"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. rugsėjo 14 d., Nr. 16 (107)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Komunizmo byla

Vytautas LANDSBERGIS

Komunizmo byla – tai du puslapiai kiek skirtingais pavadinimais, už kurių – du skirtingo turinio tomai. Vienas visai menkai teužpildytas, o kitas – kiek daugiau, nors ir ten dar nematome tikro tarptautinio, tarpvalstybinio arba viršvalstybinio nuosprendžio.

Pirmasis tomas: komunizmas kaip ideologija, kuri jau antras šimtmetis yra žmonijos civilizacinis likiminis išbandymas. Jo doktrinoje, pagrįstoje materialistiniu žmonių skaldymu, supriešinimu, socialinės neapykantos kurstymu ir politinio smurto neva „moksliniu“ pateisinimu, buvo demagogiškai skelbiama „proletariato“ diktatūra. Tikrovėje ji neišvengiamai turėjo pasireikšti ir virsdavo valdžią uzurpuojančių ekstremistinių klanų diktatūromis. Rusijoje taip išaugo totalitarinė ir teroristinė bolševikų valstybė, kurios bruožai ir šiandien tebėra labai gajūs.

Pasimokyti teroro, totalitarinės priespaudos ir masinio žmonių naikinimo sistemos į sovietiją atvykdavo to siunčiami vokiečių nacionalsocialistų arba Hitlerio diktatūros kadriniai darbuotojai, kad gulagų ir kitą patirtį pritaikytų savo šalyje, taip pat siekiančioje pasaulinio viešpatavimo.

Čia jau antrasis bylos puslapis, antrasis tomas. Jis kiek daugiau užpildytas, bet irgi iki galo toli gražu neparašytas. Tai komunistiniai totalitariniai režimai, jų ir komunistinių (pseudosocialistinių) valstybių nusikaltimai žmonijai. Tai nusikaltimai žmonių – žmogaus ir tautų – teisėms, taip pat tarptautiniai genocido ir karo nusikaltimai.

Čia jau išties nebe ideologija ir moralė, lemianti vienokią ar kitokią civilizaciją, nors tuo būdu lemianti galbūt ir šių civilizacijų karą, demokratijų ir nedemokratijų susidūrimą visa jėga. Kaip demokratijos išaugo būtent Europoje iš krikščionybės, kurios širdyje glūdėjo artimųjų santarvės ir brolybės idealas, taip antikrikščioniškos europinės diktatūros išaugo iš jėgos ir prievartos kulto. Christus imperat ir Stalin imperat – tai visiškai skirtingi dalykai.

Totalitarinių diktatūrų derlius XX amžiuje konkrečiai išreikštas žmogaus orumo ir gyvenimo vertybiniu paniekinimu, masiniu smurtu, karais, žemių grobimais, dešimčių milijonų gyvybių sunaikinimu be jokio gailesčio. Čia pasirodo vardai, baisių nusikaltimų autoriai ir vykdytojai, dokumentai ir statistikos, galų gale kai kurie nacionaliniai įstatymai ir apie komunizmą.

Taip Lietuvoje, prisikeliančioje po totalitarinių kaimynų okupacijų ištisą pusę šimtmečio vykdyto prievartavimo, atsirado – kol įstatymų leidybą daugiau lėmė demokratinės nepriklausomybinės jėgos – teisės aktų, įvertinančių ir nusikalstamą sistemą, ir nusikalstamų darbų vykdytojus apskritai. Konkreti teisingumo išraiška teko paveldėtai mūsų teisėtvarkai, kuri šioje specialioje srityje itin vangiai šlubuoja visomis galimomis kojomis.

Bet pirmiausia priminsiu tarptautinius dokumentus, kuriais demokratinė Europa pasisakė apie komunizmą ir komunistinius režimus.

1996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją „Dėl priemonių, skirtų pašalinti buvusių komunistinių totalitarinių sistemų palikimą“, kuriai vėliau pritarė Lietuvos Respublikos Seimas. Deklaracija nurodė, kad „sunku atkurti civilizuotą liberalią valstybę su įstatymo valdžia, todėl senosios struktūros ir mąstysenos turi būti įveiktos ir pašalintos“. Tuo pat metu „sužlugęs perėjimo procesas rodo daugybę pavojų. Geriausiu atveju, vietoj demokratijos viešpataus oligarchija, vietoj įstatymo valdžios – korupcija, vietoj žmogaus teisių – organizuotas nusikalstamumas. Blogiausiu atveju, rezultatas bus totalitarinio režimo „aksominė restauracija“, jei ne prievartinis vos besiplunksnuojančios demokratijos nuvertimas. Tuo, blogiausiuoju atveju, naujas didelės šalies nedemokratinis režimas gali kelti ir tarptautinį pavojų silpnesniems kaimynams“.

Viskas pildosi, būtų galima ir netęsti šio itin rimto perspėjimo, kuris liko neišgirstas. Nebent dar pora konkrečių paraginimų: „Įstatymo valdžia grindžiama valstybė gali gintis nuo atgyjančios komunistinio totalitarizmo grėsmės, nes turi priemonių, kurios neprieštarauja žmogaus teisėms ir įstatymo valdžiai“; „Asamblėja sveikina slaptųjų tarnybų archyvinių bylų atvėrimą viešajam tyrimui buvusiose komunistinio totalitarizmo valstybėse“.

Ką gi, Lietuvos dabartinė pokomunistinė valdžia išgirdo kitokį, ne europinį paraginimą: įslaptinti archyvus ir buvusių KGB veikėjų „uodegas“ 70 metų. Netrukus ketina įstatymiškai paralyžiuoti ir atgijusią Liustracijos komisiją. Reikėtų bent paskelbti Lietuvoje visą, tokią aktualią Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją anksčiau negu jai sukako dešimt metų. O dėl KGB archyvų įslaptinimo, atseit atspindinčio dabartinės valdžios interesų konfliktą, turėtų pasisakyti Konstitucinis Teismas.

Tuo tarpu paminėtini ir Europos centro dešinės politinių partijų sąjungos – Europos liaudies partijos – 2003 ir 2005 metų dokumentai. Pirmajame duotas išsamus komunistinių totalitarinių režimų įvertinimas ir jų nusikaltimų principinis sąrašas, nors neįvardyta valstybių; o antrame pasisakyta dėl komunistinės totalitarinės Sovietų Sąjungos nusikaltimų Baltijos valstybėms.

Europos Sąjungos aukščiausias politinis moralinis autoritetas – Europos Parlamentas – gegužės 12 dienos rezoliucijoje apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 60-ąsias metines įvardijo abi karo kaltininkes – Trečiąjį reichą ir Sovietų Sąjungą, galų gale vienodai kaip dvi „tironijas“. Jų nusikaltimams neturi būti užmaršties, nes tik per atmintį ir teisingumą gali ateiti susitaikymas.

Toks Europos Parlamento žodis.

Kaip žinome, Vokietija išties žengė susitaikymo su savimi ir kaimynais keliu. Rusija atsisako ir susitaikymo su savimi, – nusikaltimų pripažinimo, – ir teisingumu grįsto susitaikymo su kaimynais. Todėl svarbus dar ir Europos Parlamento prezidento J. Borelio žodis, tartas posėdyje Parlamento pirmininkų sueigos vardu birželio 22 dieną, paminint būtent Baltijos valstybių sovietinės okupacijos 65-ąsias metines:

„Šiandien mes turėtumėme didžiuotis, kad galime dirbti kartu kurdami suvienytą Europą, grindžiamą mums bendromis vertybėmis. (...) Taip mes galime pareikšti, kad šalys, kurios pamiršta savo istoriją, rizikuoja, kad ji pasikartos“.

Pastarieji žodžiai, tikriausiai skirti Rusijai, galėtų būti išgirsti net Lietuvoje. Čia labai įtakingi vietiniai sluoksniai labai siūlo pamiršti istoriją.

Verta vis dėlto priminti ankstesnį Lietuvos indėlį į šių problemų sampratą.

1998 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Seimas „Deklaracijoje dėl komunizmo ir buvusių komunistinio okupacinio režimo struktūrų vertinimo“ konstatavo:

„kad komunizmo ideologija ir doktrina, neigianti prigimtines žmogaus teises ir naikinanti dvasingumą bei žmoniškumą, pseudomoksliškai mistifikuojanti ir skatinanti žmonių grupių tarpusavio neapykantą, kovą, smurtą ir valdžios uzurpavimą – prievarta primetamą diktatūrą, yra atnešusi žmonijai, ypač XX amžiuje, nesuskaičiuojamų nelaimių;

kad komunistinis totalitarinis SSRS režimas, prievarta įgyvendintas tos šalies 1940-1941 metais ir 1944-1990 metais okupuotoje Lietuvoje, buvo nusikalstamas jo vykdytojų veiksmais ir siekiais, apėmusiais dvasinį ir fizinį griovimą, genocido ir karo nusikaltimus“.

Tai apie „tos šalies“ – SSRS – nusikaltimus Lietuvoje ir Lietuvai. Apie jų vykdytojus kalbama Lietuvos Respublikos 1998 m. liepos 16 d. įstatyme, pasirašytame prezidento Valdo Adamkaus:

„SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“.

Taip Lietuvos teisiniai aktai apėmė abu komunizmo bylos tomus. Juos galima skaidyti ir į tris. Ydinga, iš esmės nežmoniška doktrina ir nežmoniški, nusikalstami komunistinės valstybės veiksmai ir jų vykdytojai – ne vien okupuojanti kaimynus reguliarioji armija, bet ypač – represinė teroristinė slaptoji tarnyba kintančiais pavadinimais, o vis tebesididžiuojanti pirmuoju raudonojo teroro tarnų vardu – čekistai. Ši jėga suniokojo ir pačią Rusiją, o galo vis dar nematyti. Ši jėga tebėra veiksminga ir Lietuvoje, o pastaraisiais metais įžūliai, vis atviriau, net pasigirdama didina savo įtaką. Remiantis užsienio fonas – be abejo, Rusija, dabartinė Rusijos valdžia. Palanki dirva – dabartinės Lietuvos valdžios bailumas arba neprincipingumas. Antai Premjeras, žurnalistų paklaustas apie buvusių kagėbistų problemą, patvirtino: „Taip, turim jų įdarbinimo problemą“. Komentarų nebus.

Petras Raslanas, 1941 metų Rainių sadistiškų kankynių ir žudynių budelis, turėjo būti teisiamas nepriklausomos Lietuvos teismo netgi pagal galiojusį ligi 1994 metų sovietinį baudžiamąjį kodeksą už „smurtą prieš gyventojus karo veiksmų rajone“. Numatoma nuo trijų iki dešimt metų kalėjimo arba mirties bausmė nebuvo pritaikyta, net byla neiškelta; po pusantrų metų nepriklausomybės laikotarpio vis dėlto jam pasiūlyta pasislėpti Rusijoje; o naujame LDDP laikų kodekse tokio nė nusikaltimo nebeliko. Kodėl išvyko nebaustas? Be abejo, P.Raslaną pridengė senosios sistemos draugeliai, toliau dirbantys nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkoje. Galų gale už akių jis Lietuvos teismo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir ramiai gyvena čekistinėje Rusijoje su visomis veteranų pensijomis ir aukštaisiais apdovanojimais.

Reikėtų patikrinti, ar „Pergalės dienos“ proga drg. Raslano neapdovanojo Rusijos prezidentas, nes kai kuriuos minėtos nusikalstamos organizacijos narius iš Lietuvos tikrai apdovanojo. Sovietinis KGB generolas E.Eismuntas, pasiėmęs ordiną, dar negavo tik Rusijos kunigaikščio titulo. Beje, tą spėjimą irgi vertėtų patikrinti, gal jau gavo.

Lietuvoje yra ir teigiamų dalykų, dirbamas didelis dokumentų ir kitaip registruojamų faktų tyrimo bei skelbimo darbas. Tai tremties ir holokausto tragedijos, pasipriešinimo epopėja. Jį atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, o labai svarbų autentiškų dokumentų tritomį „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje“ 2003 metais paskelbė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti kartu su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Šio darbo pagrindinis autorius – istorikas Vytautas Tininis. Pratarmėje Tarptautinės komisijos pirmininkas E.Zingeris atkreipia dėmesį, kad sovietai inkriminuodavo tariamus nusikaltimus net už Nepriklausomybės laikotarpį: „nuo 1918 m. Lietuvos žmonės buvo traktuojami tarsi SSRS piliečiai“. Dokumentai paneigia naująją posovietinę mitologiją ir, kaip rašo E. Zingeris, „LTSR KP ne tik nebuvo lietuvių tautos slapta gelbėtoja, bet priešingai, norėdama įsiteikti Maskvai, uoliau nei smogikų struktūros vykdė okupantų pavestus uždavinius bei prašė SSRS vadovybę griežtinti jų reikalautas represijas prieš Lietuvos žmones“.

Aš pats girdėjau Genriką Zimaną sakant: „Mes neturėjome skalpelio, tai padarėme operaciją kirviu“. Tačiau nekilo klausimas, ar „pacientas“ išvis prašė kokios nors operacijos. Tai nuspręsdavo tuometinė Rusija, visų tautų kalėjimas ir komunistinė teroro valstybė. Ta pati, kuri kaip paveldėtoja dabar aiškina, jog Lietuva nebuvo okupuota, tad pati save naikino, žudė ir trėmė. Prieš dešimt dienų – Stalino ir Hitlerio sąmokslo metinių proga – pasiunčiau Rusijos prezidentui privatų laišką, kurio pirmieji žodžiai tokie: „Pasaulis nėra beprotnamis“.

Aš turiu tokią viltį ir todėl tikiu, kad ir Lietuva, ir tarptautinė demokratinė bendruomenė žengs į visą tiesą. Liausis išsisukinėjimai ir abstrakčiai aptakios formulės, kaip antai: „sistemos blogybės“, „režimo“ ar netgi kažkur erdvėse plevenusio „komunizmo“ nusikaltimai. Dar atsargiau jie adresuojami „stalinizmui“... Štai Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje, buvusioje Rytų Vokietijoje, šią vasarą mačiau tenykščio pokarinio NKVD gulago aukoms įrengtą atminimo lentą su žodžiais, jog tuos ne mažiau 12 tūkst. nužudė „stalinistiniai savivaliavimai“...

Ne, yra konkretūs vardai – ir asmenų, ir valstybių vardai. Yra SSRS, nūnai apraudamos valstybės, vadų Stalino, Molotovo, Mikojano, Berijos parašai, net Kalinino pritarimas (šlovė Kaliningradui), kad lenkų karo belaisviai būtų sušaudyti „už kontrrevoliucinę veiklą skleidžiant antisovietinę propagandą“. Ir taip toliau, ir be skaičiaus. Tarp tų sušaudytųjų Katynėje buvo ir lietuvių. Yra jų nukankinta ir sovietiniame Zachsenhauzene. O abiejų tironijų ilgametė Macikų mirties stovykla Lietuvoje?

Prieš penkerius metus Vilniuje įvykęs tarptautinis visuomeninis komunizmo nusikaltimų kongresas ir tribunolas, kuriame dalyvavo 25 valstybių atstovai, – tai Lietuvos nevyriausybinių struktūrų organizuotas impulsas bei gairė eiti būsimo tarptautinio, tarpvalstybinio tribunolo Hagoje ar kur nors kitur link. Jo neįsteigs, kaip regis, Jungtinės Tautos, kurios apima ir komunistines, ir anų nusikaltimų malonumo besiilginčias valstybes. Tačiau Europos ir Amerikos demokratinės valstybės ir vienos pačios galėtų svarstyti apie savo demokratinio tarptautinio tribunolo įsteigimą nusikaltimams be senaties, kad bent paskelbtų didžiuosius žmonijos nusikaltėlius. Vilnius tai oficialiai pasiūlė prieš keturiolika metų; Niurnbergo-2 laikrodis eina.

Kalba, pasakyta tarptautinėje mokslinėje konferencijoje
„Vilnius 2005“ rugsėjo 4 dieną

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija