|
Kas atrems globalizacijos iššūkius?
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Globalizacijos apraiškos pastebimos dar XIX amžiuje.
Tuomet kapitalas buvo investuojamas kolonijose, kur gyveno daug
žmonių, nežinančių savo teisių, besidžiaugiančių kiekvienu sunkiai
uždirbtu doleriu. Pigiai pagamintos prekės buvo išvežamos į kitas
šalis; jas pardavus, gaunamas didelis pelnas. Prasidėjo kapitalo
judėjimas iš vienos šalies į kitą. Dabar šie procesai gerokai ištobulėjo,
įgavo naują išraišką, formuojama viena ekonomika, nustatomos kainos,
priimami normatyviniai dokumentai. Visa tai daro neabejotiną įtaką
žmonėms. Juda ne tik kapitalo ir prekių srautai, bet ir darbo jėga.
Žmonės keliauja ten, kur gali daugiau uždirbti. Tačiau gyventojų
migracija turi daug neigiamų aspektų.
Europos Sąjunga tai taip pat bendra rinka. Teoriškai
siekiama visiems sukurti geras gyvenimo sąlygas. Džiaugiamės, kad
Lietuva yra ES narė. Mūsų šalies ekonominiai rodikliai nėra prasti.
Nors paskutiniaisiais metais pastebima bendrojo visuomeninio produkto
(BVP) mažėjimo tendencija, bet jis vis dar pakankamai aukštas, palyginti
su kitomis Vidurio Europos valstybėmis. Infliacijos lygis neaukštas,
nors balansuoja ant ribos. Darbo našumas auga. Mažėja nedarbas.
Didėja darbo vietų skaičius. Darbo užmokesčio augimas galėtų būti
didesnis. Jis mažiausias tarp Baltijos šalių: mus gerokai lenkia
estai. Dėl mažų atlyginimų, per sociologines apklausas, žmonės kaltina
valdžią. Valdžios vyrai tokiais atsakymais nėra patenkinti. Jie
teisinasi: Dėl didesnio atlyginimo reikia rūpintis patiems. Valstybė
nustato minimalų atlyginimą. Jis vis didinamas. Nuo ateinančių metų
vidurio jis sieks 600 litų.
Su tokiais pasiteisinimais sutikti nelengva. Gydytojai,
mokslininkai, mokytojai, negalėdami išlaikyti šeimų, ieškosi papildomų
darbų, bėgioja per kelias įstaigas, tarsi para turėtų ne 24, o 36
valandas. Pavargsta, dažnai nebepajėgia kvalifikuotai atlikti tiesioginių
pareigų. Tiesa, nuo rugsėjo buvo pabandyta sureguliuoti pedagogų
darbo krūvį, padidinti atlyginimus. Tačiau, kaip teko girdėti, tokio
padidinimo net neužtenka padengti gerokai išaugusias kelionės išlaidas
iki mokyklos. Socialiniams pedagogams atlyginimai net sumažėjo.
Grasinama streikais, kai kurie mokytojai pakėlė sparnus į užsienį.
Tad kam reikėjo tokio neapgalvoto, žmones suerzinusio žingsnio?
Dėl emigracijos, kurios mastai žinomi tik apytikriai,
daugelyje ūkio sričių ėmė trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Ne vienas
darbdavys susiduria su dilema: mokyti vietinius ar įdarbinti bent
kiek mokančius dirbti tą ar kitą darbą atvykėlius iš Rusijos, Baltarusijos,
Ukrainos. Dažniausiai pasirenkamas antrasis variantas, nes jis pigiausias.
Tačiau tai tik momentinis problemos sprendimas. Pasekmės pasirodys
vėliau. Prisiminkime nesenus įvykius Prancūzijoje. Kita vertus,
išvykėlių iš Lietuvos laukia nežinia. Gal sėkmė, o gal vergija?
Žlunga viltys, kad tie, kuriems pasisekė, sugrįš į tėvynę su pinigais
ir patirtimi. Pinigus pelningai investuos. Sukurs daug darbo vietų,
o patirtį paskleis plačiai. Deja, tokių tik vienetai. Su jais
rengiami pašnekesiai per radiją ir televiziją, apie juos rašo laikraščiai.
Gaila, bet šios pastangos daug vaisių neduoda. Sugrįžtančių laimingųjų
nedaugėja.
Peršasi nedviprasmiška išvada: globalizacijos
iššūkius pirmiausia turi atremti valstybė. Patirtis rodo, kad ten,
kur sureguliuotas darbo užmokestis, migracija būna minimali. Emigracija
taip pat, nes darbo vietas užima tos šalies piliečiai. Ekonomistai
kaip pavyzdį pateikia Slovėniją. Toje šalyje produkcijos pagaminama
apie 60 proc. daugiau negu Lietuvoje. Už darbą mokama net tris kartus
daugiau. Slovėnams nėra jokio reikalo darbo ieškotis svetur. Jie
ir neieško, darbuojasi savo tėvynėje.
Ir dar. Lietuvoje stipriai apmokestinama darbo
jėga. Tik Vengrijoje mokama daugiau mokesčių nuo uždarbio.
Esame linkę užjausti ūkininkus, kad jie neranda
darbininkų, nors bedarbių aplinkui nors vežimu vežk. Tačiau išklausykime
ir kitą pusę. Ūkininkas už sunkią darbo dieną temoka 10 litų. Sąvartyne
neliejant prakaito galima uždirbti tiek pat. Vadinasi, svarbu
dirbant uždirbti. Uždirbti tiek, kad galėtum ir pats pragyventi,
ir sočius vaikus matyti.
Nesureguliavusi atlyginimų valstybė patenka į
uždarą ratą: nuo mažų darbo užmokesčių nedideli ir mokesčiai, nelengvai
surenkamas biudžetas, klesti šešėlinė ekonomika, nėra iš ko didinti
pensijų, jaučiančios atsakomybę padorios šeimos vengia gimdyti daugiau
vaikų, nes nėra tikros, ar galės juos išlaikyti. Taip patenkame
į demografinius spąstus.
Be valstybės, yra dar vienas svarbus veiksnys,
galintis atremti globalizacijos iššūkius. Tai profsąjungos, esančios
arčiausiai tarp darbdavių ir darbininkų, geriausiai žinančios jų
problemas, tarpusavio santykius, galinčios daug ką paveikti.
Iki šiol žmonės bijo prarasti darbo vietą, vykdo
beatodairiškus darbdavių reikalavimus, dirba viršvalandžius, atlieka
net trijų darbininkų darbo užduotis, yra gąsdinami: Už tavęs stovi
dešimt norinčiųjų dirbti. Yra iš ko pasirinkti. Profsąjungos bando
daryti įtaką šiems procesams, aiškina: Praėjo tie laikai, kai stovėjo
dešimt. Dabar nebėra iš ko rinktis. Darbdaviai vertina kiekvieną
sąžiningą, kvalifikuotą darbininką. Todėl nesileiskite įbauginami.
Įmonių pelnas didėja, tačiau uždarbis arba visai
nekyla, arba kyla tik nežymiai. Darbdaviai vis tebekalba apie Rusijos
krizės pasekmes, nors jos seniai likviduotos. Profsąjungos kelia
darbininkų reikalavimus, derasi su darbdaviais. Jos įsitikinusios,
kad kapitalo ir visuomenės santykiai turi būti subalansuoti, kad
šių santykių reguliavimo modeliu turi būti socialinis ir pilietinis
valstybės valdžios ir visuomenės atstovų dialogas.
Lietuvos profsąjungos jau prieš dešimt metų sukūrė
socialinio dialogo sistemą, veikia Trišalė taryba, specializuotos
nacionalinės trišalės tarybos ir komisijos. Veikia ir kuriasi regioninės
trišalės tarybos. Didesnėse įmonėse yra įsteigti dvišaliai darbuotojų
saugos ir sveikatos komitetai. Įmanoma darbdaviams ir darbuotojams
susitarti dėl darbo sąlygų.
Tai daugiau teorija.Patirtis rodo ką kita. Pastebėta,
kad daugelyje įmonių nevyksta socialinis dialogas, nesudarytos kolektyvinės
sutartys. Valdžia neremia profesinių sąjungų veiklos, todėl darbdaviai
įžūliai sako darbuotojams: Kam jums tos profsąjungos? Dirbate,
gaunate atlyginimą. Geriau kurkite Darbo tarybas. Daug kas net
nežino, kas tos Darbo tarybos.
Lietuvos profesinės sąjungos Lietuvos profesinių
sąjungų konfederacija (pirmininkas A.Černiauskas), Lietuvos profesinė
sąjunga Solidarumas (viceprezidentas P.Grėbliauskas), Lietuvos
darbo federacija (pirmininkas V.Puskepalis) ir neasocijuotos profesinės
sąjungos lapkričio pabaigoje Vilniuje surengė konferenciją Globalizacijos
įtaka ir darbuotojų atstovavimas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.
Konferencijoje išreikštas visų profsąjungų veiklos solidarumas,
numatoma sukurti vieną nacionalinę profesinių sąjungų organizaciją.
Tam žingsniui skatino Tarptautinių laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos
koordinatorius Centrinei ir Rytų Europai H.Cambier. Jis sakė: Globalizacija
mūsų gyvenimo realybė. Turime ją ne tik priimti, bet ir sureguliuoti.
Nesureguliuotos globalizacijos reikia bijoti, nes tuomet ekonomika
netarnaus žmonėms. Profesinės sąjungos perauga nacionalinį lygmenį,
jos tampa tarptautinėmis, galinčiomis keisti ekonominę strategiją,
Pasaulio banko politiką ir kt. Profesinių sąjungų judėjimas turi
jungtis ir stiprėti. Visi turime dirbti kartu ir ginti prigimtines
žmonių teises. Mes jus palaikysime. Ačiū jam už padrąsinimą.
© 2005 "XXI amžius"
|
