Sunkus kelias į demokratiją

Petras KATINAS

Irako prezidentas Džalialis Talabanis pareiškė, jog naujoji Irako konstitucija, tiksliau, jos projektas, bus parlamento patvirtintas, o visuotinis referendumas dėl konstitucijos priėmimo įvyks spalio mėnesį. Kai kurie politikos specialistai ir ekspertai tokį Irako prezidento optimizmą vertina gana atsargiai ir laukia naujų teroro išpuolių bangos. Bet Irako žmonės buvo taip pat gąsdinami ir prieš sausio 30 dieną įvykusius visuotinius parlamento rinkimus. Tada Irako teroristų lyderis jordanietis Abu Musabas az Zarkavis pareiškė, kad rinkimų dieną parengtas planas susprogdinti 150 sprogmenų prikimštų automobilių, o 250 teroristų mirtininkų visiškai pasirengę nubausti netikėlius amerikiečius ir su jais bendradarbiaujančius irakiečius „išdavikus“.

Nepaisant tų grasinimų, rinkimai Irake įvyko. Į naują Irako parlamentą buvo išrinkta 275 deputatai. Jame daugiau kaip pusę vietų turi Irako šiitai, o sunitai, kurių lyderiai ragino boikotuoti rinkimus, gavo 17 vietų, 75 mandatai teko buvusio Sadamo Huseino persekiotiems kurdams. Kurdų aljansas šventė pergalę dar ir todėl, kad Irako prezidentu buvo išrinktas kurdas Dž.Talabanis. Beje, kaip skelbė pasaulio žiniasklaida, po to, kai amerikiečių karinėje bazėje saugomam ir dabar teisiamam buvusiam Irako diktatoriui S.Huseinui buvo parodyta vaizdajuostė, kaip vyko prezidento rinkimai naujajame Irako parlamente, buvusį diktatorių ištiko šokas. Jis negalėjo patikėti savo akimis, kad Irako prezidentu tapo kurdas. Tai yra, atstovas tos tautos, kurią jis žiauriai persekiojo ištisus savo valdymo dešimtmečius.

Nesibaigiant teroro aktams Irake, pravartu prisiminti šios šalies demografines problemas. Sudėtingi politiniai procesai, vykstantys Irake po amerikiečių, britų ir jų sąjungininkų karinės operacijos nuverčiant Huseino režimą, glaudžiai susiję su tos šalies demografiniais ypatumais, nacionalinėmis ir religinėmis problemomis. Tą problemų kamuolį gana tiksliai įvertino vienas vokiečių politologas. Jo žodžiais tariant, kurdai, kurie S.Huseino laikais buvo žiauriai engiami ir žudomi, dabar pirmą kartą turi Irako valstybės vadovą iš savųjų. Tačiau ir dabar yra nemažai abejojančių, ar Dž.Talabaniui pavyks rasti bendrą kalbą su šiitais, nors jie ir gavo premjero postą. Taip pat labai sunkiai pavyksta įtraukti į valdžios struktūras sunitus, vieną didžiausių pagal dydį ir reikšmę Irako gyventojų grupę.

Pagal 2005 metų pradžios duomenis, Irake dabar gyvena 24,5 mln. gyventojų. Apie 80 proc. jų – arabai, apie 15 proc. – kurdai. Taip pat Irako teritorijoje gyvena apie 3,5 mln. turkmėnų. Tai yra trečioji pagal dydį etninė grupė. Be jų, dar yra palestiniečiai – 23 tūkstančiai, armėnai – apie 10 tūkst. bei kiti. Įdomu, jog, pagal 1997 metų gyventojų surašymo duomenis, tada Irake gyveno 40 žydų!

Apie 90 proc. Irako gyventojų išpažįsta islamą, tai yra pranašo Mahometo mokymą. Ne tik jo, bet ir vadinamųjų panašių chalifų, kurių buvo keturi. Tai Abu Bakras, kuris tęsė Mohameto mokymą po pastarojo mirties, ir vėlesnius jo pasekėjus Omarą, Osmaną ir Ali. Štai dėl tų Mohameto įpėdinių ir vyksta dideli nesutarimai.

Šiitai, kurie sudaro daugiau kaip 60 proc. Irako gyventojų, nepripažįsta trijų iš keturių pranašo pasekėjų, pripažindami tiktai vieną iš jų – imaną Ali ir jo palikuonis. Esą Ali buvo Mohameto pusbrolis ar artimiausias padėjėjas, o svarbiausia – vyriausiosios pranašo dukters Fatimos vyras, iš kurios šeimos esą ir kilo visi musulmonų pranašai.

Tuo tarpu sunitai, sudarantys tiktai 35 proc. Irako gyventojų, laiko Ali tiktai vienu iš keturių lygiaverčių chalifų. Beje, sunitų mokymą pripažįsta ir 15 proc. Irako kurdų.

Be to, Irake gyvena mažiausiai 750 tūkstančių krikščionių (2,7 proc. gyventojų). Tarp jų, daugiau kaip 260 tūkst. katalikų, beveik pusė milijonų chaldėjų – vienos seniausių krikščionių bendruomenės Rytuose atstovų. Kiti Irako krikščionys yra stačiatikiai, maronitai, asiriečiai ir kt. Nepaisant to, kad Irako gyventojų daugumą sudaro šiitai, valdžioje šioje šalyje visą laiką svarbiausias pozicijas užėmė sunitai. Ir tada, kai Irakas priklausė Osmanų imperijai (nuo XVII amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo ir britų valdymo metais, ir monarchijos bei Huseino laikais). Bet labiausiai šiitai nukentėjo vadinamosios socialistinės BAAS partijos valdymo metais. Todėl Vašingtonas, pradėjęs karinę operaciją Irake nuverčiant S.Huseino režimą, tikėjosi, kad Irako šiitų bendruomenė palaikys amerikiečius. Deja, dabar tuo pasigirti Vašingtonas negali. Dar pernai kovo mėnesį Irako šiitų ir sunitų bendruomenių vadovai paskelbė, jog pagrindinis abiejų musulmonų bendruomenių tikslas – kovoti prieš užsienio karius, esančius Irake. Tačiau skelbta vienybė liko tiktai popieriuje. Jeigu šiitai aktyviai dalyvavo Irako parlamento rinkimuose, tai sunitai juos boikotavo.

Tuo tarpu Irako kurdai, kurių dauguma yra sunitai, gyvenantys Šiaurės Irako naftinguose rajonuose palaikė amerikiečių ir sąjungininkų karinę operaciją. Pastaruosius dešimt metų, po S.Huseino pralaimėjimo pirmajame Persijos įlankos kare, teritoriją aplink Erbilio ir Suleimanijos miestus kontroliavo Kurdistano patriotinė sąjunga, vadovaujama dabartinio prezidento Dž.Talabanio, ir Kurdų demokratinė partija su savo lyderiu Masudu Barzaniu. Jų abiejų ginkluoti junginiai („pešmerga“, po S.Huseino režimo žlugimo, užėmė Kirkuko ir Mosulo miestus. Kurdų tikslas yra būsimojoje Irako federalinėje valstybėje įkurti ir Kurdistano autonominę respubliką.

Tuo tarpu teroristiniai išpuoliai Irake nesiliauja ir jiems galo nematyti. Ir aišku, tas visuotinis teroras, inspiruojamas radikalių pasaulio islamistinių grupuočių, tokių kaip „Al Qaeda“ ir panašių, dar greitai nesibaigs. Ir jis, be abejo, dar labiau padidėtų, jeigu amerikiečių ir jų sąjungininkų karinės pajėgos pasitrauktų iš Irako. Beje, tą supranta ir naujieji Irako vadovai. Štai Irako prezidentas Dž.Talabanis pareiškė, jog būtina, kad amerikiečių ir jų sąjungininkų karinės pajėgos liktų Irake iki tol, kol nebus sukurtos pajėgios teroristams atremti Irako ginkluotosios pajėgos. Tam, Dž.Talabanio nuomone, prireiks dvejų metų. Amerikiečiai, savo ruožtu, pareiškė, kad jau parengė 150 tūkst. Irako kariškių, kurie netolimojoje ateityje sugebės atkurti ir apginti nacionalinį Irako saugumą. Tačiau Vašingtonas vengia kalbėti, kada tai galėtų įvykti. JAV gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas į tokius klausimus, kada amerikiečiai paskelbs apie konkretų savo karių išvedimo iš Irako grafiką, atsako paprastai: „Mes neturime vadinamosios savo karių išvedimo iš Irako strategijos. Mūsų strategija vienintelė – pergalės strategija“.

Tuo tarpu Iraką ir toliau drebina savižudžių fanatikų vykdomi sprogimai. Teroristai turi savąją strategiją ir ją vykdo. Aišku, jeigu referendumas dėl būsimosios naujojo demokratinio Irako konstitucijos įvyks kaip planuojama spalio mėnesį ir dauguma teroro ir baimės iškankintų irakiečių pritars konstitucijos projektui, islamo radikalams bus suduotas reikšmingas smūgis.

© 2005 "XXI amžius"