Nelaisvės kaina

Žmonija nieko baisesnio už karą nesugalvojo. Praradę milijonus žmonių, karo mašinos politikai ir grobuoniškos ideologijos šalininkai – karą sukėlusių valstybių vadovai – visais įmanomais būdais dar ir šiandien bando nuslėpti istorinę tiesą, savo nusikaltimus suversdami ant paprasto kario pečių. Ir nesvarbu, kurioje fronto pusėje kariui reikėjo žūti: mirtis visada baisi, nes nėra nieko panašaus į ją… Iš tiesų nei laimėtojams, nei pralaimėjusiems karą okupuotų kraštų žmogus nerūpėjo. Jiems rūpėjo tik savi interesai: panaudoti lietuvius kaip darbo (ir karo) jėgą. Lietuva į XXI amžių ėjo per okupaciją, prievartą, netektis.

Endrius Jankus, šiuo metu gyvenantis Australijoje, surinko žinias ir brolio Jurgio laiškus, rašytus iš Stalingrado fronto. J.Jankus tarnavo 60-ojoje motorizuotoje pėstininkų divizijoje, 2-ajame artilerijos pulke. Jie buvo apsupti, traukdamiesi bandė prasiveržti. Nepavyko. Kartu su visais pakliuvo į rusų nelaisvę ir J.Jankus. Nuo tada artimieji jokios žinios iš jo nebesulaukė. Kaip buvo elgiamasi su belaisviais, rodo Jurgio laiškai ir jo brolio surinktos žinios. E.Jankus, sužinojęs apie brolio likimą, kreipėsi į Tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, susitiko su išlikusiais gyvais brolio bendražygiais ir surinktą medžiagą patikėjo Algiui Šarauskui, suteikęs teisę publikuoti. Paskaitykime skausmo ir tiesos eilutes, ko dar ir dabar kai kas nenori suprasti.

Iš Jurgio laiškų šeimai

Rusija. 1942 m. spalio 7 d.

Mano mieloji mamyte,

pagaliau suradau laiko Tau keletą eilučių parašyti. Tikriausiai stebitės, kodėl aš taip mažai rašau. Su dideliu džiaugsmu norėčiau Tau dažniau parašyti, gaila, vis mažai laiko yra. Jeigu pasitaiko, kad vieną akimerkį laisvas, tai neturiu rašymo priemonių po ranka. Pavargęs esu visados, bet nuovargį galima nuslopinti. Šią naktį einu tarnybą prie telefono, tada galėsiu ir Tau keletą eilučių parašyti.

Pirmiausia noriu padėkoti Tau už visus laiškus, kuriuos Tu man parašei, ir laikraščius, kuriuos atsiuntei, taigi dar kartą širdingas ačiū. Ieva man irgi daug parašė. Gimimo dienai ji man padovanojo šitą puikų rašomąjį popierių ir vieną „parkerį“. Elzės gimimo dienos pakelis dar pakeliui. Tikiuosi greitai sulaukti.

Gavau savo gimimo dienos proga pyragą. Nebuvo daug, tik 10 šimto gramų pakelių, bet paragauti užteko. Nuo ko pakelio sulaukiau – nesvarbu. Svarbiausia, kad buvo man skanu.

Žinai, mamyte, dabar mums einasi daug geriau. Atradom tvenkinį su vandeniu. Dabar galime nors šiek tiek apsiprausti ir išsiskalbti. Atrodėm kaip tikri negrai. Šiaip mes dar vis „šeimininkaujam“ toje pačioje stepėje. Kai kada čia būna gana karšta, tada rusai mus vėl puola, bando mūsų frontą sunkiaisiais ginklais pralaužti. Mes juos atmušame atgal.

Neseniai aš buvau pasiųstas kaip žvalgas „neramumų ieškoti“, tai rusai atidengė ugnį puldami mus ir šaudė pusę valandos. Aš atsiguliau į vieną griovį ir galvojau apie „dangiškus viščiukus“, kuriuos aš prie šv.Petro valgysiu. Gaila… mane tik žemėm apmetė. Šiaip buvo viskas tvarkoj ir aš galėjau toliau eiti ir savo pareigą atlikti.

Sveikatos atžvilgiu man sekasi neblogai. Truputį paleido vidurius, kai suvalgiau pusę kibiro rusų marmelado. Atradau visa kibirą marmelado pašautoje rusų LKW (mašinoje). Tuoj išsitraukiau durtuvą ir atidariau kibirą. Tada taip ilgai valgėm, kad net viduriai skaudėjo. Bet dabar viskas yra puikiausioj tvarkoj.

Mano meistras irgi man parašė. Rašė, kad Flatovas aplankė apsirengęs uniforma, pritaikyta politiniam vadovui. Norėjo padėkoti už gerą priėmimą Volksdeutsche. Gali įsivaizduoti jo tokį pasirodymą. Ten ėjo didelės kalbos apie jį, vieni juokėsi iš jo melo. Miela mamute! Siunčiu Tau dar vieną „markę“ 1 kg pakeliui. Gal ką iš tų vilnonių dalykų, kuriuos siuntei pirmą sykį, negalėjai įdėti? Tai galėsi antrą paketėlį sudaryti.

Tai visos naujienos iš čia. Oras jau pasidarė šaltesnis, naktį jau reikia pirštinių, bet dar galima atlaikyti.

Kas pas jus nauja? Kaip tėvas? Ką Endrius daro? Kodėl tas tinginys man iš viso nerašo? Dabar aš baigsiu laišką. Su geriausiais linkėjimais jums visiems.

Jūsų Jurgis

P.S. Rašykit vėl. Neužmirškit atsiųsti tuos laikraščius. Apsidžiaugiu kiekvieną kartą sulaukęs poros laikraščių iš Jūsų.

Jurgis

Rytuose. 1942 m. spalio 30 d.

Miela mamyte,

šiandien gavau tavo laišką kartu su pakeliu. Atradau kojines, pirštines, pulso šildytojus, kremą ir pyragaičius. Labai labai apsidžiaugiau. Ypač puikios pirštinės, todėl šią žiemą aš tikrai nešalsiu. Pyragaičiai buvo labai skanūs. Nežinau, kaip Tau atsidėkoti. Tikiu, kada nors aš sveikas sugrįšiu namo. Kol kas širdingai už tai dėkui. Šiaip man einasi gerai. Esu vis dar sveikas ir gyvas. Tikiu, Tu – taip pat. Tikiu, kad Jūs greitu laiku galėsit apleisti tą stovyklą. Jau turbūt atėjo laikas.

Pas mus jau gana šaltoka. Bet mūsų požeminiame bunkeryje mes įtaisėme krosnį, panašiai kaip Robinson Kruzo, ten mes galime laikytis, jeigu tik lauke nėra to „trenksmo“.

Kalbama, kad mes būsim ilgam laikui atitraukti iš fronto. Dar kartą pagyvensime namuose, kur galėsime gerai nusiprausti. Galbūt tada duos ir atsotogų. Bet oficialiai dar nepaskelbta, todėl tai tik kalbos. Norim tikėti, kad tos kalbos išsipildytų, nes mums atrodo, jog atėjo laikas utėlių atsikratyti ir drabužius išskalbti.

Šiaip atrodo, kad pas mus nieko nauja nėra. Parašykit ir vėl. Lauksiu. Endrius gaus vieną ekstra laišką. Taip aš ir baigsiu. Su geriausiais linkėjimais.

Jūsų Jurgis

Brolio Endriaus pastaba: abu laiškai rašyti spalio mėnesį, kada 60-oji motorizuota pėstininkų divizija kartu su 16-ąja tankų divizija stovėjo prie Stalingrado ir saugojo 6-osios armijos dešinįjį sparną.

Dar Jurgis spėjo parašyti kortelę data: 1943 m. sausio 1 d. Tačiau pagal oficialią datą, jis buvo paimtas į rusų nelaisvę 1943 m. sausio 3 d. Labai įdomus jo rašinys, gal taip rašė, kad pralįstų pro cenzūrą ir mes gautume žinią, jog jis dar buvo gyvas 1943 m. sausio 1 d. Atvirlaiškio antspaudas rodo 1943 m. sausio 3 d.

Rusija.1943 m. sausio 1 d.

Mano mieloji motinėle!

Metų pasikeitime noriu Jums palinkėti daug sveikatos ir taip viso geriausio. Man sekasi dar vis gana gerai. Esu dar vis sveikas ir gyvas. To ir iš Jūsų norėčiau tikėtis. Mūsų maistas yra skanus, tai ir yra svarbiausia! (Pastaba: tuo metu jie visi jau badavo!)

Oras dar vis yra puikus, pagal reputaciją. (Pastaba: jau buvo 25 laipsniai šalčio.)

Nenorėtume, kad kitaip ir būtų. Jeigu šitaip pasiliktų, tai nebūtų blogai. Ir netikėtas puolimas negali mūsų sukrėsti, nes mes šįmet esame visiškai kitaip pasiruošę ir aprūpinti. Niekas negali mūsų sukrėsti, suteikti smūgį, supurtyti. Išdidžiai ir ramiai mes stovim prie Naujųjų metų vartų… su laimėjimais ateityje. Mūsų šūkis: „Mes nugalėsim!“

Tavo mielą laišką, rašytą 1942 m. lapkričio 17 d., gavau. Tavo pageidaujamų „ženkliukų“ išsiunčiau dar prieš gaudamas Tavo laišką. Vieną – Tau ir du – Elzei. Tikiu, kad Jūs juos gausite. Kalėdinių paketėlių iki šiol nesu gavęs. Turiu vilties, kad jie greitu laiku ateis. Daugiau naujienų neturiu. Tad likit visi sveiki ir gyvi. Sveikinu Jus iš širdies.

Jūsų Jurgis

P.S.Perduokit sveikinimus visiems pažįstamiems.

* * *

Toks paskutinis Jurgio atvirukas su propagandiniais skelbimais. Turbūt jis žinojo, kad parašius teisybę kortelė nepasieks adresato. Cenzūra daug karių laiškų sudegindavo.

Turimomis žiniomis, Jurgis pateko į rusų nelaisvę 1943 m. sausio 3 d. Kokiomis aplinkybėmis – irgi nežinoma. Jurgio kariškas atpažinimo diskas buvo 208-4 /(E) A.R. 2 (=4 kuopa 2 artilerijos pulkas). Raudonojo Kryžiaus žiniomis, Jurgis mirė vienoje rusų belaisvių stovykloje netoli Kijevo, Ukrainoje, 1947-1948 metų žiemą.

Surinkęs žinias iš gyvų išlikusių karių, įvairių organizacijų bei dokumentų E.Jankus parašė kaltinančias pastabas Vokietijos ir Rusijos okupacinėms vyriausybėms.

„…Po karo, vienas kareivis grįžęs iš rusų nelaisvės, pasakojo, kad jis pažinojo mūsų Jurgį, kuris buvo vienoje belaisvių stovykloje Ukrainoje ir dirbo vertėju. Nustebau gavęs žinią 1988 metais iš Raudonojo Kryžiaus organizacijos, kad brolis tikrai buvo Ukrainoje, pereinamoje belaisvių stovykloje.

Kas atsitiko su mūsų Jurgiu? Kur ir kaip jis prapuolė? Argi niekas nežinojo?

Gyvendamas Australijoje aš pasiunčiau laiškus į Tarptautinę Raudonojo Kryžiaus būstinę Šveicarijoje, teiraudamasis, ar jie neturi kokių nors žinių apie mano brolį.

Daugelį kartų gavau neigiamą atsakymą. Pagaliau 1988 metais, atslūgus „šaltajam karui“, kilo mintis dar kartą paklausti Raudonojo Kryžiaus organizacijos apie brolio likimą. Atėjo atsakymas, kad mano laiškas buvo persiųstas į Vokietijos Raudonąjį Kryžių. Po kurio laiko sulaukiau žinios, jog, apklausinėję sugrįžusius belaisvius, kurie kartu su broliu tarnavo tame pačiame dalinyje, ir suradę to dalinio paskutiniųjų kovos dienų žemėlapius bei dalinio dienoraščius, gali tvirtinti, kad jis 1943 m. sausio 3 d. pateko į rusų nelaisvę kartu su savo dalinio kariais. Matyt, kad išlikę gyvi to dalinio kariai nebuvo išskirstyti tarp kitų dalinių ir visi praleido nelaisvę kartu.

Yra žinoma, jog Staliningrado apsupime, 1943 metų sausio pradžioje, vis daugiau kariškių pradėjo pasiduoti rusams. Vieni pasidavė nesipriešindami, kiti dezertyravo.

Kodėl taip įvyko? Yra išlikusių dokumentų, kur aprašoma, kokiomis baisiomis sąlygomis kovojo kariai. Gyveno urvuose (iškastuose bunkeriuose) utėlėti, sušalę (jau buvo 25 laipsniai šalčio), nebuvo kuro krosnelei pakurti, nei pasišildyti, nei sniegą ar ledą ištirpinti, geriamo vandens pasigaminti. Visi buvo išvargę, išsekę, netekę jėgų, alkani (duonos davinys dienai buvo 200 gramų, tačiau dažnai kariai gaudavo tik po 100 gramų). Po išmėtytus stepėje bunkerius, nuo vieno į kitą, išbadėjęs arkliukas vilkdavo roges su maistu. Maisto davinys buvo „vandens sriuba“ su pora gabalėlių arklienos. Bet ir arkliena pasibaigė gruodžio 25 dieną, kai buvo išskersta dvylika tūkstančių arklių.

Po kiekvieno rusų puolimo atsirasdavo „drąsuolių“, kurie nušliauždavo į kovos lauką ir peržiūrėdavo nukautų rusų kareivių duonos krepšelius. Kartais parsinešdavo džiovintos duonos arba džiovintų žirnių. Svarbiausia, kad jau trūko ir amunicijos. Per vieną rusų puolimą, nukovę minosvaidžio įgulą, vokiečiai kariai atsuko minosvaidį į rusus ir sustabdė jų puolimą panaudoję pačių rusų amuniciją. Artilerijos daliniams buvo įsakyta per dieną iššauti pusantro sviedinio. Visiems buvo aišku, kad tolesnis pasipriešinimas yra beprasmis.

Ar Jurgis pasidavė, ar dezertyravo?

Tikslių žinių apie tos dienos įvykius 60-osios motorizuotos pėstininkų divizijos ruože nerasta. Tačiau Raudonojo Kryžiaus apklausa, sugrįžus iš nelaisvės to paties dalinio kariams, leidžia daryti išvadą, kad jie visi kartu pateko nelaisvėn.

Divizijos, pulkai, batalionai ir kuopos egzistavo tik divizijos štabo žurnaluose. Tikroji dalinių padėtis buvo visai kitokia. Viename žurnale užrašyta, jog tankų divizija turėjo tik 80 karių, kurie dar galėjo atlikti kario pareigas. Daugelyje kuopų buvo tik po dvylika kareivių. Rusams vis smarkiau puolant Stalingrado apsupties ribas, apsupimo ruožas vis mažėjo, o vokiečių kariuomenė buvo priversta atsitraukti iš stepės į patį miestą. Buvo sugrūsta net 100 tūkstančių vokiečių karių į miesto griuvėsius, požemius ir rūsius.

Yra žinoma, kad pirmieji kariai, paimti į rusų nelaisvę, buvo nuvaryti per užšalusią Volgą į kitą upės pusę, toliau nuo kautynių vietos. Į kokią belaisvių stovyklą jie vėliau buvo paskirti, nežinia.

Pateikiu kai kurias svarbesnes Stalingrado apsupimo datas.

1942 m. rugpjūčio 22 d. pirmieji vokiečių 6-osios armijos daliniai pasiekė Volgą ties Stalingrado miestu.

1942 m. rugsėjo 29 d. 60-oji motorizuota pėstininkų divizija ir dalis 389-osios pėstininkų divizijos užpuolė kaimą Orlovką ir užėmė. (Jurgis priklausė 60-ajai divizijai, 160-osios artilerijos pulkui.) 1942 m. rugsėjo 30 d. rusų armija užpuolė 60-ąją ir 16-ąją tankų divizijas. Abi divizijos priklausė 14-ajam tankų korpusui, kuriam vadovavo gen. von Seidlitz-Kurzbach. Vokiečių divizijos pranešė, kad jos sunaikino 72 rusų tankus ir puolimą atmušė.

1942 m. spalio 6 d. 60-oji pėstininkų divizija ir 14-oji tankų divizija puolė Stalingrado traktorių fabriką. Vienas 60-osios divizijos batalionas buvo „katiušų“ salvių sunaikintas visiškai.

Vienas vyresnysis puskarininkis, priklausantis 60-ajai divizijai, rašė:

„… Čia, fronte, mes turim priversti pasikeisti į visiškai kitokius žmones, o tai nėra lengva. Atrodo, kad mes čia gyvename visai kitame pasaulyje. Kai ateina paštas, visi kariai išlindę iš savo būdelių bėga laiškų pasiimti. Ir niekaip neįmanoma buvo jų sustabdyti, nes visi išsiilgę namų“.

1942 m. lapkričio 19 d. – rusų masinis puolimas (pavadintas „Buranu“). Bandymas apsupti visą 6-ąją vokiečių armiją pasisekė. 1942 m. lapkričio 22 d. vokiečių 6-oji armija pradeda puolimą išsilaisvinti iš apsupimo.

Puolimas nepasisekė. 1942 m. lapkričio 23 d. gen. Seidlitz įsakė 60-ajai motorizuotai pėstininkų ir 94-ajai pėstininkų divizijoms padegti visus savo sandėlius bei susprogdinti visus žiemai įrengtus bunkerius, sutvirtinimus, ir tik tada atsitraukti iš Stalingrado šiaurės sparno. 94-osios pėstininkų divizijos aprūpinimo karininkas taip rašė: „Su tūkstančiais greit padegtomis ugnimis mes sudeginom paltus, uniformas, batus, dokumentus, žemėlapius, rašomąsias mašinėles ir maisto produktus. O generolas sudegino visą savo mantą“.

Rusai, pamatę liepsnas ir išgirdę sprogimus, nujautė, kad vokiečių divizijos pasitrauks iš Spartakovkos. Šitos susilpnintos divizijos buvo užkluptos rusų atvirame lauke ir per atsitraukimą neteko tūkstančių karių. Gretima 389-oji pėstininkų divizija, kuri buvo okupavusi Stalingrado traktorių fabriko rajoną, irgi nukentėjo dėl šio neapgalvoto įsakymo.

1942 m. gruodžio 6 d. 16-ajai vokiečių tankų divizijai buvo įsakyta pulti priešą pėstiems, nes jau neturėta kuro mašinoms ir tankams.

1942 m. gruodžio 22 d. buvo pristatytas paskutinis paštas. Nuo tos dienos tik retkarčiais vienas kitas maišas laiškų pasiekdavo karius. Oro susisiekimas nutrūko, nes rusai okupavo Gumrak aerodromą. Šalia aerodromo buvo karo ligoninė, iš kurios sunkiai sužeisti kariai lėktuvu būdavo perkeliami į Vokietiją. Rusams užėmus ligoninę, buvo įsakyta galintiems paeiti išeiti lauk, o kurie negalėjo atsikelti, buvo vietoje nušauti.

20 tūkstančių sužeistųjų gulėjo Stalingrado rūsiuose. Dar 20 tūkst. vargo įvairiose vadinamosiose karo lauko ligoninėse: sergantys, sušalę, nušalusiomis rankomis, kojomis. Nebuvo tvarsčių žaizdoms aprišti, nei medikų, net ir švaraus vandens. Išvarginti, išsekę, utėlių apnikti kariai šaukėsi pagalbos, bet niekas jiems nepadėjo, nes vienas gydytojas ir du sanitarai turėjo prižiūrėti 600 ligonių arba sužeistųjų.

1942 m. gruodžio 24 d. Kūčios. „Buvo tyli, graži, žvaigždėmis nusėta naktis, - taip rašė nežinomas raštininkas, - temperatūra nukrito iki minus 35 laipsnių. Apsupti kariai palinkėjo vienas kitam puikių šv.Kalėdų, pasidalijo dovanomis, kas ką turėjo: cigaretę, gabaliuką šokolado ar „šnapso čerkutę“. Sudainavo „Tylią naktį“, po to visi paskendo mintyse apie praeitį ir liūdną ateitį“.

Ankstų Kalėdų rytą 16-oji tankų ir 60-oji motorizuota pėstininkų divizijos sulaukė rusų puolimo. Abi divizijos gynė apsuptą šiaurės-rytų sparną. 60-osios divizijos kunigas užrašė: „Tuzinas dalinių buvo išsiųsti siaučiant lediniam vėjui, esant oro temperatūrai minus 35 laipsniams į puolimą prieš rusus. Tos dvi pusiau sunaikintos divizijos, išbadėję, utėlėti kariai, stokodami amunicijos, baisiomis sąlygomis vis dėlto pajėgė sunaikinti apie 70 rusų tankų“. Kovos apsupties žiede vyko toliau. Visi generolai palaikė Hitlerio nurodymus, jog kariai privalo kovoti iki priešpaskutinio šūvio, o paskutinį šovinį pasilikti sau. Bet tūkstančiai karių, išsekę nuo bado, gulėjo rūsiuose, neturėdami jėgų net galvos pakelti.

Pagaliau 1943 m. vasario 2 d. 6-oji armija kapituliavo. Kariuomenės kančios pasibaigė, bet prasidėjo kitos – nelaisvė. Iš 300 tūkst. 6-osios armijos karių 91 tūkst. ir 22 generolai pasidavė nelaisvėn. Pasidavę kariai atrodė kaip šmėklos – purvini, keletą mėnesių nesiprausę, apaugę plaukais ir barzdomis, apsivynioję skudurais kojas, sunkiai paeinantys. Tik jų generolai atrodė sveiki, jokio bado nematę, švariomis uniformomis ir nublizgintais batais. Net rusų karininkai ir kareiviai tą skirtumą pastebėjo. Iš šių 91 tūkst. vokiečių belaisvių tik penki tūkstančiai po daugelio vergijos metų Rusijos imperijoje sugrįžo į Vokietiją.

Rusų nuostoliai buvo žymiai didesni. Stalingradas pareikalavo iš rusų 1,1 milijono aukų, iš jų 485751 buvo nukauti.

Rusų paimti į nelaisvę kariai iš Stalingrado apsupties šiaurinės dalies buvo nuvaryti į Dubovką. Maždaug 20 km nuo Stalingrado į šiaurę. Žygis užtruko dvi dienas. Viena naktis buvo praleista pastato griuvėsiuose siaučiant pūgoms, esant 25-30 laipsnių šalčio. Nei maisto, nei vandens niekas belaisviams nedavė. Kitą rytą, kas negalėjo eiti toliau, buvo vietoje nušautas. Belaisviai iš Caricos tarpeklio buvo nuvaryti pėsčiomis per Gumraką ir Gorodiščią į Beketovką. Tai buvo specialiai rusų surengtas „mirties žygis“, kuris užtruko penkias dienas.

Vienas išlikęs gyvas 305-osios divizijos karys pasakojo, kad iš 1200 belaisvių, kurie apleido Caricos tarpeklį, tik 120 pasiekė Beketovką. Jų kančios čia dar nesibaigė. Jie privalėjo išstovėti keletą valandų šaltyje, kol buvo suregistruoti. Po to buvo sugrūsti į vieną medinio barako kambarį po 40-50 žmonių, „kaip silkės statinėje“.

Vienas austrų gydytojas rašė: „Nėra nieko valgyti ar gerti, aplink tik purvinas sniegas ir nuo myžalų pageltęs ledas“. Daug belaisvių, nusivylę gyvenimo sąlygomis, baigė savo gyvenimą išprovokuodami rusus juos nušauti. Nugramdydavo nuo kūno saują utėlių ir sviesdavo ant sargybinių, o tie atsikeršydami juos nušaudavo“.

Vienas tankų divizijos karininkas užrašė, kad kas dieną mirdavo 50-60 belaisvių. Nuogi, sušalę lavonai buvo sukrauti kitoje pusėje barakų. Lavonų „kalnas“ buvo 90 metrų ilgio ir pusantro metro aukščio.

NKVD dokumentai rodo, kad Beketovkos stovykloje iš 50 tūkst. belaisvių 1943 m. spalio 21 d. jau buvo mirę 45200, o iš 91 tūkst. Stalingrado belaisvių jau balandžio 15 dieną buvo išmirę 55228.

Aplink Stalingradą veikė 20 belaisvių stovyklų: jas sudarė 6-osios armijos, 4-osios tankų armijos Manšteino daliniai, kurie bandė pralaužti apsupimo žiedą. Čia buvo ir rumunų, italų, vengrų, kroatų divizijos karių – iš viso 235 tūkst. belaisvių.

Atėjus pavasariui, rusai pradėjo perskirstyti belaisvius ir išsiųsti juos darbams po plačiąją imperiją. 20 tūkst. buvo pasiųsti į Bekabadą, į rytus nuo Taškento, netoli Pamyro kalnų, dirbti hidroelektrinės statyboje. 2500 – į Volžską, į šiaurės rytų pusę nuo Saratovo. 5000 pasiųsti baržomis Volgos upe į Astrachanę, 2000 – į Usmaną, į šiaurę nuo Voronežo, kiti į Basianovską, į šiaurę nuo Sverdlovsko, Oranko vietovę netoli Gorkio ir Karagandos.

Blogiausia vieta buvo Bekabadas. Belaisvius vežė traukiniais. Viename vagone buvo sugrūsta 100 vyrų. Kelionėje juos maitino džiovinta duona ir silke, davė tik truputį vandens. Kai kurie traukiniai važiavo 25 dienas. Viename vagone iš 100 vyrų liko gyvi tik aštuoni. Tie, kurie liko Stalingrade, Krasnoarmeisko stovykloje, dirbo abiejuose Volgos krantuose ir upėje. Jie dirbo iškeliant Volgos upės laivyną, kurį lakūnai ir armija, patrankomis apšaudę, nuskandino. Daug belaisvių dirbo atstatant sugriautus Stalingrado pastatus. Molotovas, pasakęs kalbą, pareiškė, jog nė vienas vokiečių kareivis nepamatys savo namų tol, kol Stalingradas nebus atstatytas.

Kurioje stovykloje Jurgis atliko „bausmę“, nepavyko sužinoti. Susirašinėdamas su Vokietijos Raudonojo Kryžiaus organizacijos darbuotojais, sužinojau, kad daug belaisvių mirė nuo bado ir ligų ne tik stovyklose, bet ir pakeliui, traukiniuose, paleisti iš nelaisvės.

Pagal Endriaus JANKAUS laiškus parengė
Janina SEMAŠKAITĖ

© 2005 "XXI amžius"