Karaliaučiaus krašto kultūros paveldo šiandieninė būklė

Dr. Algirdas MATULEVIČIUS

Karaliaučiaus krašte saugoti istorijos paveldą yra ne vien Lietuvos valstybės, bet ir Kaliningrado valdžios, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pareiga. Tam kartais trūksta geros valios, veiksmų koordinavimo. XX amžiuje Karaliaučiaus kraštas antrąkart virto dykra. Po 1945 metų iš SSRS į šį kraštą atsikėlė kolonistai; čia pamatę kitokią kultūrą, ėmė naikinti ne tik sodybas, senamiesčius, bet ir bažnyčias, paminklus.

Karaliaučiaus krašte iki Antrojo pasaulinio karo buvo 224 bažnyčios. Iš jų 1945 metais visiškai sveikų buvo 124 bažnyčios, apgriautų per mūšius – 74. XX a. pabaigoje visiškai nugriautų (griautos kaip statybinė medžiaga karinių bei civilinių objektų statybai) buvo 90, smarkiai apgriautų – 53, suniokotų, paverstų sandėliais, kultūros namais, parduotuvėmis, karvidėmis – 81 bažnyčia. Daugiausia bažnyčių nugriauta XX a. septintame dešimtmetyje – 29, iš jų 10 – Kaliningrade; aštuntame dešimtmetyje šiame mieste nugriautos dar penkios. Iš viso krašte nukentėjo 157 bažnyčios. Architektų manymu, pirmiausia reikia, vokiečiams finansuojant, atstatyti arba restauruoti vokiečių ordino laikų bažnyčias. Deja, kasmet ir baltų kultūros paveldo mažėja, jis nyksta.

Pirmasis Kaliningrado srityje europinio lygio kultūros paveldo restauravimo bei atkūrimo pavyzdys – K.Donelaičio memoralinis muziejus Tolminkiemyje (Čistyje Prudy), įkurtas 1979 metais. Architekto inžinieriaus dr. Napoleono Kitkausko, vilniečių („Alkos“ klubo), kauniečių, marijampoliečių, Lietuvos valdžios ir organizacijų pastangomis ir lėšomis, suderinus su Kaliningrado srities valdžia, buvo atstatyta Tolminkiemio bažnyčia (joje įrengtas muziejus), restauruota klebonija, kurioje Kristijonas Donelaitis gyveno, kūrė ir mirė; suremontuota šventoriaus mūro tvora, šulinys, konservuoti našlių namų pamatai, sutvarkytos kapinių liekanos, sodas. Vilniečių mokslininkų rastas ir Donelaičio kapas netoli altoriaus. Palaikai perlaidoti bažnyčios rūsyje, po altoriumi įrengtoje kriptoje. Pati Tolminkiemio gyvenvietė jau nyksta. Įamžintas Donelaičio atminimas jo tėviškėje Lazdynėliuose. Jų vieta nustatyta tik 1989 metais pagal senus vokiškus žemėlapius. Minint dainiaus 275-ąsias gimimo metines, tame plote, kuriame stovėjo jo senelio Anso ir tėvo Kristupo sodyba, iš Lietuvos suvažiavę pasodinome 275 ąžuoliukus.

Išliko dalis senamiesčio architektūros Darkiemyje (Oziorsk). Čia yra Patrimpo kalnas – baltų šventvietė. Bažnyčia sovietmečiu buvo apleista, dabar restauruojama, kapinėse sukasti daržai. Prie Darkiemio, Menturių durpyne, XX a. pradžioje rasta akmens ir žalvario amžiaus gyvenviečių. Stalupėnuose (Nesterov), kur kantoriumi ir mokyklos rektoriumi dirbo Donelaitis, bažnyčia buvo sugriauta, pats miestas apnaikintas per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau. Gumbinės (Gusev) evangelikų liuteronų ir reformatų bažnyčios nugriautos sovietmečiu, o per karą ir po jo – didesnė senamiesčio dalis. Remiant Vokietijos organizacijoms, XX a. pabaigoje atstatyta ir pašventinta Zalcburgiečių bažnyčia, sovietmečiu buvusi mašinų remonto įmone. Įkurtas Zalcburgiečių dekanato religinis ir kultūrinis centras. 2004 metais mieste atidengtas paminklas K. Donelaičiui.

Valtarkiemis (Olchovatka) netoli Gumbinės yra savotiškas lietuvių raštijos elito panteonas. Čia darbavosi kunigai Merkelis Švoba, Ernestas Dietzelius, Jokūbas Perkūnas, Jonas Donelaitis, Pilypas Ruigys, Johanas Gotfridas Jordanas. Valtarkiemio bažnyčia sovietmečiu paversta sandėliu, kapinių vietoje pastatyti ūkiniai pastatai. Enciūnų (Repino) bažnyčia nugriauta, jau išrankiotos ir plytos. Panaši padėtis Mielkiemyje (Kalinino), netoli Lietuvos sienos. Bažnyčia, paversta sandėliu, XX a. pabaigoje stovėjo su stogu, o dabar jau griūva. Trakėnai (Jasnaja Poliana) savo žirgais garsėjo visame pasaulyje. Priešais žirgyno administracijos rūmus buvo pastatytas bene pirmasis Europoje paminklas žirgui. 1945 metais jis atsidūrė Timiriazevo žemės ūkio akademijoje Maskvoje. Dvaro rūmuose veikė karinis muziejus, mokykla, pastaraisiais metais – žirgyno muziejus. Apleista dalis išlikusių žirgyno pastatų, malūnas, tebežaliuoja ąžuolas, pasodintas žirgyno įsteigimo proga.

Didžiųjų Nybudžių (Krasnogorskoje) bažnyčioje (1615) dirbo žymus XVII amžiaus prūsų etnografas Matas Pretorijus. Išliko sandėliu paversta suniokota bažnyčia (prieangyje įrengta stačiatikių koplyčia), greta – paminklas žuvusiems kare parapijiečiams. Jučiuose (Vesiolovka) evangelikų reformatų bažnyčia, paminklas žuvusiems kare parapijiečiams 1985 metais susprogdinti rusų kareivių. Baigia griūti klebonija, kurioje gyveno ir dirbo kunigo šeimos vaikų mokytoju būsimasis filosofas Imanuelis Kantas. Netoli Įsruties – Karalienės mokytojų seminarija (Zelionyj Bor), pirmoji Mažojoje Lietuvoje (veikė 1811–1926 m.). Sovietmečiu rūmuose įsikūrė karinis dalinys (dėl to pastatas išliko neblogos būklės).

Sovietmečiu rekonstruojant Įsrutį (Černiachovsk), buvo sugriauta dalis senamiesčio. Nugriauta Martyno Liuterio bažnyčia. Evangelikų reformatų Melanchtono bažnyčia skirta stačiatikių bendruomenei, o Šv. Brunono katalikų bažnyčia paversta filharmonija; dabar šioje restauruotoje bažnyčioje vyksta pamaldos lietuviams, lenkams ir vokiečiams. Senuosiuose rūmuose įkurta Černiachovsko pedagoginė kolegija. Vokiečių ordino pilyje buvo kareivinės, armijos vadų štabai, kalėjimas. Dabar liko pilies sienos; iškelta pieninė, mašinų remonto įmonė, tvarkoma teritorija, veikia Pilies kultūros centras. Senosiose kapinėse XX a. pabaigoje pastatytas atminimo akmuo pagarsėjusiai Taravos Anikei. Miesto pietinėse kapinėse išeiviai su vietos gyventojais įrengė memorialą kariams, žuvusiems šiame krašte Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Pagerbti ir rusų kariai.

Georgenburgo (Jurbarkas; Majovka) bažnyčia (1693) per karą buvo apgriauta, netrukus visai nugriauta. Išliko Sembos vyskupo pilies griuvėsiai. Iš jos plytų pastatytas trakėnų veislės arklių žirgynas. Pilyje NKVD įsteigė vokiečių karo belaisvių konclagerį. Išliko mokyklos, pašto, karčemos, dvaro kumetyno pastatai. Didlaukių (Telmanovo) dvarą įkūrusio grafo Pjero de la Kavės lėšomis 1665 metais pastatyta bažnyčia, čia pristatytame mauzoliejuje jis ir palaidotas. Mauzoliejus buvo išgrobstytas, bažnyčia paversta sandėliu, nuo 1998-ųjų tuščia. Ji suremontuota, sutvarkyta prie altoriaus kabėjusi lenta de la Kavei atminti.

Narkyčiuose (Meždurečje) bažnyčia buvo paversta trąšų sandėliu, tada dar buvo matyti freskos; dabar ji baigia griūti. Generolo Leopoldo von Anhalto-Desau XVIII amžiaus dvaro pilis-rezidencija 1975 metais nugriauta. Baigia griūti ir ūkinis kompleksas – jis čia bandė kurti pavyzdinį ūkį. Prie Mangarbio kalno, kaip manoma, kryžiuočiai nužudė prūsų sukilėlių vadą Herkų Mantą. Jam atminti 1993 metais Narkyčiuose buvo pastatytas paminklas „Sukapotas žaltys“ (architektas S. Indrašius). Pasklidus gandui, neva paminklas simbolizuoja tris Lietuvos dalis (kraštus), kurias norima sujungti, Kaliningrado centrinės valdžios įsakymu paminklas buvo demontuotas.

Zelvos (Salava; Kamenskoje) bažnyčioje buvo įrengta kino salė; kleboniją dabar siekia išsaugoti vokiečiai. Išliko išsprogdintos Želvos pilies griuvėsiai. Pilis XIV amžiuje priklausė vokiečių ordino didžiajam magistrui Konradui Valenrodui. Atstatant Trakų pilį, naudotasi ir šios pilies statybos pavyzdžiu. Toplaukyje (Talpaki) stūkso akmeninės pilies (XIV a.), saugojusios Karaliaučių nuo Lietuvos antpuolių, likučiai. Plyviškės (Gluškovo) bažnyčia sovietmečiu paversta kultūros namais. Vėluvoje (Znamensk) išliko dalis senamiesčio. Viena gražiausių Rytprūsiuose trijų navų suniokota bažnyčia (XIV a.) išeivių lėšomis remontuojama. Spėjama, kad joje krikštytas Kęstučio sūnus Vaidotas.

Tepliuvos (Tapiava; Gvardeisk) bažnyčioje (XIV a.) Vygando vardu buvo pakrikštytas Vytautas. Sovietmečiu pastatas paverstas parduotuve, dabar čia veikia cerkvė. Išliko dalis kryžiuočių tvirtovės. Pilis XVI amžiuje tapo hercogo Albrechto Brandenburgiečio vasaros rezidencija. Nuo XVIII amžiaus pilyje veikė nusenusių kareivių, elgetų prieglauda. Išlikusiame pilies korpuse sovietmečiu įrengtas sunkiųjų darbų kalėjimas. Langendorfe (Sokolniki) tėra pilies likučiai. Tai veikiausiai sembų Perbantų pilies pamatai: turinčioje piliakalnį, pilkapyną ir kapinyną Arnavoje (Marjino) bažnyčia buvo paversta sandėliu. Ji vokiečių lėšomis vėl atstatyta. Valdavoje (Nizovje) kryžiuočių pilis pritaikyta rusų mokyklai.

Gerų darbų pastaraisiais metais atliekama Karaliaučiuje. Šiemet, minint miesto 750-ąsias metines, Kaliningrado I.Kanto universitete įkurtas Lituanistikos centras. Centrą puošia universiteto steigėjo Abraomo Kulviečio skulptūra (skulptorius Konstantinas Bogdanas). Jubiliejaus proga netoli prieškarinio Lietuvos Respublikos konsulato pastato įrengtas Lietuvos skveras. Jame pastatytas paminklas Karaliaučiaus universiteto profesoriui, rektoriui, Karaliaučiaus garbės piliečiui L.Rėzai. Baigta atstatyti Karaliaučiaus katedra Kneipuvos saloje. Joje meldėsi, klausėsi vargonų muzikos, lankėsi turtingoje bibliotekoje universiteto profesoriai ir studentai. Katedroje palaidoti filosofas I.Kantas, prūsų ir lietuvių raštijos ugdytojas Prūsijos valdovas hercogas Albrechtas iš Gediminaičių, vienas universiteto steigėjų Stanislovas Rapalionis. Karaliaučiaus senasis universitetas Albertina Kneipuvoje buvo sugriautas per britų aviacijos antskrydžius. Sembų pilaitę Tvankstą sugriovė kryžiuočiai ir jos vietoje pastatė ordino pilį, tapusią galingiausia po Marienburgo pilies. Per karą ji apgriauta, jos sienos 1967-1968 metais išsprogdintos, sunaikinti pamatai, pakeista visa aplinka; pastatyti Sovietų rūmai, viešbutis.

Išliko kai kurie objektai Lietuvių pylime (Litovskij val). Miestas nuo Lietuvos pusės buvo apjuostas žiediniu gynybiniu pylimu su 26 bastionais, vėliau tvirtintas fortais. Pylimas prasideda miesto šiaurėje Donos fortu (jame įsteigtas Gintaro muziejus) ir Roséso sodo vartais. Pylimas baigiasi išlikusiais Sakaimio, arba Lietuvos, vartais ir bastionu Litauen. Išlikusiuose bastionuose kaliningradiečiai įrengė garažus, dirbtuves, barus. Miesto 750-mečio jubiliejui Lietuvių pylime atkurti Karališkųjų vartų bareljefai: šv. Adalberto, Bohemijos karaliaus Otokaro II Pržemislo (jo garbei Tvanksta pavadinta Königsbergu – Karaliaus kalnu) ir kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio.

Svarbiausioje katalikų bažnyčioje (1907), didelėje raudonų plytų šventovėje, buvo paminklų dirbtuvė, vėliau ji paversta filharmonija. Valdžia nenori jos grąžinti tikintiesiems. Katalikų bendruomenei buvo perduota Šv. Adalberto bažnyčia, bet vis neišsikelia čia įsikūrusi valstybinė įstaiga. Lietuvių pylimo gale katalikų Šv. Šeimos parapijai 1994 metais atidaryta iš Vokietijos atvežta laikina medinė bažnyčia – tai vieninteliai katalikų maldos namai. Čia dirba Kaliningrado gyventojų gerbiamas klebonas kanauninkas Anupras Gauronskas. Miesto centre stovinti Karalienės Luizos bažnyčia, paversta Lėlių teatru. Vakarinėje dalyje išliko viena seniausių baltų kraštuose Judyčių (1294) bažnyčia. Ji atstatyta ir paversta cerkve su vienuolynu. XX a. pabaigoje Kaliningrado srityje cerkvėmis paversta apie 20 bažnyčių; daugiausia buvusios geresnės būklės.

Neuhauseno (Gurjevsk) pilis sovietmečiu virto sunkvežimių baze. Labguvos (Polesk) bažnyčioje (XIV a.) pirmasis pamaldas lietuvių, prūsų, gal ir kuršininkų kalbomis laikė Jonas Bretkūnas. 1960 metais ji nugriauta, jos vietoje pastatytas gyvenamasis namas. Išliko dalis XVII amžiuje paverstos tvirtove Labguvos pilies, pastatytos kovai su skalviais. Sovietmečiu pilyje įrengta mašinų remonto ir gintaro apdirbimo įmonė. Netoli esančios Laukiškos (Saranskoje) bažnyčios iš akmenų pastatas išliko iki šiol, joje įrengti kultūros namai. Laukiškoje išliko ordino pilis, po 1525 metų perstatyta į Prūsijos valdovo hercogo Albrechto medžioklės pilį, o sovietmečiu pritaikyta mokyklai. Sunaikintos Įsės (Pričaly), Kaukiemio (Kaukėnai; Jasnoje) bažnyčios bei šventoriaus kapinaitės. Manoma, kad pastaroji yra viena seniausių Mažosios Lietuvos parapijų.

Iš Naujosios (Timiriazevo) bažnyčios teliko sienų mūrai (dar 1985 metais buvo gana geros būklės sandėlys). Noragėlių kaimas sovietmečiu sunaikintas, liko kelių sodybų likučiai. Sandėliu paversta bažnyčia 1995 metais sudegė. Naujojoje apsigyvenęs buvęs politinis kalinys Steponas Bubulas stengėsi, kad gausiai lietuvių gyvenamose vietose būtų steigiamos lietuviškos mokyklos, rašė Kaliningrado srities administracijai, į Vilnių, netgi Maskvą. Lietuvoje prasidėjus tautiniam sąjūdžiui, savo namą Joneikiškėje perdavė lietuviškai mokyklai steigti. Dabar išeiviai skyrė lėšų Gastų (Slavsk) bažnyčiai, buvusiai sandėliu, restauruoti.

Tilžė (Sovietsk) buvo vadinama Mažosios Lietuvos sostine, tai lietuviškos spaudos bazė, lietuvių visuomenės veikėjų telkimosi centras. Joje išliko nemaža dalis senamiesčio. Ant namo buvusioje Klausijaus gatvėje (dabar Lenino g. 17), kuriame gyveno Vydūnas, 1968 metais prikalta memorialinė lenta. Vydūno draugija rūpinasi, kad Vydūno bute būtų įsteigtas jo memorialinis muziejus. Bet Kaliningrado valdžia vilkina derybas. Išlikęs Hercogo Albrechto vidurinės mokyklos, kuriame dėstė Vydūnas, pastatas. Stovi ir perstatytas Tilžės gimnazijos pastatas. Joje lietuvių kalbos mokė etnografas Eduardas Gizevijus, kalbininkas Aleksandras Kuršaitis. Miesto rotušėje įsikūrusi Sovietsko valdžia. Išlikęs namas, kuriame gyveno Enzys Jagomastas, veikė spaustuvė „Lituania“. Sovietmečiu buvo nugriautos Tilžės bažnyčios, taip puošusios miestą: Lietuvininkų naujoji (XVIII a.), Miesto (Vokiečių) bažnyčia; reformatų bažnyčia perdaryta į fabriką. Vietoj 1984 metais sugriautos katalikų bažnyčios Lietuvos valstybės lėšomis pastatyta nauja. Šventovė tapo ir vietos lietuvių kultūros centru.

Nieko neliko iš Jokūbynės parko, kuriame vykdavo lietuvių koncertai, vaidinimai, buvo įrengtas lietuvių etnografijos muziejus „Lietuviškas namelis“, stovėjo paminklas lietuvininkų globėjai Prūsijos karaliaus žmonai Luizai. Toje nuniokotoje teritorijoje dabar yra miesto parkas. Kur veikė Oto von Mauderodės, Martyno Jankaus spaustuvės, neliko pastatų, ten iškilo namai.

Ragainė (Neman) – irgi vienas lietuviškos spaudos centrų. Per Septynmetį karą bažnyčią sugriovė Rusijos kariuomenė; ji buvo atstatyta. Sovietmečiu perdaryta į bendrabutį ir parduotuvę, pristatytame trečiame aukšte apsigyveno žmonės. XX a. pabaigoje pirmame aukšte įrengta cerkvė, o viename iš kampelių – katalikų koplyčia. Pastatas labai apleistas, kapinaičių vietoje – daržai. Klebonijoje gyvena žmonės. Ragainėje, ypač apylinkėse, gyvena daug lietuvių, tad ar nereikia jiems bažnyčios? Reikėtų paieškoti čia dirbusio Martyno Mažvydo kapo. Minint pirmosios lietuviškos knygos išleidimo 450-ąsiąs metines, prie bažnyčios buvo atlikti žvalgomieji kasinėjimai, bet tuo viskas ir baigėsi. 1998 metais ant bažnyčios pastato prikabinta lenta M. Mažvydui.

Grėsmingai atrodo sovietmečiu sugriautos galingos kryžiuočių Ragainės pilies (XV a.) sienos – buvęs agresijos į Lietuvą strateginis punktas. Ketinta ją visai nugriauti, bet pasipriešino visuomenė. Įėjimas buvo apvalytas nuo plytgalių, uždarytas geležinėmis durimis. Buvusiame Ragainės mokytojų seminarijos pastate, netoli bažnyčios, atrodo, dabar yra mokykla.

Lazdynuose (Lazdėnai; Krasnoznamensk) neogotikinė bažnyčia (1877) po 1945 metų paversta sunkvežimių ir traktorių remonto įmone. Neseniai ji restauruota, paversta cerkve. Būdviečių (Malomožaiskoje) bažnyčia (1665) buvo paversta kultūros namais, 1995 metais sudegė, liko tik klebonija. Čia kunigu buvo vienas žymiausių XVII amžiaus etnografų T. Lepneris. Kraupiško (Uljanovo) bažnyčios (1555), sugriautos apie 1950 metus, liko sienų griaučiai su bokštu. Šventoriuje mėtėsi sudaužyto paminklo žuvusiesiems Pirmajame pasauliniame kare skeveldros. Išeivių lėšomis paminklo liekanos sutvarkytos. Pilkalnyje (Dobrovolsk) bažnyčia nugriauta po 1945 metų. Obelisko ant piliakalnio žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare parapijiečiams plokštėse yra lietuviškų pavardžių. Jame buvo iškalti Prūsijos kanclerio Otto von Bismarko, Prūsijos ir Prancūzijos karo didvyrio generolo Helmuto von Moltkės, Prūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo ir Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I bareljefai. Vokiečiai buvusiose kapinėse pastatė kryžių. Pakalnėje – memorialas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems rusų kariams.

Dalis senamiesčio liko Girdavos (Železnodorožnyj) mieste. XV amžiaus bažnyčia po 1945 metų apgriauta, neseniai jos liekanos pradėtos restauruoti. Nordenburgo (Krylovo) diduma senamiesčio taip pat sugriauta. Bažnyčios telikęs bokštas ir griūvančių sienų likučiai. Bambaliuose (Bambeln) gimė vienas žymiausių XVI amžiaus Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos kūrėjų Jonas Bretkūnas. Šio kaimo jau nebėra. Sovietmečiu toje vietoje dar buvo likę pastatų pamatų, didelių akmenų, augo šimtametės liepos. Netoliese įrengus karjerą imta kasti juodžemį ir Bambaliuose. Kažin ar liko nors liepos – paskutinieji gyvenvietės ženklai. Friedlande (Pravdinsk) iki XIII amžiaus stovėjo notangų pilis, galbūt ten buvo ir romuva. Bažnyčioje katedroje su aukštu bokštu (1360) restauruota, ten veikia cerkvė. Išliko senamiesčio centras, miesto parke paminklas Friedlando mūšiui atminti.

Miuhlhauseno (Gvardeiskoje) bažnyčios (XIV a.) rūsyje su vyru palaidota čia dvare gyvenusi M. Liuterio duktė Margaretė. Čia kunigu dirbo žymus XVI amžiaus Prūsijos kartografas C. Henenbergeris, rinkęs etnografinę medžiagą apie prūsus ir lietuvininkus. Sovietmečiu bažnyčia paversta sandėliu ir grūdų malūnu. Dabar šventovė už išeivių lėšas atstatoma ir tvarkoma. Dumnavos (Domnovo) bažnyčios liko tik griuvėsiai, nors joje dar 2000 metais buvo sandėlis. Netoliese esančio Almenhauseno (Kaštanovo) bažnyčia (XV a.) buvo paversta sandėliu, dabar pastatas jau griūva. Beveik neliko Alnos (Družba) senamiesčio, sandėliu paversta bažnyčia (XV a.), suniokota katalikų koplyčia. Geresnės būklės su grakščiu bokštu Alnavos (Porečje) bažnyčia (XV a.) taip pat paversta sandėliu. Prūsų Ylavos (Yluva; Bagrationovsk) bažnyčia jau visiškai sugriauta. 1993 metais Prūsų Ylavoje pastatyta bene pirmoji Kaliningrado srityje cerkvė. Kryžiuočių pilyje (1330) sovietmečiu buvo įrengtos traktorių remonto dirbtuvės, sandėliai. Diduma senamiesčio sugriauta. Ant kalvos tebestovi reto grožio paminklas 1807 metų Ylavos mūšiui atminti. Iš Žintų (Kornevo) bažnyčios telikęs tik bokštas. Taravoje (Vladimirovo), kur gyveno prof. S. Dacho apdainuotoji Anikė, XX a. pabaigoje dar buvo bažnyčios (XIV a.) sienos. 1989 metais viduje po grindimis rasti dideli rūsiai, kažkokie geležiniai įrenginiai. Šventoriuje – gilios duobės, tranšėjos – buvo ieškota lobių, Gintaro kambario. 1998 metais kareiviai jas užkasė. Vokiečių firmos skyrė lėšų bažnyčiai restauruoti, bet buvo pradėti tik paruošiamieji darbai.

Šventapilėje (Mamonovo) esą buvusi prūsų Romuva – centrinė šventykla, kurioje gyvenęs krivių krivaitis, čia augęs šventas prūsų ąžuolas. Prof. V. Kulakovas mano, kad Romuva nuo VI amžiaus buvusi Griunvaldėje (Lipovka), netoli Šventapilės. Čia stūkso vienas paslaptingiausių prūsų piliakalnių. Dar XIX amžiuje jame, vadintame Landsbergu, gyventojai kurdavę šventą pagonišką ugnį. Šventapilės bažnyčia 1985 metais buvo susprogdinta. Ant Aistmarių rytinio kranto, kyšulyje, stovi Balgos pilis, viena svarbiausių kryžiuočių pilių užkariaujant varmius, notangus, sembus (kol pastatyta Karaliaučiaus pilis). Prieš kelis dešimtmečius dar galima buvo įskaityti Balgos komtūrų, ordino maršalų pavardes, dabar jų neliko. Pilies liekanos vis labiau nyksta: ieškoma lobių ar ginklų, alpinistai treniruojasi laipiodami sienomis. 1990 metais kraštotyrininkai aptvarkė pilies teritoriją, surinko suniokotose kapinėse žmonių kaulus, užlygino atkastų kapų duobes. Bažnyčioje tarp griuvėsių augę medžiai nukirsti, bet kelmai išleido atžalas, ardančias sienų likučius. Prie Pakarvių, kur 1261 metais Herkaus Manto sukilėlių kariuomenė sutriuškino kryžiuočius, stovi Brandenburgo (Ušakovo) pilies (1267) likučiai. Keliaudama į Prūsijos šventas vietas, pilyje lankėsi Vytauto žmona Ona. Pilyje buvo įsikūręs ordino riterių konventas, rezidavo komtūras. Po 1945 metų priešpilyje buvo įsikūrusi sovchozo administracija. Griūvantį pastatą 1995 metais apleido paskutiniai gyventojai. Kurorte Ludvigsorte (Laduškino) bažnyčia paversta kultūros namais.

Kitoje Aistmarių pusėje – Žuvininkai (Primorsk), arba Vyskupininkai. Iš Sembos vyskupų rezidencijos-pilies tėra tik likučiai. XIII amžiuje statyta bažnyčia sovietmečiu nugriauta. Ant stataus Baltijos kranto yra Tenkyčiai (Beregovoje). Šiose apylinkėse, kaip manoma, prūsų buvo nužudytas pirmasis misionierius Prūsijoje vyskupas Vaitiekus Adalbertas. Jo garbei pagonių šventvietėje pastatyta katalikų koplyčia. Sugriuvusios vietoje grafienė E.Vielopolska pastatydino aukštą geležinį kryžių. Jis sovietmečiu buvo nuverstas. Adalberto tūkstantmečio proga lenkų piligrimai 1996 metais ten pastatė medinį kryžių.

Ant Aistmarių kranto stovėjusioje kryžiuočių Laukstyčių pilyje (XIII a.) 1945 metais Lietuvos mokslininkų grupelė rado čia karo pabaigoje vokiečių paslėpto Prūsijos slaptojo valstybinio archyvo Karaliaučiuje dalį, Donelaičio rankraščių (tarp jų poema „Metai“), M. Pretorijaus kapitalinio veikalo apie Prūsiją rankraštį ir kt. Po 1945 metų, ieškant Gintaro kambario, pilis nugriauta. Dabar net pamatai išardyti.

Ordino pilis (XIV a.) Girmavoje (Russkoje) per šimtmečius griuvo, jos pietinis sparnas perstatytas į bažnyčią. Ją nugriovė sovietiniai jūreiviai; griuvėsiuose ieškota Gintaro kambario. XX a. pabaigoje liekanas vokiečiai konservavo, sutvarkė šventorių, kryžiais pažymėti kapai. Bet įrengiant vokiečių karių kapines, buvo nukirstos sembų sodintos liepos. Tuo tarpu memorialas žuvusiems rusų kariams pastatytas nepakenkus prūsų atminimui. Heiligenkreuze (Krasnotorovka) buvusi bažnyčia (1353) sugriauta apie 1968 metus. Išliko Kumėnų (Kumačevo) bažnyčia (1390). Traktoriumi nugriautas jos bokštas, maldos namai paversti sandėliu. Ėmęs irti stogas prieš keletą metų sulopytas. Sovietmečiu išgriautas Kumėnų centras. Netoliese esančiuose Galtgarbiuose stovėjo sembų pilis Rinava. Piliakalnyje buvo įsikūręs rusų karinis dalinys. Stiprus prūsų gynybos punktas buvo Medenavos (Logvino) pilis. XIV amžiuje pastatyta bažnyčia 1947 metais buvo išsprogdinta rusų kareivių, kapinės nuniokotos, piliakalnis paverstas karjeru. Klaipėdos Vydūno klubui kreipusis į Kaliningrado kultūros valdybą, smėlis nebekasamas. Baigiama griauti Rudavos (Melnikovo) bažnyčia. XX a. pabaigoje dar stovėjo tvirtos sienos, pro stogą kyšojo storos sveikos sijos. Kryžiuočių Kaimės (Zarečje) pilis (1261), kurią XIV amžiuje buvo sudeginusi Kęstučio kariuomenė, 1918 metais perstatyta į dvaro rūmus; kairiajame sparne sovietmečiu buvo įrengta kolūkio kiaulių ferma, dirbtuvės. Dabar liko tik pamatai, nes plytas ir akmenis gyventojai naudoja sodo nameliams statyti.

Žiokų (Šakiai; Žemčiužnoje-Kaširskoje) bažnyčia buvo suniokota, pastaraisiais metais remontuojama, atrodo, įrengiama cerkvė. 1993 metais dar stovėjo kryžiuočių pilies sienos. Laigyčių (Mordovskoje-Turgenevo) bažnyčia buvo paversta sandėliu; dabar ji restauruota, joje įrengta cerkvė. Ir Galdėje (Slavinsk) 1977 metais dar stovėjo bažnyčios griuvėsiai.

Pabėčiuose (Romanovo) baigia griūti anksčiau sandėliu paversta, dabar apleista bažnyčia: stogas išardytas, liko trečdalis sienų, dingo ąžuolinės durys, išgraibstytos sudužusios stogo čerpės (mokinių naudotos ir kaip rašomosios grifelinės lentelės). Išsaugota dalis sembų piliakalnio – sustabdyta karjero piliakalnyje veikla. Netoli Raušių (Svetlogorsk), Sankt Lorenzo bažnytkaimyje, baigiama ardyti jūrininkų globėjo Šv. Lauryno bažnyčia. Raušiai garsėja ir šimtametėmis liepomis, sodintomis veikiausiai dar sembų. Jos prižiūrimos, sutvarkytos žaizdos.

Iš daugumos Karaliaučiaus krašto bažnyčių ir pilių telikę griuvėsiai arba ir jų nebėra. Dėl to svarbu fiksuoti ir dar esančias liekanas. Kitaip ateities kartos net nežinos, kur stovėjo istoriniu, architektūriniu požiūriais vertingi statiniai.

© 2005 "XXI amžius"