Kur eina Europos Sąjunga?

Vytautas LANDSBERGIS

Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO, kaip rodo kaskart vis gaunama patirtis, neapsaugo mūsų nuo didžiųjų Rusijos grėsmių. Rusijai, pasinaudojant kai kurių ES šalių politikų neatsparumu, pavyksta vykdyti savo agresyvią politiką, pasireiškiančią per ekonomiką. Grėsmės kyla ir Lietuvos viduje, net ir pačiose aukščiausiose valdžios institucijose. Premjero aplinkoje neaiškumų kelia ten įdarbinti kai kurie su sovietiniu saugumu susiję asmenys. Apie tai nepaliaujamai kalba Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, dabar Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis. Neseniai, rugsėjo 18-ąją, apie kylančius Lietuvai pavojus jis kalbėjo ceremonijoje, atidarant Didžiosios kovos apygardos Lietuvos partizanų parką (Ukmergės r.) . Skaitytojų pageidavimu spausdiname šią V.Landsbergio kalbą. Kalboje europarlamentaras užsimena ir apie tuo metu, tik prieš tris dienas, įvykusį karinį-politinį incidentą, kai į Lietuvos teritoriją nukrito Rusijos karinis naikintuvas. V.Landsbergis apibūdino įvairias grėsmes, kylančias Lietuvai.

Gana dažnai panašiomis progomis (kaip čia esame susirinkę ar kur kitur) pasakome vieni kitiems, kurie iš naujo kūrėme Lietuvos valstybę ir tie, kurie ją gynė okupacijos metais, kad laisvės kova dar nebaigta. Šiandien tai ypač teisinga, nes kasdien aiškėja padėtis, kurioje laisvei gresia kitokios priklausomybės formos negu anksčiau. Kai mes čia kalbame prisimindami prezidentą R. Reiganą (Parke tą dieną Kauno metropolitas arkivyskupas S.Tamkevičius pašventino atminimo kryžių Ronaldui Reiganui. – red.), prisimindami čečėnų tautos, atrodytų, beviltišką, o su nepaprastu įsitikinimu vedamą kovą, mane visada stebina jų vadai, – prezidentas A.Maschadovas, o dabar naujai perėmęs pareigas A.Sadulajevas, – kaip jie yra įsitikinę, kad Čečėnija bus laisva. Kaip kadaise Lietuvos partizanai, kurie žinojo, kad tikriausiai žus, bet tai daroma ne veltui, o galutinis tikslas kada nors bus pasiektas.

1991 metais buvau pas prezidentą Reiganą, kai kartu su žmona Gražina lankėmės Los Andžele. Jis jau buvo pasitraukęs iš prezidento posto, bet aš jį aplankiau ir galėjau, turėdamas tuometinius įgaliojimus, pareikšti jam Lietuvos valstybės ir Lietuvos tautos vardu padėką už jo laikyseną, už jo nuostatas, kurios vedė į nepriklausomybės atkūrimą kaip labai stiprus tarptautinis argumentas – greta to, ką tebebuvo išsaugoję mūsų tautos žmonės savo širdyse.

Laisvės kova nebaigta, nes jeigu mes turėjome uždavinį eiti ir vėl prisiglausti prie Europos, įsitraukti į NATO ir į Europos Sąjungą ir pasiekėme tą tikslą, tai dabar matome, kad pasaulis labai sudėtingas, net gali kilti klausimas: o kur eina pati Europos Sąjunga? Ir mes kartu su ja? Ji turi savo problemų, krizių ir, deja, nėra tokia vieninga, kokia turėtų būti, kad galėtų tinkamai atsakyti į pasaulinius iššūkius. Yra kas stengiasi suardyti jos vienybę, yra kas stengiasi suardyti Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų atlantinę vienybę. Mes iš tų šalių, kurios patyrė komunizmo diktatūrą, matome šituos pavojus, todėl tam tikra prasme atliekame ir šviečiamąjį darbą, ir giname principus, kurie vis dėlto gana dažnai būna pažeidžiami tam tikrais prisitaikymais, laviravimais ir manevravimais.

Iš to, ką matome Lietuvoje ir aplink ją, daug dalykų dabar atspindi ir tuos tarptautinius reikalus. Matėme, kaip Rusijos dabartinė valdžia susitarė su Vokietijos dabartine valdžia, kuri šiandien galbūt jau pasikeis, bet buvo labai patekusi į Rusijos įtaką, žavesį ir gaunamus pagyrimus dėl dujotiekio. Jis eis Baltijos jūros dugnu pavojingomis vietomis, bet specialiai aplenkdamas Baltijos šalis ir Lenkiją, kad šios pasidarytų ypatingai priklausomos nuo dujų šeimininko. Kai vamzdynas nutiestas kitų valstybių teritorijas, būna sunkiau žaisti, įtraukti ar gąsdinti. O kai tos valstybės tik iš šalies turi prisijungti prie kranelio, tai kranelį labai lengva užsukti, nes pagrindinis biznis su didžiosiomis Vakarų valstybėmis vyks netrukdomas. Štai kokia mums sukurta pažeidžiama padėtis. Tad reikia daugiau mūsų pačių valstybės ir Vyriausybės vadovų pastangų bei kitų valstybių vieningos pozicijos, kad gautume nors tam tikrų Europos garantijų. Pavyzdžiui, jeigu būsime šantažuojami ir smaugiami, tai Europa prisiims tam tikrą kaltę, kad šiandien leido tokią galimą padėtį, imsis ginamųjų žingsnių. Matome, kad mūsų laisvė yra ir Europos laisvės dalis, mūsų ateitis yra ir Europos ateities dalis. Žinoma, kai sakau, kur eina Europa – tai jos tikslai yra gražūs, ji nuėjo toli ir tikrai beveik jau iki galo suvienydama Europos tautas. Tačiau tas kelias ir duobėtas, ir su visokiais spąstais bei intrigomis. O kitoje pusėje Rusija eina į bedugnę. Aš tai matau ir sakau, kur tik reikia, nes (kaip sakydavo) proletariatas neturi ko prarasti. Mes vis dėlto neiname kartu į bedugnę, bet gyvename netoli ugnikalnio. Mūsų namai pastatyti netoli bedugnės, kuri ten gali atsiverti, anai visuomenei visiškai demoralizuojantis, patiriant vidinių krizių ir, žinoma, su kraujo praliejimais, kaip nūnai Kaukaze. Toks kelias niekur neveda.

Dar vienas mums numatytas veiksmas, apie kurį mažai žinome, – tai elektros linija, vėlgi aplenkianti Lietuvą, iš Rusijos per Lenkiją į Karaliaučių. Matome, kaip džiaugiasi Rusijos valdžia, kad nutiesė efektyvią krovinių liniją jūra keltais į Karaliaučių. Ačiū Dievui, būtų galima pasakyti: jums ten geriau, pigiau, tai baikit ir savo karinius tranzitus per Lietuvą, vežkit jūra ir karines prekes! Bet mintis yra ta, ir mes net pravardžiuojami, kad štai, jeigu per mūsų žemę reikia kam nors keliauti ir nusipirkti bilietą arba sumokėti mokestį, tai mes „parazituojame“. O kai per kitą didelę žemę vežame mes ir mokame mokesčius, tai ji neparazituoja. Štai tokiais pasakymais ir supratimais bandoma priešiškai nuteikti rusų tautą kitų tautų, išsilaisvinusių šalių atžvilgiu, o jeigu pasisektų, daryti įtaką ir Vakarams.

Tai išoriniai apsupimai, bet yra ir vidinių apsupimų. Jau ne pirmi metai ir vis intensyviau vykdoma tam tikra buvusių represinių struktūrų, pirmiausia KGB, reabilitacija visuomenėje. Pagal mūsų įstatymą – tai nusikalstama organizacija. Įstatymas dar nepakeistas, gal nedrįsta jo keisti. Tačiau girtis, kad priklausei nusikalstamai organizacijai, Lietuvoje pasidarė beveik populiaru. Tie, kurie jau ir viešai giriasi, jau skelbia straipsnius, knygas, žinoma, galėtų pareikšti tam tikrą apgailestavimą: taip, aš buvau suklaidintas, aš ten buvau, bet turiu ką įdomaus papasakoti. Deja, yra visiškai priešingai – matome pasididžiavimą: aš buvau nusikalstamos organizacijos dalyvis, engiau Lietuvą, tarnavau engėjams ir kovojau prieš Lietuvos laisvę! To nebūtų, jeigu visuomenė turėtų aiškų pilietinį supratimą, kas yra šalies garbė ir kaip kas turi būti vertinama. O dabar, kai Lietuvos Vyriausybė svyruoja, abejoja, drebina kinkas ir nedrįsta pasakyti savo pozicijos tokiais gyvybiškais klausimais kaip energetika, kai matome, kad Premjero patarėjais dirba ar buvęs KGB karininkas, ar žinomas agentas, tai tuomet minčių labai toli ieškoti nereikia. Kiek daug žmonių Lietuvoje, kurie anksčiau galbūt buvo skundikai, dabar yra tiesiog įtakos agentai ir stengiasi pakeisti jau ir piliečių sąmonę, ir veikti valdžios žmonių sąmonę, o šiai galbūt ne tiek daug ir reikia norint ją paveikti. Ji dar nelabai nutolo nuo senų papročių ir seno mąstymo. Iš Rusijos skamba atnaujinti žodžiai, kurie buvo jau uždrausti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje – nevadinti kaimyninių šalių „artimuoju užsieniu“. Tarsi kažkoks ypatingas, ne visai užsienis, į kurį galima tiesti rankas ir nagus. Dabar vėl skamba žodžiai apie „artimąjį užsienį“, kad jis šioks ir toks, ką su juo daryti. Tačiau ir visą Europą nori paversti „artimuoju užsieniu“, kuris bus energetiškai priklausomas nuo vieno didelio Sibiro šaltinio. O kadangi aplink į tuos Sibiro šaltinius jau netoliese šmėkščioja šimtai milijonų kinų, tai gal puoselėjama tokia viltis pajungti Europą, kad Europa gintų savo šaltinius nuo Kinijos? Perkūnai žino, ką jie galvoja. Tačiau nusiteikimų paveikti ir valdyti Europą per kai kurias valstybes, skaldyti ją yra, tą mes matome Europos Parlamente. Ir Parlamentas jau ne vieną kartą kritiškai pasisakė, kad tai – ne europinė politika, o atskirų valstybių, kurioms pataikauja Maskva ir kurios pataikauja Maskvai. Tai separatinė politika. Ji nėra Europos politika. Štai kur dar vienas politinis frontas, kad ir mes būtume saugesni, o reikia padėti ir pačiai Europai. Mes dabar turime pareigų ir ten – bent jau pasakyti tiesą. Taip, kaip šiandien čia nuskambėjo nuostabūs prezidento R. Reigano žodžiai: mes niekada nesiliausime sakyti tiesą! Europoje tai dabar nelabai populiaru. Jau prasideda ir straipsniai, ir teorijos, ypač prancūzų laikraščiuose, kad yra štai tokių šalių, kurios niekada nepriims mūsų tiesos, tai neverta su jomis nė kalbėti nei apie vertybes, nei apie žmogaus teises. Mat jie to negirdi, tai geriau kalbėkim apie biznelį, pamirškim ir apie savo vertybes, ir apie žmogaus teises. Čia didelis pavojus. Ne ta padėtis, kaip mes galvojome ar galėjome idealistiškai tikėtis. Žinoma, ir dabar reikia tikėti, kad kada nors, po penkiasdešimt metų ar panašiai, Rusija gali tapti europine šalimi, kad Rusija suartės su Europa. O kol kas matoma, kad Europa gali suartėti su Rusija ir tapti jos dalimi. „Bendrosios vertybės“ – taip dažnai kalbama. Europa eina išvien, telkia visas šalis, taip pat aplinkines, kurios išpažįsta bendras vertybes. Su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis tikrai yra išpažįstamos bendros demokratinės vertybės: pagarba žmogui, žmogaus teisėms, tautų teisėms. Tačiau Europoje yra visaip. Žodžiai apie bendras vertybes skamba, o glėbėsčiuojamasi su tais, kurie mūsų bendras vertybes griauna. Antai pasirašyta bendra Europos Sąjungos ir Rusijos „teisingumo erdvė“. Net keturios erdvės, kur esama lyg ir bendrumo, ir jis turi būti įgyvendintas. Bet pagalvokime, apie kokią bendrą teisingumo erdvę iš tikrųjų galima kalbėti su šalimi, kuri neigia visus savo nusikaltimus praeityje, neigia istorinę tiesą, kurią pripažįsta pasaulis, kuri bukai kartoja savo melus? Ir tai vadinasi „bendra teisingumo erdvė“?

O štai naujausi dabarties iššūkiai: pavyzdžiui, parašo atsiėmimas po sutartimi su Estija dėl sienos. Ką tai reiškia? Juk ten Europos Sąjungos siena. Kaip reaguos Europos Sąjunga, kuriai Rusija buvo įsipareigojusi sutvarkyti sienų klausimą ir kuo greičiau? Štai vienoje vietoje, toje atkarpoje, kur yra Europos Sąjungos narė Estija, jau atrodė sutvarkyta. Ne, vėl atsisakoma, gąsdinama, meluojama. Kaip ten estai prisiminė, kad jie buvo nepriklausoma valstybė? To neturi būti. Lyg ji nebuvo nepriklausoma valstybė! O kai buvo nepriklausoma valstybė, siena buvo truputį toliau, po to Rusija dalį žemių atėmė. Estija su tuo sutinka, bet net nepriminkit, kad jūs buvot nepriklausoma valstybė! Iki kokio įžūlumo eina ta šalis, mesdama iššūkį pačiai Europos Sąjungai! Nes vis dėlto tai Europos Sąjungos siena. Kaip atsakys Europos Sąjunga, dar ne visai aišku. Aš pabandžiau ten padaryti tam tikrų žingsnelių. Man pasakė: mes matom, čia yra problema, mes dirbsim, tačiau kol kas nekelkim skandalo. Betgi skandalas, manau, yra pakankamai didelis.

O štai lėktuvėlis. Pasirodo karinis lėktuvas su kovinėmis raketomis, kuris skrenda į Lietuvą. Ko jis ieško? Girdim pasakų: lakūnas skrido per Baltijos jūrą ir nematė, kad apačioj jau ne jūra. Jis paklydo virš jūros ir nuskrido ne vieną kokį kilometrą į šalį. Buvo laiko pamatyti. Buvo laiko signalizuoti, susisiekti su žeme. Bet ne. Visa eskadrilė skrido atsijungusi nuo ryšio su žeme. Estai apie tai jau pranešė, nes pirmiausia jie skrido per Estiją, nuo pat Estijos jau atsijungė nuo ryšio su žeme. Panašu, kad čia eksperimentas. Ar jiems jis pavyko ar nepavyko? Gal turėjo pakelti naikintuvus iš Zoknių greičiau ir, naikintuvams priartėjus, tik tada tą lėktuvą suvaryti į žemę ir sakyt: va, numušė. Toji šalis sugeba bet ką. Ačiū Dievui, kad Lietuvos valstybė reagavo šį kartą reikiamai ir su savo orumu, ir kaip NATO narė, nes tai juk ir NATO erdvės pažeidimas su aiškia karine provokacija.

Štai keli momentai iš mūsų dabarties, ir ne tik mūsų, taip pat egzaminų, kuriuos turi laikyti ir suvienytoji Europa, ir Šiaurės Atlanto organizacija, kad jų abiejų vienybė nebūtų suardyta. Čia dar ir tas ginklas, kuris dabar paleistas, kai jau visi kiti ginklai išsemti – tai teroristinių organizacijų veikla prieš Vakarų demokratijas. Mes prisimename, kad Lietuvoje buvo daugiametis teroras ir kas buvo jo organizatoriai, prisimename ir kas norėjo nužudyti Joną Paulių II, ir daugybę kitų dalykų, kaip buvo rengiami teroristai Šiaurės Airijai, Ispanijai, siekiant ardyti tas valstybes, o dabar vyksta tam tikras nutylėjimų spektaklis. Kita vertus, net partizanus išdrįsta pavadinti teroristais. Mūsų partizanus išdrįsta! Aš jau nekalbu apie tą melą, kurį varo prieš čečėnus. O be kita ko, naujausiomis žiniomis, kurios galbūt bus patvirtintos, tai lakūnas, kuris suvarė savo lėktuvą į Lietuvos žemę su visais ginklais, prieš tai bombardavo čečėnų kaimus. Juose šimtus kartų daugiau nužudyta vaikų negu tų, kurie žuvo Beslane, kai vėlgi rusų kariuomenė šaudė iš minosvaidžių ir tankų į mokyklą su vaikais, nors tai įrašoma į Čečėnijos Respublikos sąskaitą. O ligi tol keturiasdešimt tūkstančių vaikų buvo nužudyta pačioje Čečėnijoje, ir pasaulis dėl to tyli. Bent mes turime turėti aiškias nuostatas ir stengtis, kad ir Lietuvos valstybė turėtų aiškias nuostatas – kad jos Vyriausybėje mažiau būtų tūpčiojimų, lankstymųsi ir kinkų drebėjimo.

Parengta iš video- ir magnetofoninio įrašų

© 2005 "XXI amžius"