaip tik visa tai pildosi, – skelbė rašto aiškintojai. Bet ir jų mažai kas besiklausė, nes didžioji dauguma Babėlės gyventojų žiūrėjo tik į spalvotus šėtono televizorius.

Ten rodė visai ne jų gyvenimą, bet kiekvienas matė save ir jautėsi laimingas.

Vytautas Landsbergis

© 2005 "XXI amžius"