Vėl tarp Maskvos ir Berlyno girnų

Petras KATINAS

Likus kelioms dienoms iki Vokietijos Bundestago (parlamento) rinkimų, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvyko į Berlyną pas savo geriausią bičiulį Europoje Vokietijos kanclerį Gerhardą Šrioderį. Tai buvo toli gražu ne tik asmeninės bičiulystės, bet labai toli siekiančių Maskvos geopolitinių planų apraiška. Žinoma, V.Putinas šiuo savo vizitu vokiečių rinkėjams nori pademonstruoti, kaip Rusija aukštai vertina trečiosios kadencijos siekiantį kanclerį ir jo „raudonai žaliąją“ socialdemokratų ir žaliųjų vyriausybę. Kremliaus pastangos remti G.Šrioderį turi vieną pagrindinį tikslą – skaldyti Europą, tiksliau pasakius, senąsias ir naująsias ES nares. To skaldymo pagrindiniu įrankiu Kremlius pasirinko Vokietijos kanclerį G.Šrioderį ir iš dalies Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką. Pirmiausia pasinaudojant jų antiamerikietiška politika.

V.Putinas, atvykdamas į Vokietiją prieš pat parlamento rinkimus, aišku, puikiai žino paskutiniuosius Vokietijos visuomenės apklausų rezultatus, kurie rodo, kad rugsėjo 18-osios parlamento rinkimus laimės opozicija – tai yra Krikščionių demokratų partija, o jos lyderė Angela Merkel gali tapti pirmąja moterimi valstybės vadove Vokietijos istorijoje. Todėl V.Putinas tokiu G.Šrioderio pralaimėjimo atveju iš anksto pasirengė ir pasirašė su Vokietijos kancleriu susitarimą dėl bendro didžiulio ekonominio projekto – dujotiekio tiekimo Baltijos jūros dugnu iš Vyborgo uosto šalia Sankt Peterburgo iki Greifsfeldo. Kremlius šį susitarimą vadina istoriniu dokumentu. Tokiam vertinimui pritaria ir oficialusis Berlynas. Taigi, jeigu Vokietijos parlamento rinkimus ir laimėtų opozicija, o kanclere taptų A.Merkel, ne kartą kalbėjusi, jog reikia stiprinti euroatlantinį solidarumą, tai yra nutraukti antiamerikietišką politiką ir retoriką, vargu ar būtų galima peržiūrėti pasirašytą susitarimą dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu. Tuo labiau kad dujotiekio statyba, kainuosianti mažiausiai penkis milijardus dolerių, prasidės jau šį rudenį.

Rusija ir Vokietija bando aiškinti, jog tai – tiktai didelis ekonominis-ūkinis projektas, o ne politinis. Tačiau tai akivaizdi netiesa. Dujotiekis Baltijos jūros dugnu pirmiausia yra politinis veiksnys, nes vien todėl, kad juo siekiama nubausti Lenkiją ir Baltijos valstybes bei Ukrainą, kurios atsisakė tiesti šį strateginį dujotiekį per jų teritorijas. Vokietija, kaip Europos Sąjungos narė, neatkreipė jokio dėmesio į didžiules Lenkijos pastangas paremti vadinamąjį Gintaro kelio projektą, nutiesiant dujotiekį per Lietuvos ir Lenkijos teritorijas. Logiškai galvojant, Vokietija, kaip ES narė, tiesiog privalėjo atsižvelgti į kitų ES šalių, konkrečiai, didžiausios ES naujokės Lenkijos nuomonę. Tačiau G.Šrioderis net nesileido į kalbas ir pabrėžė, kad Vokietija, kaip ir kiekviena šalis, pirmiausia turi žiūrėti savo strateginių interesų. Savo ruožtu, Rusijos prezidentas V.Putinas ne kartą viešai kalbėjo apie strateginius Rusijos interesus. O tie interesai – užvaldyti Europos valstybių energetinį sektorių ir padaryti jį priklausomą nuo Rusijos dujų ir naftos, kurių poreikis vis auga. Taigi atkuriant Rusijos galybę, bent jau artimiausiais metais, neketinama remtis atominėmis bombomis ar raketomis, kaip tai buvo Sovietų Sąjungos laikais.

Dabar Vokietija gauna iš Rusijos vos ne pusę jai reikalingų dujų, o nutiesus dujotiekį Baltijos jūros dugnu, tas procentas dar pastebimiau išaugs. Be to, Rusija tuo pačiu išeis į dar platesnes Europos energetikos rinkas. O svarbiausia, jos rankose liks visi pagrindiniai svertai. Juk Maskva visada, pasikeitus politinei situacijai, toje pačioje Vokietijoje galės manipuliuoti ir šantažuoti „čiaupų užsukimo“ grasinimais. Ką jau kalbėti apie buvusias komunistines valstybes – vadinamąjį artimąjį užsienį? Jau dabar V.Putinas bravūriškai dėsto, jog valstybės, per kurias dabar eina Rusijos dujotiekiai, gali visiems laikams pamiršti apie tas pajamas, kurias gauna už Rusijos dujų tranzitą.

Kad ir kaip kalbėtume, bet V.Putino ir G.Šrioderio pasirašytas susitarimas dėl dujotiekio palieka Baltijos šalis, Lenkiją ir kitas buvusias komunistines valstybes šalikelėje. Tą pripažįsta ir Vokietijos spauda, kuri pažymi, kad Vokietijos kancleris, stengdamasis būti mieliausiu Rusijos partneriu ir įsiteikti Maskvai, visiškai pamiršo mažąsias kaimynes – ES nares. Todėl, anot dienraščio „Die Welt“, naujajai Vokietijos vyriausybei (laikraštis įsitikinęs, kad rugsėjo 18-osios rinkimus laimės krikščionys demokratai) teks imtis ryžtingų veiksmų, kad kilusi įtampa tarp Vokietijos ir ES naujokių būtų nušalinta.

Beje, Vakarų žiniasklaida atkreipė dėmesį į tai, kad, po Rusijos prezidento V.Putino susitikimo su krikščionių demokratų kandidate į Vokietijos kanclerio postą Angela Merkel, iš susitikimo jis išėjo labai rūškanu veidu. Pasak Londono „The Times“ V.Putino veidas buvo toks, tarsi jis būtų apsilankęs pas dantų gydytoją. O įtakingas Italijos dienraštis „La Stampa“ savo straipsnį, komentuojantį V.Putino ir G.Šrioderio sutartį, taip ir pavadino: „Naujasis Molotovo-Ribentropo paktas“. Taip, net ir labai atsargiai žiūrint į Maskvos ir Berlyno sandorį, susidaro įspūdis, kad kartojasi prieš 66 metus įvykęs Maskvos ir Berlyno suokalbio variantas. Tai yra Molotovo-Ribentropo paktas, dabar virstantis Putino-Šrioderio paktu. Juk ir naujojo suokalbio taikiniai tie patys – Lenkija ir Baltijos šalys. Antilenkiška Maskvos politika, vis labiau ryškėjanti paskutiniuoju metu, rodo, kad Kremlius negali atleisti Varšuvai, esą kurios pastangų dėka Ukraina buvo išplėšta iš Rusijos įtakos zonos.

Taigi vadinamasis grynai ekonominis-ūkinis Rusijos ir Vokietijos dujotiekio Baltijos dugnu projektas yra aiškiai politinis aktas – pasinaudojant Vokietijos kancleriu, dar labiau suskaldyti Europą. Tai yra vėl pakeisti Europos politinį žemėlapį. Ir visai nesvarbu, ar jis bus vėl nudažytas raudonai, ar dabartinės Rusijos vėliavos spalvomis. Dabar pirmiausias Kremliaus jau pradėtas vykdyti planas – ne tik kontroliuoti Baltijos ir kitų kaimyninių šalių energetinę priklausomybę, bet ir kompromituoti naująsias ES ir NATO nares. Ir tai kompromitacijai pirmiausia pasirinkta Estija. Akivaizdžiausias pavyzdys – Kremliaus sprendimas atšaukti savo parašą iš jau pasirašytos Estijos ir Rusijos sienos sutarties. Esą Estijos parlamentas, savo rezoliucijoje primindamas 1920 metų Sovietų Rusijos ir Estijos Tartu taikos sutartį bei 1940 metų okupaciją, reiškia teritorines ir revanšistines (!) pretenzijas Rusijai. Taip Europos Sąjungai peršama, kad Estija yra nepatikima valstybė, neverta būti ES ir NATO nare. Tuo Maskva siekia sustiprinti savo pozicijas prieš spalio 4 dieną prasidėsiančias ES ir Rusijos derybas dėl supaprastinto vizų režimo Rusijos piliečiams, jiems vykstant į ES valstybes. Tačiau koks gali būti vizų režimo supaprastinimas, jeigu Rusija nepripažįsta sienos su viena iš ES valstybių – konkrečiai, Estija?

O dėl Lietuvos, tai Kremlius, bent jau kol kas, visiškai patenkintas tuo, kas vyksta Lietuvoje, o ypač „koalicinės“ Vyriausybės ir jos vadovų veikla. Juk tų dabartinių mūsų vadovų pastangomis ir pritarimu, Rusija jau pasiėmė visą Lietuvos energetiką. Juokingai skamba Premjero ir ūkio ministro „darbiečio“ K.Daukšio aiškinimai, jog tuos elektros, dujų strateginius objektus įsigijo ne vien Rusijos „Gazprom“, bet kartu su tarpininkais iš užsienio. Tačiau tuos „tarpininkus“ ar partnerius visiškai kontroliuoja Maskva. Premjero, ūkio ir finansų ministrų kalbos, jog nieko čia jau nepadarysi, niekur nesidėsi nuo tos priklausomybės, irgi suprantamos. Juk, anot europarlamentarės M.Starkevičiūtės, mūsų vadovams visai nesvarbu, kad vis daugiau Vakarų analitikų pripažįsta, kad Rusija atkuria Sovietų Sąjungą pirmiausia vadovaudamasi ekonominės priklausomybės strategija. „Vadovų kastai, išaugusiai sovietmečiu, tai atrodo visai normalu, jie taip įpratę. Seni draugai, pažintys, pinigai ir suvokimas, kad priešintis beprasmiška“, – pabrėžia M.Starkevičiūtė. Ir be M.Starkevičiūtės, tą mato visi ir daugelis supranta, kad Lietuvos nepriklausomybė labai sparčiai tampa tiktai popierinė. Labai keista, kad faktiškai visą Lietuvos politiką, konkrečiai, užsienio, Prezidentas atidavė į A.Brazausko ir jo partinės-ūkinės nomenklatūros rankas, kurios sparčiai stumia Lietuvą į Rusijos sterblę. Aiškiai matyti, jog Prezidentas ir jo besikeičiantis nežinia kur surastų patarėjų korpusas nesuvokia arba nežino, ką daryti. Kompetencijos stoka lenda per visus plyšius. Išreklamuotas Prezidento pokalbis su Vokietijos prezidentu Horstu Kioleriu, neva išreiškiant Lietuvos susirūpinimą dėl Rusijos dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu, tėra skirtas labai naiviems žmonėms. Pirmiausia todėl, kad Vokietijos prezidentas neturi absoliučiai jokių konstitucinių galių ar įtakos nei vidaus, nei tuo labiau užsienio politikai. Deja, nors ir turėdamas daugiau konstitucinių galių, mūsų Prezidentas jomis beveik nesinaudoja. Retsykiais pasirodantys pareiškimai apie suįžūlėjusių valdininkų „galvų kapojimą“ ar raginimai Vyriausybei susirūpinti artėjančiu kainų šuoliu „koalicijai“ sukelia tiktai juoką. Tas jautėsi ir šeštadienį prasidėjusioje Seimo sesijoje pasakytoje Prezidento kalboje. O Premjeras parodė savo gilią išmintį pareikšdamas, kad degalų kainos kilimas nepaveiks kitų prekių kainų.

Premjeras Rusijos vykdomą ekonominę ekspansiją ir savo energetinius resursus naudoja politinio priklausomumo tikslams ir vis kartoja, jog politika ir ekonomika yra visiškai tarpusavyje nesusiję dalykai. Tokiais pat žodžiais jis įvertino ir V.Putino bei G.Šrioderio susitarimą dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Atrodo, kad Lietuvos Vyriausybės vadovui labiau rūpi, kaip greičiau Lietuvos ekonomiką pastatyti ant Rusijos ekonomikos bėgių. Tada keliui į Rytus bus uždegta žalia šviesa.

© 2005 "XXI amžius"