Politinės kultūros revoliucija

Paulius Saudargas

Penkiolika metų ryto prieblandos… Tikrosios laisvės aušros kol kas nesulaukėme. Kada subręsime gyventi europinės demokratijos sąlygomis? Nejau mums reikia dar vienos, jau ne politinio režimo, bet politinės kultūros revoliucijos? Lietuviškosios politikos aušroje sušvitęs partinių pavadinimų spektras silpnai koreliuoja su politinių ideologijų turiniu ir idėjų verte šiandienos Lietuvai.

Autokratiški verslo banginiai ir jų pameistriai kopia lyg zombiai į politinį olimpą kurdami „demokratinę diktatūrą“, kuri suklesti, kai didesnė visuomenės dalis, abejinga valstybės valdymui, leidžia likusiems nesigilinant palinkti į pragmatiškos interesų grupės pusę. Rinkimuose dalyvauja ne daugiau kaip 50 proc. piliečių, o ir tie renkasi rėksmingus, verslo ar užsienio grupių stumiamus lyderius. Krizė ištiko ir pačių lyderių gretas: R.Paksas skandalingai nušalintas iš prezidento posto ir beveik pamirštas, A.Zuokas, pripažintas „Abonentu“, vis labiau susipainioja kreivų dangoraižių karalystėje ir valdžios institucijų raginimuose apsispręsti: „būti ar nebūti“. Prie „viešbučio gėdos stulpo“, jam pačiam netikėtai, prikaltas politikos uola tituluotasis A.Brazauskas, o Seimo opozicijos lyderis A.Kubilius, panašėjantis į kalvį, kalantį vis tą patį gėdos stulpą, gavo atsakomąjį smūgį žemiau juostos – giminės srityje. Prezidento rinkimų 2004 metais vos nelaimėjusios K.Prunskienės po „kunigaikštienės“ skandalų apskritai nebesigirdi. Vienintelis iš valdžios krizės besitikintis (ir galintis) pasipelnyti laiku atsistatydinęs „diplomuotasis“ V.Uspaskichas anaiptol neužkirto sau kelio su dar didesniais reitingais grįžti prie valstybės vairo. Užsimiršęs gyvenąs demokratinėje valstybėje V.Uspaskichas, komentuodamas Sorošo fondų veiklą, skatina apriboti pilietinę valdžios kritiką. Lyg grobuonis, pajutęs sėkmę, važinėja pas rinkėjus balotiruodamasis (gal priešlaikiniams LRS rinkimams?), o žiniasklaidoje su nebeslepiama piktdžiugiška šypsena nevengia pasityčioti ne tik iš opozicijos, koalicijos partnerių, bet ir Lietuvos Respublikos Prezidento. Panašus antidemokratinis užsimiršimas prieš mėnesį buvo ištikęs ir socialdemokratų lyderį A.Brazauską, pareiškiant, jog opozicijos kritika jo atžvilgiu kenkia Lietuvos įvaizdžiui ir turėtų būti ištirta prokuratūros. Kvepia beveik baltarusiškais metodais. Kaipgi mes, taip vieningai išgyvenę „dainuojančią revoliuciją“, patekome į politinės kultūros aklagatvį?

Griuvus nusistovėjusiam sovietiniam režimui, teisių ir pareigų susivokimo dilema užgriuvo politikos naujokus. Ne visi revoliucionieriai spėjo adaptuotis prie laisvės euforiją pakeitusių demokratinės konkurencijos sąlygų, tad teko garsiai šaukiant pasileisti į populistinį turgų. Stačia galva įnėrę į liberalias laisvosios rinkos (tiek ekonominės, tiek politinės) džiungles, vis dar neišneriame, o pastarųjų metų valstybiniai įvykiai rodo, jog ėmėme dusti.

Sąjūdžio revoliuciją įvykdė žmonės, vėliau pasivadinę konservatoriais ir krikščionimis demokratais. Jie formavo valdančiąją koaliciją, 1996-2000 metais perėmę valstybės vairą iš A.Brazausko LDDP. Tačiau kokių motyvų vedami konservatoriai pasivadino konservatoriais? Grynąja prasme konservatizmas juk išpažįsta prisirišimą prie tradicijų, politinių institucijų ir laiko patvirtintų socialinių bei moralinių modelių. Konservatoriai turėtų būti priešiški naujoms valstybės valdymo schemoms, taigi ir santvarkos revoliucijoms. Daug racionalesnius motyvus pasivadinti „socialkonservatoriais“ turėjo buvę komunistai, deklaravę siekius sugrąžinti socialinį stabilumą, lūžio periodo kataklizmų išvargintoje valstybėje. Tik pastaraisiais metais minėtas ideologijos ir veiksmų disbalansas konservatorių partijoje pradeda peraugti į motyvuotos ideologijos propagavimą. Kai tuo tarpu tiek santvarkos revoliucijoms, tiek katalikiškam, gilių tradicijų kraštui, atrodytų, puikiai tinkanti krikščioniškoji demokratija apskritai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje – jai neatstovaujama parlamente. Antroji pagal buvusią įtaką posąjūdinė politinė jėga – Lietuvos krikščionys demokratai dar turės daug padirbėti, kol išbris iš politinės nuošalės, į kurią pateko dėl buvusių vidinių nesutarimų.

Nesusitvarkantys tarpusavyje liberalai? Kažin ar lietuvių tautos kultūroje grynasis liberalizmas yra pati priimtiniausia ideologija, todėl nenuostabu, kad liberalams labiausiai sekėsi didesniuose miestuose, kur kosmopolitizmo paveikta naujoji karta neišlaikė tvirtos lietuviškosios savimonės. Be to, esant didelei socialinei diferenciacijai, liberalizmas gina tik privilegijuotųjų, turtingesnių interesus, kas, turint omeny didelę postsovietinių valstybių socialinę atskirtį, tikrai neprideda populiarumo.

Liberalizmas šiandien – „blogąja prasme“ įsisukęs į pragmatiškų politikų galvas – ištrina ribas tarp politinių ideologijų, atverdamas kelią modernioms visuomenės ligoms. Visuomenės individų teisių ir laisvių propagavimas yra demokratinės laisvės sąlyga, tačiau beatodairiškai taikoma gali vesti prie tokių problemų kaip nusikalstamumo didėjimas, narkomanija, tradicinių vertybių nykimas, moralinės atsakomybės mažėjimas valstybės valdyme.

Kad ir kaip pasivadintų, tinkamai veikiančioje tradicinėje partijoje privalo būti trys turinio lygmenys: ideologinis, politinis ir propagandinis. Ideologinis lygmuo esti, kuomet partijon susibūrę bendraminčiai tiki bendrais idealais, turi visuomeninio gyvenimo ir valstybės valdymo modelį – ideologiją. Politinis lygmuo pateikia receptus, atsispindinčius programoje, kaip šį valdymo modelį įgyvendinti konkrečiomis sąlygomis. Propagandinis lygmuo – tai ir įvaizdis, perteikiantis visuomenei pirmuosius du lygmenis. Populistinės partijos koncentruojasi tik į paskutinįjį lygmenį, deklaruodamos siekį padaryti gyvenimą geresnį, tačiau nei sau, nei visuomenei neįvardydamos, kaip tas gėris bus kuriamas.

Kiekvienoje partijoje reikalinga nuolatinė intelektualinė kūryba gilinantis į išpažįstamas ideologijas ir jų pritaikymą valstybės valdyme. Rinkiminės kampanijos metu pateikiama visuomenei žinia turi būti gilaus išmanymo išdava, o ne viešųjų ryšių specialistų iš piršto laužti lozungai. Ateities politikus, sugebančius darniu dialogu valdyti valstybę, turime auginti nuo jaunų dienų. Galbūt prie to prisidėti galėtų prezidento V. Adamkaus „palaimintas“ Politinio jaunimo forumas? „Tvarka bus“... Bet įves ją ne vienadienių politinių spektaklių žvaigždės, o pati visuomenė, rinkdama į valdžią ne stabus su cukriniais pažadais, bet ideologiškai tvirtas, konstruktyviai dirbančias komandas.

© 2006 „XXI amžius“