Pavojingo suokalbio grėsmė

Petras KATINAS

Per Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio minėjimo iškilmes Maskvoje ir gerokai prieš jas bei joms pasibaigus, Rusijoje vėl nepaprastai atgijo Stalino kultas. Tai, žinoma, nieko stebtina. Atėjus valdžion V.Putinui, nepratę ir faktiškai nenorintys gyventi laisvėje ir demokratinėje santvarkoje dauguma rusų instinktyviai pajuto, jog atėjo „savas“. Tai yra vietoje Josifo Visarionovičiaus pagaliau atsirado Vladimiras Vladimirovičius. Naujajam Kremliaus valdovui artimi Rusijos politikos formuotojai, kaip, pavyzdžiui, Sergejus Kurginianas, savo gausiuose straipsniuose ir pasisakymuose ne tik šlovina Staliną, bet ir teigia, jog be komunistų partijos išmintingo vadovavimo „didysis tėvynės karas“ galėjo baigtis ir kitaip. S.Kurginianas ypač pasipiktino Lietuvos europarlamentaro prof. V.Landsbergio ir kitų jo kolegų pareiškimais, kuriuose komunizmas prilyginamas fašizmui. „Reikia pagaliau sugriauti skelbiamą melagingą tezę: komunizmas – fašizmas – totalitarizmas. Ir vėl paskelbti, kad komunizmas buvo žmonijos modernizavimo iniciatorius, ir tą pasaulio modernizavimą būtina pratęsti. Jokiu būdu negalima apeiti istorinės komunizmo reabilitavimo problemos, nes tik komunizmas nugalėjo fašizmą“, – teigė S.Kurginianas. Tokių revanšistinių paistalų pilna Rusijos žiniasklaida. Ir ne kokie nors komunistiniai ar „patriotiniai“ laikraščiai, o solidūs, neva moksliniai žurnalai, kasdien skelbiantys tą patį.

Tai, kad Stalino gerbėjas V.Putinas ėmė vykdyti panašią „tautų tėvo“ politiką, rodo jo pradėta kurti nauja Maskvos-Berlyno ašis. Tame ašies kūrime šį kartą vietoje Adolfo Hitlerio atsirado Gerhardas Šrioderis. Deja, ne jis vienas. Į tą ašį siekia aktyviai įsiterpti ir Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas. Abu šie didžiųjų ES valstybių lyderiai tarsi varžosi vienas su kitu, kuris labiau įtiks Kremliaus valdovui. Paprasčiau kalbant, susirgo absoliučiu netolimos praeities pamokų užmiršimu. Ir G.Šrioderio, ir Ž.Širako antiamerikietiški išsišokimai darosi labai panašūs į tuos, kuriuos darė Maskvos liokajai vadinamojoje Vokietijos demokratinėje respublikoje ir Prancūzijoje – Erichas Honekeris ir Morisas Torezas. Paryžius ir Berlynas pamiršo, kad tik Jungtinių Valstijų paramos dėka labai greitai atsigavo po Antrojo pasaulinio karo, o amerikiečių ginkluotųjų pajėgų galybė apsaugojo visą Europą, kad jos nesumindytų sovietinės kariaunos kerziniai batai.

Visa tai ir suteikia V.Putinui galimybę niekieno netrukdomam tvarkyti savo reikalus buvusios imperijos pakraščiuose. Tas jo pastangas geriausiai įvertino žinomas Rusijos publicistas, nuolatinis imperijos atkūrimo propaguotojas Aleksandras Cipko, kurio straipsnius spausdina didžiausi Rusijos laikraščiai. Imperiniame „garsiakalbyje“ – laikraštyje „Tribuna“ A.Cipko neseniai rašė:

„Didžiausias V.Putino nuopelnas yra tas, kad jis atkuria Rusijos suverenitetą, atsiriboja nuo jelciniškos praeities, kada mes buvome faktiška JAV kolonija, su kuria niekas nesiskaitė. Netgi mūsų istorinėse teritorijose“. („Istorinėmis Rusijos teritorijomis“ ne tik A.Cipko, bet ir pats V.Putinas vadina visas SSRS, bet ir Rusijos imperijos kažkada užgrobtas žemes. Netgi Lenkiją ir Suomiją – P.K.) Tam tikslui, t.y. imperijai atkurti, dabar vadinamam visų rusų žemių atsiėmimui, pasitelkiami „nepaneigiami“ argumentai. Esą kodėl žydai po dviejų tūkstančių metų nepamiršo savo tėvynainių visame pasaulyje arba vokiečiai – po 60 metų. Ir kodėl negalima to paties daryti rusams. „Politikai, publicistai, kurie aktyviai kovėsi su „imperine SSRS“, dabar puola V.Putiną, kuris siekia tapti rusų žemių sergėtoju. Kodėl gi dešimtys milijonų rusų žmonių, laikančių save rusais bei norinčių būti kartu, negali pasinaudoti tokia teise? Belovežo susitarimai pavertė rusus, ukrainiečius ir baltarusius iš brolių į kaimynus. Kaip galima įveikti 1991 metų gruodžio palikimą? Gaila, bet šiuo metu dar negalima kalbėti apie politinį junginį iš rusų („velikorusų“), „malorusų“ (taip vadinami ukrainiečiai) ir baltarusių. Dėl tos priežasties, jog nėra didžiarusių nacionalinio elito, kuris sugebėtų pirmiausia sujungti visus stačiatikius slavus“, – samprotauja Kremliaus ideologai. Todėl jie ragina būtinai visomis išgalėmis remti V.Putiną ir visokiais būdais priešintis toms jėgoms, kurios sugriovė Sovietų Sąjungą, o dabar griauna Rusiją. Tokių samprotavimų perpildyta visa Rusijos žiniasklaida ir Kremliaus pareigūnų pareiškimai.

To didžiarusiško šovinizmo apraiškos buvo dar kartą pademonstruotos Kaliningrado anklavo kurorte Svetlogorske (senas lietuviškas pavadinimas – Žuvininkai) įvykusiame Rusijos prezidento V.Putino, Vokietijos kanclerio G.Šrioderio ir Prancūzijos prezidento Ž.Širako susitikime. Abu Kremliaus valdovo svečiai iš Berlyno ir Paryžiaus pritariamai linkčiojo galvomis, kai V.Putinas postringavo apie bevizį režimą su Europos Sąjungos valstybėmis ir vėl užsipuolė Baltijos šalis. Draugų trijulė taip pat aptarė keleivių ir krovinių „supaprastintą“ tranzitą iš Kaliningrado ir į jį per Lietuvos teritoriją. Matyt, nusprendė, kad Lietuvos balsas čia nieko nelemia ir bus taip, kaip nuspręs Maskva, Berlynas ir Paryžius. Tuo dar kartą pademonstruota, jog dabartiniai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai uoliai žaidžia Kremliaus primestą geopolitinį pasjansą (anot filosofo L.Donskio), o Rusijos mažosios kaimynės tame pasjanse paliekamos „keičiama moneta“.

© 2005 "XXI amžius"