Pilietinio karo grėsmė

Irake nesiliaujant smurtui gyventojai tylos minute pagerbė masinės panikos, kai ant vieno Bagdado tiltų žuvo daugiau kaip tūkstantis žmonių, aukas. Nuotraukoje – Irako krikščionės meldžiasi už spūsties aukas

Irako parlamentas po ilgų ginčų pagaliau suderino naujos konstitucijos projektą, kuris turėtų būti pateiktas visuotiniam referendumui jau spalio mėnesį. Pagrindiniai nesutarimai iškilo tarp Irako šiitų, sunitų ir kurdų, turinčių skirtingus požiūrius, kokia turi būti naujojo Irako valstybės tvarka bei pati valstybė.

Irako kurdai siekia, kad Irakas būtų federacinė respublika, kurioje Kurdistanas taptų atskiru regionu su gana didelėmis teisėmis. Faktiškai kurdai nori labai plačios autonomijos, beveik „neapkarpyto“ suverenumo savo kontroliuojamoje teritorijoje. Tačiau tokiems Irako kurdų planams priešinasi šiitai ir sunitai. Apskritai svarstant Konstitucijos projektą pagrindiniai ginčai vyko ir tebevyksta apie tai, ar galima ir reikia padalyti Iraką į dvi ar tris, o gal ir daugiau dalių. Pagal vieną iš variantų Irako šiaurėje numatoma sukurti atskirą kurdų regioną, centre – sunitų, įskaitant sostinę Bagdadą, o pietuose – šiitų. Tačiau nereikia pamiršti, jog Bagdade gyvena apie du milijonus šiitų ir vargu ar jie sutiktų persikelti į pietinius šiitams numatomus Irako rajonus. Be to, toks padalijimas reikštų Irako suskaldymą pagal etninius požymius, kas irgi visiškai nepriimtina arabams.

Antras ne mažiau svarbus klausimas – religijos vaidmuo naujajame Irake. Šiitų musulmoniškasis blokas, kuris gavo daugumą Irako parlamento rinkimuose, reikalauja, kad visi priimami įstatymai Irake neprieštarautų islamo mokymui. Taigi Irakas virstų teokratine valstybe. Beje, prieš tokius planus pasisako ir nemaža dalis šiitų, remiančių pasaulietines partijas, taip pat ir sunitai.

Ne mažiau ginčų kelia ir tai, kaip turi vadintis naujoji Irako valstybė. Siūloma ją pavadinti Irako Arabų Respublika. Bet su tokiu pavadinimu kategoriškai nesutinka kurdai. Tuo tarpu radikaliausi šiitų lyderiai reikalauja, kad Irakas būtų pavadintas Irako Islamiškąja Respublika. Taigi tai būtų į kaimyninį Iraną panaši valstybė, kurioje visą valdžią turi musulmonų mulos su savo „revoliucijos sargybiniais“ ir panašiu represiniu aparatu. Jeigu taip atsitiktų, visi Vašingtono planai paversti Iraką demokratijos pavyzdžiu visam musulmoniškam pasauliui nueitų niekais.

Tuo tarpu kai kurie amerikiečių laikraščiai, remdamiesi šaltiniais Valstybės departamente, praneša, jog Valstybės departamentas linkęs padalyti Iraką pagal etninius požymius. Laikraščiai cituoja Valstybės departamento Užsienio politikos skyriaus rekomendacijas, kaip Irako teritorijoje sukurti šešias valstijas arba gubernijas. Jos turėtų būti pavaldžios centrinei vyriausybei, bet taip pat turėtų nemažą politinį, o ypač nacionalinį-religinį suverenitetą. Pasak buvusio Baltųjų rūmų patarėjo Devido Filipso, jeigu būtų sudarytos trys šiitų, dvi sunitų ir viena kurdų valstijos, jose vietinė valdžia galėtų priimti įstatymus, atitinkančius vietines tradicijas bei realijas. Tai, amerikiečių ekspertų nuomone, galėtų sumažinti etninius prieštaravimus bei įtampą, kuri, kai kurių ekspertų nuomone, ir yra dabartinių neramumų bei teroro aktų priežastis.

Aišku, tokiais nesutarimais tarp šiitų, sunitų ir kurdų politinių grupuočių stengiasi pasinaudoti ir islamo teroristai. Jie puikiai supranta, jog bet koks etninis konfliktas be didelio vargo gali nušluoti taip sunkiai suformuotą naująją koalicinę Irako vyriausybę. Tuo labiau kad faktiškai kiekviena etninė Irako grupė turi savo ginkluotąsias struktūras. Įvairiais vertinimais, kurdai turi 50 tūkst. neblogai ginkluotų žmonių, šiitai – mažiausiai 20 tūkst. Tačiau tai tik oficialūs ar pusiau oficialūs duomenys. Kiek iš tiesų žmonių gali pašaukti imtis ginklo etninės ir religinės bendruomenės, galima tiktai spėlioti. Todėl neatsitiktinai savo interneto proklamacijose ir propagandiniuose lapeliuose Irako „Al Qaedos“ padalinio vadeiva Abu Musabas az Zarkavis jau kaltina Irako šiitus, kad šie žudo sunitų dvasinius lyderius ir bendradarbiauja su „kryžiuočiais“. Savo ruožtu kitų teroristinių grupių vadovai tuo pačiu kaltina sunitus, treti – kurdus.

Pagaliau paskutiniąją rugpjūčio dieną Bagdade, ant tilto per Tigro upę, įvykusi kruvina tragedija, kuri nusinešė mažiausiai tūkstančio žmonių gyvybes, dar labiau padidino įtampą tarp šiitų ir sunitų. Tądien tūkstančiams šiitų maldininkų einant per tiltą pasklido gandas, kad į minią įsimaišę teroristai mirtininkai susprogdins bombas. Tarp maldininkų, tarp kurių buvo labai daug moterų ir vaikų, kilo panika ir šimtai jų puolė į upę. Daugelis nuskendo. Niekas neabejoja, kad paniką sukėlė šiitų priešai sunitai. Tuo labiau kad išvakarėse jie apšaudė šiitų maldininkus kitame Bagdado rajone. Po šio kraupaus įvykio Irake jau atvirai kalbama apie artėjantį pilietinį karą tarp šiitų ir sunitų. Kuo visa tai gali baigtis, sunku ir įsivaizduoti. Tuo labiau kad kuriama naujoji Irako armija ir policija nieko apčiuopiamo tramdant teroristų siautėjimą negali padaryti. Be to, teroristų pagrindiniu atakų objektu, be amerikiečių, tampa Irako kariškiai ir policininkai.

Vargu ar kas radikaliai pasikeistų, jeigu spalį numatomame visuotiniame referendume dėl naujosios Irako konstitucijos jai pritartų dauguma Irako gyventojų.

Petras Katinas

EPA-ELTA nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"