Jis tikėjo, kad gėris nugalės

Jonas KRONKAITIS,

atsargos generolas majoras

Esu dėkingas, kad mano paskutinieji metai JAV karinėje tarnyboje sutapo su prezidento Ronaldo Reigano pirmos kadencijos laikotarpiu, kai jis buvo mūsų vyriausiasis kariuomenės vadas. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo man, kaip karininkui, tiek ideologiniai, tiek moraliniai patys geriausi metai mano karinėje tarnyboje. Nemanau, kad praeitame šimtmetyje JAV buvo kitas prezidentas, pelnęs didesnę pagarbą kaip šis vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis savo elgesiu ir pavyzdžiu buvo ir lieka etalonas visų laikų pasaulio lyderiams siekti.

Prezidentas R.Reiganas matė pasaulį kaip ideologinę kovą: vienoje pusėje komunizmas, kitoje – tautos, tikinčios laisve, atsakingos už tvarką visuomenėje. Jo Amerikos vizija buvo kupina optimizmo. Būdamas pats tvirtai tikintis, jis kartą pasakė: „Dievas yra sudaręs kiekvienam iš mūsų šioje žemėje planą ir tikslą“.

R.Reiganas tikėjo Dievo valia. Jis tikėjo, kad gėris nugalės blogį, ir nelaukė kaip kiti savaime kylančių pokyčių, bet, siekdamas įgyvendinti tikslą, veikė ryžtingai. Jis nebijojo vadinti Sovietų Sąjungą „blogio imperija“, kokia ji iš tikrųjų ir buvo. Prezidentas 1987 metais kreipėsi į M.Gorbačiovą šiais labai paprastais žodžiais, bet konkrečiai, nes tai buvo jo būdas: „Pone Gorbačiovai nugriauk tą sieną“. Siena moralinės tiesos neatlaikė, ir sugriuvo.

Prieš tapdamas JAV prezidentu (1975-1979 m.) jis dažnai kreipdavosi į tautą per radiją ir kalbėdavo įvairiomis temomis ir dažnai – apie komunizmo padarytą žalą žmonijai. R.Reiganas komunizmą ir jo piktus darbus įvertino daug anksčiau už daugumą kitų lyderių Vakaruose. 1977 metų lapkritį skyrė visą radijo laidą savo klausytojams supažindinti su komunizmo žiaurumais ir klasta. Tada, kai daugelis ištisus metus kaltino nacius lenkų karininkų žudynėmis Katynės miške, R.Reiganas šioje radijo laidoje atskleidė tiesą ir įvardijo tikruosius nusikaltimo vykdytojus. Jis kalbėjo apie memorialo atidengimo ceremoniją viename Anglijos miestelyje ir aiškino savo klausytojams, kad po nesėkmingų kelerių metų derybų su Didžiosios Britanijos vyriausybe, kuri nenorėjo, kad memorialas Katynės miško aukoms būtų išvis statomas, pagaliau buvo leista memorialą statyti mažose kapinėse nežymiame Anglijos miestelyje. Lordas Osvaldas, kuris tyrė šį neapsakomai žiaurų įvykį ir įvardijo tikruosius kaltininkus – komunistus, savo kalboje memorialo atidengimo ceremonijos proga pasakė: „Svarbi yra akmenyje iškalta 1940 metų data, kuri dar kartą įrodo tikrąjį nusikaltėlį, kurį tik kaltieji, kvailiai ir niekšai vis dar nori neigti“. R.Reiganas pabrėžė, kad šioje ceremonijoje nedalyvavo nei Didžiosios Britanijos vyriausybės, nei Anglikonų Bažnyčios atstovai. Jis sakė: „Iš 42 ambasadorių, pakviestų į memorialo atidengimą, tik septynios nedidelės valstybės atsiuntė atstovus ir tik viena didelė valstybė. Jūs didžiuositės, esu tikras, sužinoję, kad tai buvo JAV“. Manau, tai parodo principingą žmogų, kuris vertina teisybę aukščiau už politinį pragmatizmą.

R.Reiganas rašė, jog komunizmas „nėra nei ekonominė, nei politinė sistema, bet beprotystės forma – iškrypimas“. Ir klausė: „Prieš jai dingstant, kiek ji dar skurdo atneš? Žmonija išgyveno įvairias ligas ir marus, ar išgyvens ir komunizmą? Kai liga, kaip komunizmas, tęsiasi daugiau nei pusšimtį metų, reikia prisiminti, kokia ji iš tikrųjų žiauri. Turime prisiminti, kad viena ligos išraiška yra jos vaidmainiškumas. Pavyzdžiui, jeigu jūs ir aš Amerikoje padėtume prie mūsų sienų minas, apsuptume šalį spygliuota viela ir pastatytume kulkosvaidžiais ginkluotus sargybinius, kad niekas iš valstybės nepabėgtų, vargu ar kas nors tai įvertintų kaip žmonių išlaisvinimą“.

1978 metais R.Reiganas kalbėdamas per radiją retoriškai klausė: kodėl pabėgėliai iš komunistinės represinės sistemos, patyrę didžiausius žiaurumus, nėra išgirsti taip, kaip tie, kurie patyrė nacių bei fašistų žiaurumus? Jis tvirtino, kad komunizmo brutalūs nusikaltimai prieš žmoniją buvo ne ką menkesni už Hitlerio.

Nors JAV prezidentas suprato komunizmą ir visą tos sistemos nežmoniškumą, jis tikėjo, kad gėris laimės. Jis buvo įsitikinęs, jog laisvų žmonių moralinė jėga yra jų stipriausias ginklas. Kalbėdamas apie šaltojo karo įtampą bei konfrontaciją sakė: „Mes turime būti pasiryžę daryti tai, kas yra teisinga“. Menkesni lyderiai ieškotų kompromiso su blogiu.

R.Reiganas tikino, kad JAV moralinis šaltinis yra šeima. „Nėra gyvybiškai svarbesnės institucijos mūsų tautos išlikimui kaip Amerikos šeima. Per meilę, mokymą, discipliną ir pavyzdį mes įgauname iš mūsų tėvų vertybių, kurios nulems mūsų privatų ir visuomenišką gyvenimą. Darbas ir šeima yra mūsų gyvenimo centras, laisvo žmogaus orumo pagrindas“.

Šis iškilus lyderis ne tik atpažino blogį, koks jis yra iš tikrųjų, bet dėl moralinių principų ryžosi jį nugalėti ir palaidoti, kad pusei pasaulio daugiau skurdo neneštų ir Dievo duotą žmogui laisvę grąžintų. Tai buvo taurus žmogus, kuris mylėjo savo šeimą, savo tautą ir savo valstybę daugiau už garbę ar turtą ir džiaugėsi paprastu gyvenimu savo sodyboje.

Sužinojęs savo ligos diagnozę, R.Reiganas 1994 metais kreipėsi paskutiniu laišku į tautą šiais žodžiais: „Kai Viešpats pašauks mane į savo namus, paliksiu šią mūsų šalį su didžiausia meile ir amžinu optimizmu jos ateičiai. Dabar pradedu kelionę, kuri mane ves į mano gyvenimo saulėlydį. Žinau, kad JAV visuomet lauks šviesi aušra. Dėkoju jums, mieli draugai. Telaimina jus Dievas“.

Šviesus R.Reigano atminimas išliks ir mūsų širdyse su didžiausia pagarba ir dėkingumu.

Kalba, pasakyta rugsėjo 18 dieną atidarant Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką.

© 2005 "XXI amžius"