Dirbtinė aktualija

Gražina Trimakaitė

Kada imama apie ką nors daug kalbėti, visada verta pasidomėti, ar ta aktualija yra tikra ar dirbtinė. Šiomis dienomis Lietuvoje tokia ne visai aiškia aktualija paverstas Džordžo Sorošo fondas ir jo finansuojamos organizacijos. Galima įtarti, kad ši aktualija yra dirbtina, nes ją svarstyti buvo svarbu gal prieš penkiolika metų: tada buvo laikas, kai fondo reikšmės svarstymas galėjo turėti pasekmių. Tada buvo galima kažką daryti: fondą priimti arba nepriimti, o jeigu priimti, tai spręsti, kokių atsargumo priemonių imtis juo naudojantis. Tačiau tada diskusijų nebuvo, ir greičiausiai todėl, kad besiginčijant galėjo paaiškėti, jog fondą priimti yra pavojinga. Tuo laiku buvo ir pasielgta atitinkamai: arba nepriimtas, arba priimtas atsargiai. Bet triukšmas pakeltas šiandien, todėl tuo klausimu ir reikia pakalbėti.

Fondo atėjimas. Fondas atėjo tarsi linkėdamas gero – padėti besikuriančiai Lietuvai. Už geležinės uždangos ilgus metus buvusi uždaryta, dabar Lietuva buvo paskatinta būti atvira, kad atsikurdama nenuvingiuotų klaidingu keliu. Tiesa, buvo įspėjimų, kad gal kaip tik fondas ir pasiūlys klaidingą kelią. Vilius Bražėnas pasakoja, kad jis pats yra dalyvavęs inteligentų diskusijoje, kurioje buvo svarstoma, priimti ar nepriimti Sorošo fondą. Jeigu buvo svarstyta, vadinasi, abejonių tada būta. Kai ateinama tik su gerais norais ir su daug pinigų, atrodo, kad nebūtų ko nė svarstyti, tik reikėtų priimti. Matyt, šiek tiek abejota gerais norais. Ir abejota buvo per mažai, nes įspėjančiųjų per mažai klausyta. Tikriausiai bijota abejoti ar daugiau klausyti. Tokių atvirų diskusijų, kokios dabar keliamos, turbūt išvengta sąmoningai. Tokį elgesį pateisinti galima: tada labai trūko pinigų. Valstybė nedavė jų nei kultūros projektams, nei pilietiniams judėjimams. Fondas davė pinigų tarsi nekeldamas jokių nepriimtinų reikalavimų. Štai ir dabar Dž.Sorošas įsitraukė į diskusiją „Bernardinuose“ (ar tikrai jis, ar kas nors jo vardu) ir ten pasakoja apie savo buvusius ir esančius geruosius tikslus: (...)Mano filosofijoje atvira visuomenė yra pagrįsta tuo, kad mes visi veikiame, remdamiesi netobulu suvokimu. Niekas nežino ir negali žinoti absoliučios teisybės.

(...) Uždaroje visuomenėje dominuoja valstybė, o valstybė tarnauja dogmai, kuri pretenduoja įkūnyti absoliučią tiesą. Tokioje visuomenėje nėra laisvės. (...)

(...) Steigiant atviros visuomenės fondus Vidurio ir Rytų Europoje mano misija buvo padėti šioms šalims pereiti iš komunizmo į atvirą visuomenę. Ir dabar aš esu įsitikinęs, kad nuo to, ar šis perėjimas bus sėkmingas, didžia dalimi priklausys mūsų ateitis.

Buvo perspėjimų, kad tie tikslai nėra visai geri. Neskaidrūs, kaip dabar sakytume, bet tada labai reikėjo pinigų ir neskaidrumo stengtasi nepastebėti. Net ir V.Bražėnas diskusijoje „Bernardinuose“ sako: (...) Jau 1997 m. „Dienovidis“ (žr. Nr. 39) man sudarė progą susitikti su keliais žymiais Lietuvos intelektualais. Tada supratau, kad jis (Sorošo fondas – G.T.) buvo veik išganymas to meto padėtyje ir negalėjau nieko smerkti dėl pažiūrų skirtumo.

O V.Bražėno nuomonė apie šį fondą, ne šiaip sau kokia, bet faktais grįsta neigiama nuomonė, yra gerai žinoma.

Nė vienas nesmerkiame fondo, bet blogas jo pasekmes matome. Jeigu būtų stengtasi imti pinigus ne galvą smėlin įkišus, kad tik ko bloga nepastebėtum, o kaip tik visus pavojus numačius, blogosios pasekmės gal būtų visai pasitraukusios arba bent sumažėjusios. Toks ankstesnis aiškinimasis dėl galimų fondo pavojų galėjo padėti net ir tada, jei jis ir nebūtų paskatinęs atsisakyti fondo. Paimti pinigus ir įsipareigojimų neįvykdyti – yra tokia leistina gudrybė, kuri yra galima ir pateisinama, kai duodantysis slepia savo blogus tikslus. Jis žino, kad nesuprantantieji juos įvykdys. Taip ir padarė tų tikslų suprasti nepasistengę Lietuvos inteligentai; jeigu būtų pasistengę suprasti, būtų galėję paimti pinigus ir ne viską įvykdyti. Tačiau jie tikriausiai įvykdė visus fondo reikalavimus, nors šis ir slėpė savo blogus ketinimus.

Reikėjo labai pagalvoti ir suprasti, kas yra vadinamoji Atviroji Lietuva, kurios labui jie pasiryžo už pinigus darbuotis. Pagalvojus buvo galima suprasti, kad žodžiai „atvira Lietuva“ iš tikrųjų reiškia, jog Lietuvos nėra. Jeigu joje pinigais remiama tik tai, kas nelietuviška, tai kur tada pačiai Lietuvai būti? Kas lietuviška, tarsi turėjo išlikti savaime. Taip būtų galėję įvykti, jeigu Lietuvos nelaimė būtų tik jos ilgas buvimas už geležinės uždangos, o ne už tos uždangos veikusi ir Lietuvą alinusi nužmoginanti sistema. Sistema, kuri, Lietuvai atėjus į nepriklausomybę, niekur nedingo, bet toliau savo veiklą tęsė, ir dar ir dabar nesiliauja veikusi. Tokiame fone rėmimas visko, kas nelietuviška, buvo pagalba tos niekur neišėjusios sistemos darbui.

Specialūs pinigai, skirti tarsi šalies atsivėrimui, neskiriant jokių pinigų buvimui savimi, kartu intensyviai vykstant nepasitraukusiam sovietiniam griovimui – toks buvo Lietuvai išbandymas. To išbandymo Lietuvai visai nereikėjo. Buvo išgalvotas gąsdinimas, kad Lietuva pasiliktų uždara, jeigu nebūtų gavusi fondo pinigų, bet jis yra tarsi be pagrindo. Lietuva visada mokėjo kam reikia atsiverti net ir nesinaudodama specialiais pinigais. Lietuva net geležinę uždangą šiek tiek praskleisdavo ir Rusijos rytams atrodė vakarietiška. Prisiminkime Pirmąją Respubliką (kurią dar kai kas pavadina prieškario, o šiek tiek gražiau ir teisingiau – Vasario 16-osios Lietuva): jai nereikėjo jokių specialių fondų naudoti, kad galėtų Vakarams atsiverti. Jauni Lietuvos inteligentai važiavo į užsienį, ten mokėsi ir tapo vakarietiškais. Lietuva nėra linkusi į uždarumą. Kai vyksmas yra natūralus ir be fondų papirkinėjimo, inteligentai daug geriau atsirenka, kas gera Lietuvai tinka iš svetur pasiimti. Pirmosios Respublikos inteligentai ne tik buvo vakarietiški, bet jie labai mylėjo savo Tėvynę, todėl buvo blaiviai mąstoma, ką tinkama jai pritaikyti iš savo perimtų Vakarų. Lietuva pati savaime nelinkusi užsiverti, ir todėl geradarių pinigai turėjo būti skirti ne kokiam nors nežinomų tikslų atvirumui: kas norėjo jai gero, turėjo skirti ne atsivėrimui, bet buvimui savimi. Pirma būti, paskui atsiverti – tik toks kelias yra perspektyvus ir teisingas. Kai tuštuma atsiveria, tai tarsi kažkas braunasi į tą tuštumą, o ji pati niekuo netampa. Atvira Lietuva – nėra Lietuvos: tokio tikslo buvo siekta, ir tas tikslas beveik įvykdytas.

Dar kitas tikslas yra visiškai įvykdytas. Kas žinojo, kas galėjo numanyti, jog „atvira Lietuva“ reikš jos atsivėrimą komunistinės nomenklatūros revanšui. Dabar matome, kad taip įvyko, o tada buvo galima nuspėti, kad taip įvyks. Šiuo požiūriu inteligentai neįvykdė savo pareigos Tėvynei. Gavę fondo pinigus, jie ėmėsi keistai atverti Lietuvą, o nesirūpino jos pačios buvimu. Jeigu bent dalis to fondo įdarbintų inteligentų kasdien būtų aiškinę tautai, kaip jai mylėti Tėvynę ir rūpintis valstybe, Lietuvos padėtis dabar galėtų būti kitokia. Ne primityviai aiškinę ir ne turėdami tikslą atgrasinti – tam jie ir yra inteligentai, nes ką daro, sugeba kūrybingai padaryti. Ne mažiau kūrybingai ir išradingai nuolat buvo tyčiojamasi iš Lietuvos ir jai tarnaujančių žmonių. Vieniems besityčiojant, o kitiems tylint, buvo įvykdyta po okupacijos metų dar neatsigavusios žmonių sąmonės destrukcija. Iš to kilo kvaili balsavimai, iš to – kaskart vis blogesnė valdžia ir negrįžtamas nomenklatūros įsigalėjimas. Iš čia prasidėjo ir jaunimo traukimasis iš Lietuvos be pažadų sugrįžti ir noras kuo greičiau nutautėti. Tokios emigracijos Lietuvoje dar nebuvo. Ekonominiai pabėgėliai išvykdavo norėdami sugrįžti; dar didesnį norą sugrįžti ir dirbti Tėvynei turėjo politiniai pasitraukėliai.

Galima apžvelgti ir dabartinio triukšmo dėl šio fondo priežastis. Tai jau ne aktualija, nes jau nieko negalima pakeisti. Fondui šis triukšmas – nepavojingas. Sakoma, kad fondas ir taip jau traukiasi iš Lietuvos – jau uždaro knygų leidimo programą. Traukiasi, nes jo darbas jau padarytas. Nomenklatūra įtvirtinta, o Lietuvos inteligentija ir netgi visa tauta – beveik nutautėjusi. Ji jau nieko bloga nemato, kad ją valdo ar valdys Archangelsko ruso partija. Kultūros ministras – rusas ir savaip traktuoja kultūrą. Taip traktuoja, kad jo ministerijoje kabo „Kalvio Ignoto teisybė“ autoriaus portretas, o Geteborgo knygų mugėje nebuvo galima rodyti Lietuvos laisvės kovų ir tremties baisumų. Ant tiltų puikuojasi okupacijos metų stovylos ir herbai, klesti Grūto parkas, ir nieko bloga dėl šito nemato „atviri lietuviai“. Kažkada, kai po Sąjūdžio į valdžią buvo išrinkti komunistai, buvo prarasta politinė savigarba, ir su tuo jau apsiprasta; dabar prasidėjęs etapas – tautinės savigarbos sunaikinimas, nes jau apsiprantama su mintimi, kad Lietuvą gali valdyti rusai, ypač jeigu atsiranda gerų rusų. Taigi fondas gali didžiuotis sunaikinęs tautinę savigarbą. Veiksmas toliau jau vyksta savaime, ir jėgų jam pasipriešinti jau neliko. Jei dar liko, tai mažutėlės, sunykusios ir visai nefinansuojamos, jos jau pasmerktos žūčiai ir todėl nepavojingos.

Todėl ir leista kai kam patriukšmauti ir sukelti skandalėlį, kokiais beveik neabejotinai Lietuva specialiai yra maitinama, kad žmonės nesusikauptų šalies gerovei. Nauda iš skandalo – tik „Respublikai“, kuri leidžia apie save žinoti, kad ji dar kvėpsi, ir jai šioks toks pasipopuliarinimas, ir ne vien tik jis. Kai toks purvinas leidinys kaip „Respublika“ ima ginti patriotiškumą – tai patriotiškumas nėra ginamas, o tik kompromituojamas. Kai užsipuldinėti Sorošo fondą imasi „Respublika“, fondui tai atsiliepia kaip jo išteisinimas. Kad ši priemonė veikia, matyti iš diskusijų „Bernardinuose“, kur ne vienas pastebi: jeigu blogoji „Respublika“ peikia, vadinasi, fondas yra geras. Paskui „Respubliką“ ėmė peikti ir blogas V.Uspaskichas, ir tada fondas jau visai išteisinimas. O iš to, kad dalis žmonių patikės „Respublikos“ rašiniais, taip pat išpešama nauda. Mat fondo finansuojamose organizacijose dirbo ir dirba nemažai ir patriotiškos pakraipos žmonių, kurie iš tikrųjų pinigus gauna, bet tyčia arba netyčia nevykdo pragaištingų fondo užduočių, kartais jų net nelabai suprasdami. Tokia galimybė buvo, nes fondas nėra toks akylas kaip kokie KGB sekliai ir iki galo nesukontroliuoja savo nupirktų fondo paramą gavusiųjų veiklos. Nesant smulkmeniškos kontrolės, galima veiklą pasukti ir geresne kryptimi. Jeigu taip daug kas būtų darę, Sorošo fondas būtų mažiau pakenkęs Lietuvai. Pirmieji naudojusieji fondo pinigais mažai kas tą (vengimą kenkti Lietuvai) darė, bet jauni, neseniai atėjusieji, gali būti, nei žino fondo užduočių, nei jas vykdo, bet „Respublikos“ kartu su visais yra bandomi sukompromituoti. Jie beveik gryna sąžine ginasi ir aplinkinių yra ginami, vadinasi, tuo pat metu ginami ir bloga dariusieji bendradarbiai. Taip susidaro tokia sumaištis, kuri yra labai naudinga toliau protams drumsti. Blogieji puola bloguosius – kad išbalintų; puola ir geruosius – kad blogaisiais padarytų. O gerieji, save teisindami, kartu ima teisinti ir kenkėjus – taip vis daugėja neaiškumų.

Fondo teisinimai. Kokia nauda iš triukšmo ir kodėl nereikia jo kelti? Lietuvoje fondui pateisinti tinka purvinoji „Respublika“, bet yra tos pačios rūšies ir ne vien Lietuvos masto pateisinimų. Sakoma, kad diktatoriški režimai Sorošo fondo nepriima, ir iš to galima spręsti, kad jis yra geras. Tokį teisinimą, be išlygų, pateikia savaitraštis „Panorama“ (Nr. 9).

Tiesa, kad fondo nepriima V.Putinas, jau buvusį priimtą į Baltarusiją, A.Lukašenka jį išvijo. Bet priežastys, kodėl šie du veikėjai taip daro, gali būti visai ne tai, kad fondas yra geras. Daug paprasčiau – diktatoriškiems režimams konkurento nereikia. V.Bražėnas tokiais atvejais pateikia pavyzdį: Stalinas Trockį išvijo, o vėliau ir nužudė ne todėl, kad Trockis nebuvo komunistas, bet todėl, kad šis buvo jam konkurentas – diktatoriai nepakenčia pajėgių konkurentų. Taip ir galima paprastai aiškinti. Bet fondo išvijimas gali būti ir ne dėl numatomos konkurencijos, o globalistų plano vykdymas – įvairiais būdais naikinti laisvę. Kur yra diktatūra ir yra valdoma atvira prievarta, ten valdymo Sorošo naudojamu būdu, t.y. papirkinėjimais, nereikia. Kur vyksta pasikeitimai ir pakvimpa laisve, ten tuoj atskuba fondas. Fondas superka protus ir pakreipia savo norima linkme, kad protai nebūtų laisvi ir per juos valstybėje pergalingai neįsitvirtintų laisvė. Tokios kelios valdymo formos globalistams yra reikalingos. Nors atviros jėgos naudojimas yra užtikrintas ir gana patikimas valdymo būdas, dėl kelių priežasčių jis negali būti ilgalaikis. Jis paprastai būna nepatrauklus. Aplinkai jis kelia pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą, viduje – dažnai pasipriešinimą, kuris nors ir slopinamas, bet vis tiek kartu silpninama ir sistema. Dar labiau ją ardo pačių valdančiųjų savotiškas nuprotėjimas. Valdantieji yra gundomi ir susigundo protu nesinaudoti dar ir tada, kai jį dar turi. Nenaudojamas protas atrofuojasi, o juo išnykusiu jau ir norėdami negali pasinaudoti. Tokie reikalai ir su diktatorių bei jų valdinių protu, todėl ir žlunga jėga paremtos imperijos. Sovietų imperiją pasaulio globalistai ilgai rėmė ir ją žlungančią stengėsi išlaikyti. Taip jie pratęsė jos gyvenimą, bet sistemą išlaikyti pasidarė per brangu, tad jie leido imituoti jos griuvimą ir ją atkurti kitu pavidalu, kaip dabar yra daroma. Kiti pavidalai, kiti veikėjai, ir todėl tampa reikalingas valdymas Sorošo būdu; iš jo tikimasi, kad toks valdymas bus ilgalaikis, nes taip valdant proto galios neprarandamos. Valdantieji turi jėgos atitikmenį – pinigus, bet ir pinigams tinkamai panaudoti jiems reikalingas protas. Jie turi stebėti visuomenėje atsirandančias laisvėjimo tendencijas ir laiku užbėgti joms už akių. Jie tą ir daro: sukuria organizacijas, tarsi siekiančias atbundančios visuomenės norimų tikslų, o iš tikrųjų tik vaidinančias atitinkamą veiklą ir žlugdančias laisvėjimą. Taip būna sukuriamos katalikiškomis pasivadinusios ir ateizmą, dažniau praktinį ateizmą, skleidžiančios organizacijos arba spaudos leidiniai; būna konservatoriškos – prieš konservatizmą kovojančios (kad ir jo nerėmimu) organizacijos; labai dažnos tarsi pilietiškumo ugdymu užsiimančios ir valstybę ardančios veiklos. Pastebėti ir atitinkamus darinius kurti reikia proto, tad protas nesunyksta, ir galima manyti, kad bent dėl tos priežasties – dėl nuprotėjimo tokia sistema neturi žlugti. Sistema galėtų tapti ilgalaikė, jeigu nebūtų konkurencijos. Senų laikų jėga valdantieji atkunta gudruolių priedangoje, įtvirtina savo valdžią ir fondininkams parodo duris, pro kurias anie be gailesčio išeina, nes žino, jog savo užduotį atliko. Pagaliau netoli ir išeina. Jeigu turintieji jėgų vėl apsilps nuprotėję, tai fondas papirkinėtojas yra netoli, ir jį galima atgal pasišaukti, nes Lietuvos medaliais jis jau yra apdovanotas – bus malonu sugrįžti.

Tokios yra globalistų pastangos, nukreiptos prieš laisvę.

Galima pastebėti ir tokį kaltinimą puolantiesiems bei fondo teisinimą: keliose valstybėse, tarp jų ir Rusijoje, vienu metu vyksta fondo užsipuldinėjimai. Rusijoje tas puolimas vyksta prieš kitus nevyriausybines organizacijas finansuojančius fondus, kuriuos dabar bandoma išvyti. Kadangi puolimas vienalaikiškas, tuo naudojamasi fondui teisinti – gerąjį fondą esą puola blogos jėgos. Fondą galutinai išteisina dar vienas Lietuvos blogasis, visai Putino balsu begrasinąs, kad neleisiąs piliečių organizacijoms už užsienio pinigus valdžią kritikuoti. Jisai nedrausiąs kitam užsieniui – Rusijai – savo pinigais daryti įtaką Lietuvoje, o čia esą Vakarai, ir jiems to negalima. Tai baisūs kaltinimai, tik neatkreiptas dėmesys, kad ir Sorošas visai nereiškia Vakarų. Čia pasireiškia tik globalizmas, kuriame nėra jokių Vakarų ir kurio interesai sutampa su Rytais – padėti išnykti tautoms ir valstybėms. Įvykių (fondo puolimo) keliose šalysese sinchronizavimą galima paaiškinti lengvai – turintiems pinigų tikrai nesunku panašius spektaklius surengti keliose valstybėse, kad daugiau žmonių suklaidintų, jog skriaudžiami gerieji. O kankiniai juk visada populiarūs.

Nors nelabai dažnas, bet galimas paminėti yra dar vienas teisinimas Sauliaus Stomos samprotavimuose „Delfyje“. Jis rašo, kad tos pilietinės Sorošo steigtos organizacijos yra vos gyvos, tad kokią grėsmę čia mato „Respublika“. Grėsmę jau aptarėme, ir ji buvo labiau ne veiksmas, o neveikimas: inteligentai savo laiku neatliko savo pareigos. Su inteligentų darbu yra kitaip nei su fizinio darbo darbininkais, kur jų skaičius gali lemti darbo sėkmę ar nesėkmę. Inteligentas ir vienas gali labai didelę įtaką padaryti (arba jos nepadaryti), ir kiekvieno iš jų pasitraukimas iš valstybės ir tautos veiklos į neaiškią „atvirybę“ gali būti pražūtingas (o tų pasitraukusių buvo ne vienas ir ne dešimtis – daug daugiau).

Kaip yra dabar? Žinome, kaip fondas atėjo, ką jis nuveikė ir ko mes nenuveikėme. Koks dabar elgesys būtų tikslingiausias pagal žinomą posakį: turim tai, ką turim?

Visų pirma reikia kuo daugiau žinoti – tik tada rasime išeitį. Visai nereikia bijoti kalbėti apie blogus fondo tikslus ir apie tai, kaip jam pavyko juos pasiekti. Nereikia fondo veikloje dalyvaujantiems atkakliai gintis: jie tą daro, ir tuo atrodo nepatikimi. Argi reikia gintis, jei buvo būtinybė naudotis pinigais ir tik buvo neapsižiūrėta dėl blogų fondo ketinimų, o pikta valia kilo tik nedaugeliui. Gali būti, kad daugelio net ir valia buvo gera, kai pinigai paimti ir geram panaudoti. Geriau yra atvirai kalbėti: kurie suklydo – suklydo, nežinojusieji sužinos, o kurių pikta valia – tie nesisakys, ir jų šaknys pasiliks paslėptuose arba į Maskvą išvežtuose archyvuose. Jų yra visose srityse, ne tik tarp Sorošo fondininkų. Reikia kuo daugiau pastangų, kad visi žinotų; gal ir Sorošas tegul žino, jog yra gudrių žmonių ir ne visus jis apgavo.

Laikas parodys, ką veikti tą žinantiems. Tikriausiai jau dabar daug kas nenorėtų, kad išnyktų jo įkurtos organizacijos. Joms išnykus, atsirastų bedarbių ir dar padidėtų besitraukiančių iš Lietuvos žmonių skaičius, o dabar jie vis dar dirba nors kokį darbą Lietuvoje. Kaip ir anksčiau reikėjo, taip ir dabar galima stengtis vykdyti ne blogus Sorošo užsakytus planus, bet kreipti juos į gera. Atrodo, kad tam sąlygos gerėja: jau yra leidžiama ir patriotinė retorika. „Bernardinuose“ spausdinamame „Atvirame laiške „Respublikos“ leidinių grupės leidėjams“ yra sakoma: Solidarizuojamės su savo valstybei ištikimais, Tėvynę mylinčiais, demokratijos principus, žmogaus teises ir laisves nuosekliai ginančiais Lietuvos Respublikos piliečiais (...). Kaip matome, jau einama kartu ne su atvirą, o tiesiog Tėvynę mylinčiais. Kaip okupacijos metais negalėjo būti Lietuvos, o tik Tarybų Lietuva, taip dabar ji jau buvo privalomai atvira, ir štai šiuo atveju padaryta nuolaida. Gal ir daugiau bus nuolaidų. Fondo reikalavimai švelnėja.

Kas įvyko, jau vis tiek yra įvykę. Sorošininkai prisidėjo, kad įvyktų, kad nomenklatūra įsitvirtintų, paimtų valdžią ir grasintų, bet dabar jie jau tapo lyg ir apsauga nuo tų grasinimų. Taip atsirado vis šiokia tokia properša kokiai nors minčiai pasakyti. Būtų nemalonu įsivaizduoti, kad štai imtų ir išnykų „Bernardinai“, ir neaišku, ar kas nors panašaus jų vietoj atsirastų. Nors „Bernardinai“ teigia pinigų iš fondo negaunantys, tai neturėtų kartu su fondu išnykti, bet jie gali būti susiję su kuo nors kitais, tokius pinigus gaunančiais, ir nuo jų priklausomi. „Bernardinų“ netekti būtų gaila: nors jie ir ne viską pakenčia ir labai vengia paaiškinimų apie globalizmą, bet vis dėlto įdeda žymiai padoresnių straipsnių negu koks nors „Delfi“, ir tada galima diskutuoti. Ir su „XXI amžiumi“ jie nebijo kalbėtis – tai taip pat yra pažangu. Tad reikia palinkėti, kad neišnykų kartu su fondu. Gali būti, kad ir Tėvynės sąjungai padeda kažkoks Sorošo lėšomis įkurtas institutas, ir tai taip pat yra naudinga politinio gyvenimo įvairovei, kai ne visi pinigai priklauso tik Rusijos statytiniams. Net ir kovotojas su korupcija „Transparency International“ retsykiais užkabina kokią nors korumpuotą struktūrą – toks pavyzdys buvo ir „Bernardinuose“.

O gal toks spėjimas klaidingai atrodo? Gal iš tikrųjų, fondui pasišalinus, ne visi jo įdarbintieji inteligentai iš Lietuvos išvyktų arba pas V.Uspaskichą įsidarbintų? Gal būtų dalis net tokių, kurie ir už mažą atlyginimą imtų dirbti „XXI amžiuje“ ar įsitrauktų į tikrai patriotinės organizacijos – Lietuvos Sąjūdžio darbą? Gal natūraliai atsirastų tikras nepakantumas korupcijai, kai išnyktų tarsi su ja kovojanti organizacija, o tuo labiau atsirastų tikras pilietiškumas? Pinigus gaunančios organizacijos kartais būna fiktyvios. Tokia organizacija su korupcija kovoja taip, kad ši nebūtų nugalėta, nes už kovą gaunami pinigai. Jeigu nugalės, nebus su kuo kovoti ir negaus pinigų. Panašiai ir pilietinės visuomenės neva kūrėjams: jeigu ji susikurs, ką jiems reikės veikti ir už ką pinigus gauti? Taip būna su finansuojamomis organizacijomis, kai nėra tikro pasišventimo ir aukos. Bet gali būti ir paskatinimų tokiam netikram darbui. Tam ir skatinama. Ypač kovotojai su narkotikais yra susirūpinę, kad narkotikai neišnyktų ir vis būtų su kuo kovoti. Ir labai jau vienpusiška pilietiškumo ugdytojų veikla, iš tikrųjų ardanti visuomenę, kai jie užsiima vien tik kritika. Taip daryti negalima. Bet iš kur gauti inteligentams supratimo (o jeigu inteligentas piktavalis – atsivertimo į gera ir po to supratimo), kad negalima visuomenės vien tik kritika maitinti? Vien tik gryna kritika yra dvaro juokdario darbas, o inteligentai yra kūrybingi. Jų darbo tik trečdalis gali būti kritikai skirtas, bet Lietuvoje jau ir taip yra per daug kritikos – gali būti mažiau arba visai jos nebūti. Svarbu yra vizija, kaip turi ir gali būti, šiek tiek sakant, kad taip nėra (geidžiamoji kritika), ir didžioji dalis – ką visi kartu ir kiekvienas atskirai galime padaryti. Taip kalbantys inteligentai yra visuomenės ugdytojai, o ne dvaro juokdariai, ir taip jie elgiasi ne priversti, o patys skatinami savo pašaukimo – tuo pašaukimu jie skiriasi nuo mažiau mąstančių žmonių ir yra tikrieji inteligentai.

Klausimu pasakytas V.Bražėno patarimas jo komentare „Bernardinuose“: Klausimas šiandien: ar jo (Sorošo – G.T.) pinigu besinaudoją intelektualai pasveria pliusus ir minusus tautinėse ir apskritai dvasinėse svarstyklėse?

Neaiškioji šiandiena... Mums jau ne pirmas kartas, kai esame bauginami: jeigu piktinsitės šitais blogais valdžioje esančiais, ateis už juos dar blogesni. Todėl dažniausiai nesipiktiname. Taip ir A.Brazauskas kurį laiką buvo demokratijos garantas – tokia buvo realybė, kai sostą užiminėjo R.Paksas. Ir dabar – A.Brazauskas jau kaip ir sugriuvo, bet nėra džiugesio, nes kitas ateinantis yra rusiška pavarde ( kokia žlugusi tautinė savimonė) jau grasina uždrausiąs valdžią kritikuoti, tuo tarpu kai anas lyg nedraudė, vadinasi, buvo geresnis.

Ne visada galima remtis praeitimi. Gal reikėjo A.Brazauską priimti garantu, tarkim, kol į NATO įstojome, o dabar gal ir metas būti drąsesniems. Nebijome atvirai kalbėti apie Sorošo fondą ir jo remiamas organizacijas. Juo labiau kad ne nuo mūsų priklauso, išeis Sorošas iš Lietuvos ar neišeis. Nuo mūsų priklauso, kaip mes juo naudosimės dar neišėjusiu arba kaip šalinsime jo buvimo, taip pat ir išėjimo pasekmes.

© 2005 "XXI amžius"