Tiesus, bet klampus kelias į gėrį

Edmundas SIMANAITIS

Tarptautinės mokslinės konferencijos „Vilnius-2005“ atgarsiai dar ilgai domins visuomenę ir skatins politikus bei istorikus analizuoti totalitarizmo keliamas grėsmes. Aukštoji šalies valdžia neskyrė deramo dėmesio šiai konferencijai, kurioje buvo nagrinėjami Europos dviejų totalitarinių režimų išprovokuoto Antrojo pasaulinio karo ir genocido padariniai. Komunizmo nusikaltimai dar tebėra neįvertinti oficialaus tarptautinio tribunolo. Susivienijusioje Europoje iškilo teisingumo atkūrimo problema. Nutylėjimais jos neįmanoma nei užmaršinti, nei išspręsti. Kuo galima paaiškinti valdžios abejingumą?

Valdžia mindžikuoja

Daugelyje valstybinės valdžios ir savivaldos institucijų, neišskiriant nei Seimo, nei Vyriausybės, apstu sovietmečio „partinės“ ir ūkinės nomenklatūros atstovų, kuriems ne paradinės, o realios, priespaudą ir genocidą liudijančios tikrovės priminimas mažų mažiausiai nėra malonus.

Negalima atmesti ir tam tikros baimės pabloginti santykius su Kremliumi. Sukorus visus šunis ant amerikiečių „Williams“, po to savanoriškai (?) atidavus energetikos vadžias rusams, dujotiekio ar naftotiekio čiaupų užsukinėjimo grėsmė kelia tiesioginį ir realų pavojų nacionaliniam saugumui. Tai niekaip nesiderina su Nacionalinio saugumo strategijos nuostatomis.

Matyt, buvo atsižvelgta ir į dar tebegyvuojančią, Kremliaus pastangomis išpopuliarintą Vakaruose ir tapusią oficialia politikos dalimi totalitarizmo versiją, skelbiančią, kad Europa kentėjo tik nuo hitlerinės okupacijos, o genocidas buvo tik rudai nuspalvintas. Dar kurį laiką Vakaruose bus mėginama nutylėti kur kas pranašesnį nusikaltimų mastais ir klastingumu stalininį totalitarizmo analogą.

Viena teisingumo samprata

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje teikia vilčių, kad rasis politikų ir valstybininkų, kurie, remdamiesi nenuneigiamais faktais, padės Vakarų Temidei susivokti, kad demokratijos šalyse tegali būti viena teisingumo samprata – už karo ar genocido nusikaltimus nusikaltėlių laukia toks pat atpildas. Tarptautinis tribunolas negali būti nei „partinis“, nei rasinis, nei klasinis, nei tautinis, nei klaninis, nei religinis.

Teisingumo atkūrimo tema aktuali ne tik kadaise sovietų okupuotoms šalims, bet ir pačiai Rusijos Federacijai. Savaime suprantama, rusų tauta turėtų pati apsivalyti. Represijų smagratis pirmiausia traiškė ir maigė Rusijos gyventojus.

Konferencijos viešnia ir pranešėja „Memorialo“ atstovė Galina Buvina teigė, kad sovietų valdžios metais Maskvoje politinių kaltinimų pagrindu buvo sušaudyta daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių. Jų palaikų užkasimo vietas rasti „ypač sunku, labai dažnai – neįmanoma“. Tokia pati padėtis ir Lietuvoje. Čekistai savo aukų niekada nelaidodavo, o užkasdavo aukos kūną kaip maitą arba palaikus sumesdavo į griovius, žvyrduobes, šulinius, pelkes.

Laidojimas – tai pagarba mirusiajam

Kai kurie autoriai, kartais politikai ar istorikai tokiais atvejais vartoja „laidojimo“ sąvoką, sąmoningai norėdami priskirti budeliams žmogiškųjų savybių, kurių jie neturėjo.

Neretai pasitaiko autorių, kurie nesuvokia skirtumo tarp laidojimo ir užkasimo. Beje, tarptautinė karo teisė nurodo, kad žuvusieji priešo kariai turi būti laidojami. Nei naciai, nei sovietai to reikalavimo nepaisė.

Verta stabtelėti prie laidojimo sąvokos. „Laidoti – laikantis priimtų papročių ar apeigų mirusį pakasti“, – rašoma Lietuvių kalbos žodyne. G.Buvina pateikia ištrauką iš VCIK Aukščiausiojo tribunolo 1922 metų specialaus potvarkio: „Sušaudytojo kūnas niekam neišduodamas, užkasamas žemėje be jokių formalumų ir ritualo, su tais drabužiais, kuriuos vilkėjo sušaudant, ten, kur buvo įvykdytas mirties nuosprendis, arba kokioje nors kitoje dykvietėje, ir tokiu būdu, kad neliktų kapo ženklo, arba nugabenamas į lavoninę“. Tai unikalus dokumentas, kuris paaiškina totalitarinio komunistinio režimo neapykantą ne tik gyviems „klasiniams“ ar „liaudies priešams“, bet ir jų palaikams.

Dokumento tekste neminimas apavas. Tačiau Lietuvoje buvo įprasta nukautiems laisvės kovotojams nutraukti batus. Tokios progos nepraleisdavo nei svetimkalbiai „vaduotojai“, nei stribai.

Mirties konvejeris

Pranešėja pateikė žinių apie egzekucijas Butovo gyvenvietėje netoli Maskvos. Ji pasakojo: „Nuteistuosius sušaudyti atveždavo į Butovą nepranešdami, kodėl ir kur juos veža. (...) Į automašinas, į kurias telpa 20-30 žmonių, sugrūsdavo iki 50 nuteistųjų, nuveždavo prie poligono iš miško pusės maždaug pirmą antrą valandą nakties. Zona buvo aptverta spygliuota viela. Ten, kur sustodavo automašinos, buvo įrengtas sargybos bokštelis tiesiog medyje. Žmones suvesdavo į ilgą medinį baraką tariamai sanitariniam švarinimui. Visiškai prieš sušaudymą paskelbdavo nuosprendį, patikrindavo duomenis.

Egzekucijas vykdydavo viena vadinamųjų šaudytojų komandų, kurią sudarydavo trys keturi žmonės. Masinio šaudymo dienomis bausmės vykdytojų komanda padidėdavo iki 12 žmonių. Iš pradžių sušaudytuosius užkasdavo nedidelėse duobėse. Tos duobės „išmėtytos“ po visą Butovo poligono teritoriją. Tačiau nuo 1937 metų rugpjūčio egzekucijų mastai buvo tokie dideli, kad „technologiją“ teko keisti. Ekskavatorius iškasė keletą didelių griovių, maždaug 500 m ilgumo, 3 m pločio ir 3 m gylio. Nuteistuosius išvesdavo iš barako po vieną. Bausmės vykdytojai juos priimdavo ir kiekvienas vesdavo savo auką tolyn į poligoną griovio link.

Šaudydavo ant griovio kranto, į pakaušį, iš arti. Nužudytojų kūnus sumesdavo į griovį, nuklodami visą gilios tranšėjos dugną. Per dieną retai kada sušaudydavo mažiau nei šimtą žmonių. Pasitaikydavo ir 300, ir 400, ir 500, o 1937 m. vasario 28 d. buvo sušaudyti 562 žmonės. Vykdytojai šaudė asmeniniais ginklais, dažniausiai tai būdavo „nagano“ sistemos pistoletai“.

Faktai, įkalčiai, sugretinimai

Šie faktai ir duomenys visais požiūriais lygintini su analogiškais faktais Vilniuje (Tuskulėnai), kitose Lietuvos vietose, kituose sovietų okupuotuose kraštuose ir būtinai su Niurnbergo proceso medžiaga. Totalitarizmo prigimtis, ideologinis nusikaltimų pamatas, kėslai ir metodai, neišvengiamai vedantys į genocido praktiką, turėtų būti motyvuotai nušviesti ir paremti gausia faktine medžiaga, mirusių ir gyvųjų liudytojų parodymais. Teisingumo atkūrimas turėtų tapti ne tik sovietų kadaise pavergtų valstybių, bet ir Europos Sąjungos politikos dalimi.

Moraline prasme vertas politikų, politologų, sociologų ir psichologijos specialistų dėmesio šis faktas. Pranešėja G.Butova savo pranešime paminėjo, kad egzekucijų objekto teritorija buvo perduota OGPU (Jungtinė vyriausioji politinė valdyba, rus., vėliau – NKVD, KGB) pirmininkui, vėliau NKVD liaudies komisarui G.Jagodai (sušaudytas 1936 m.), ketinant ten įrengti jo asmeninę vasarvietę.

Vilniuje, Tuskulėnų parko teritorijoje, kur yra masinė KGB aukų kapavietė, buvo NKVD generolo J.Bartašiūno vila. Generolas 1944-1953 metais ėjo vidaus reikalų komisaro pareigas. Abu vadeivos ilsėdavosi prie savo aukų kapaviečių. Ten ir lėbaudavo.

Prigimtis linksta prie gėrio

Savo dokumentinėje apybraižoje „Tuskulėnų varpas pradeda gausti“ (1997, Klaipėda) rašiau: „Kokia istorijos ir dabarties gyvenimo, didybės ir niekšybės, kapų ir mirusiųjų išniekinimo sumaištis. Negaliu nuvyti įkyrios minties: Tuskulėnai – nūdienos gyvenimo atspindys – gėris šalia blogio, smurtas greta teisingumo, tiesa ir melas – visi lygiomis teisėmis“.

Nustebau atradęs popiežiaus Jono Pauliaus II knygoje „Atmintis ir tapatybė“ (Vilnius, 2005. P. 12) tą pačią mintį, tik su pozityvia išvada: „Žmonijos istorija yra gėrio ir blogio sambūvio scena. Tai reiškia, kad jei blogis egzistuoja šalia gėrio, tai gėris išlieka šalia blogio ir auga toje pačioje dirvoje – žmogaus prigimtyje. Ši prigimtis, nors ir paliesta gimtosios nuodėmės, nebuvo sunaikinta ir netapo visiškai bloga. Prigimtis ir toliau linksta prie gėrio, ką liudija įvairiais istorijos laikotarpiais vykę įvykiai“. Šventasis Tėvas taip kalbėjo turėdamas omenyje „dviejų galingų, visą XX amžių slėgusių ir už begalę nusikaltimų atsakingų totalitarinių sistemų – nacizmo Vokietijoje ir socialistinio realizmo – Sovietų Sąjungoje“ griūtį (ten pat, p. 11).

Teisingumo atkūrimas ar nebūtų tiesus, aiškus, bet, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai, dar gerokai klampus kelias į gėrį? Anksčiau ar vėliau teks tą kelią nueiti, gal ir neklampojant.

© 2005 "XXI amžius"