2005-ieji: politinės pagirios ar tolesnis kelias į oligarchinę valstybę?

Tomas Bakučionis

Jauniaus Augustino piešiniai

Tradicija, nuplėšiant paskutinius metų kalendoriaus lapelius, pakalbėti ir pamąstyti apie praėjusius metus – sena kaip pasaulis. Prabėgusių metų vertinimuose pastebima ryški takoskyra tarp pirmųjų valstybės asmenų. Viename krante stovi prezidentas Valdas Adamkus, panūdęs 2005-uosius išbraukti iš atminties, kitame – Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir premjeras Algirdas Brazauskas, besididžiuojantys „produktyviu“ Seimo ir „stabiliu“ Vyriausybės darbu, besipiktinantys „dirbtinai sukeltais“ skandalais. Tokios šių dviejų politikų, atstovaujančių vienai – valdžios partijai, nuomonės buvo iš anksto aiškios.

Didelės euroatlantinės euforijos dozės 2004 ir 2005 metais sukėlė pagirias politinei sistemai ir visuomeniniam gyvenimui. Suvalkijoje žnegtelėjus Rusijos naikintuvui, pagaliau pastebėjome ir piktinomės, kad NATO oro erdvės apsaugos skėtis yra įtartinai skylėtas, o mūsų krašto apsaugos pareigūnas telefonu „flirtuoja“ su rusų kariškiais. Žmonės suprato, kad ir ES paramos milijardus greičiau pajus Viktoro Uspaskicho „Vikonda“, bet ne paprastas Lietuvos pilietis.

2004-aisiais ir 2005-aisiais pamatėme, kokį rimtą pavojų valstybei kelia į politinę partinę sistemą metami dideli pinigai, ypač jeigu jų kilmė yra rusiška. Prisiminkime, kad Rusijos pinigais kvepėjo ir 2002-ųjų Rolando Pakso prezidentinė kampanija, ir V.Uspaskicho ėjimas į 2000 metų Seimo rinkimus, pagaliau, tikėtina, – ir 1997-ųjų A.Paulausko prezidentinė kampanija. 2005 metų gruodį Aukščiausiasis Teismas išteisino R.Paksą dėl kaltinimo valstybės paslapties išdavimu. Tačiau daugelis, komentavusių šį faktą, primiršo, kad R.Pakso problemos esmę sudaro ne J.Borisovui išduotoji „valstybės paslaptis“ apie jo pokalbių pasiklausymą, o už R.Pakso pečių stovėję rusiški pinigai ir Kremliaus interesai. 2005 metais žiniasklaidai išpyškinus daug parako V.Uspaskicho „plechanovkos“ diplomo tema, liko užmiršta giluminė problema – kas iš tikrųjų stovi už V.Uspaskicho? Tačiau Darbo partijos viešieji ryšiai dirba profesionaliai, „Almakso“ ar kitų Kremliaus filialų ausys kol kas nekyšo. Tiesiog vyksta stabilus būsimųjų rinkėjų papirkinėjimas vaišėmis visoje Lietuvoje...

Kita vertus, gal pagaliau politinės pagirios išjudins politikų ir visuomenės smegenų ląsteles? Rusija visada turėjo ir turės imperinių ambicijų Baltijos ir kaimyninėse šalyse, todėl jos politinis ekonominis spaudimas Lietuvai gali tik stiprėti. Pavyzdys – Ukraina. Todėl patriotizmo dar nepraradusiems Lietuvos politikams reikia greičiau išsiblaivyti nuo skandalų, nes laikas mus spaudžia.

2005-aisiais visuomenė vis labiau nusivylė demokratijos institutais, nes Lietuva tampa naujo tipo valstybe, kurioje demokratinio valdymo institutai (rinkimai) realiai veikia tik kaip instrumentas tenkinti klaninius, o ne visuomenės interesus. Valstybės valdyme įsigalinti oligarchija visais leistinais ir neleistinais būdais, pasinaudodama savo turimais biurokratiniais ir materialiniais resursais, siekia paveikti potencialių rinkėjų sąmonę ir pasiglemžti politinės įtakos dividendus per rinkimus. Ryškiausias pavyzdys – jau minėti Darbo partijos vojažai po Lietuvą, vaišinant būsimus rinkėjus. Didelė dalis Lietuvos visuomenės pasirodė neatspari oligarchų „gundymams“ ir manipuliacijoms. Tokio neatsparumo priežastimi dažniausiai įvardijama turtinė diferenciacija bei atotrūkis tarp didmiesčio ir provincijos, tačiau kur kas rimtesnė priežastis – apgailėtina Lietuvos švietimo būklė. Užtektų palyginti Lietuvos ir Airijos švietimo sistemų aprūpinimą, kad pamatytume, kiek Lietuva atsilieka. Tai patvirtina ir 2006-ųjų biudžeto skaičiai. Gal švietimo problemos nepastebimos dėl itin paveikaus Švietimo ir mokslo ministerijos viešųjų ryšių darbo, o gal visuomenė tiesiog atbuko ir nebereaguoja į šią problemą? Oligarchai žino, ką daro, – neapsišvietusią visuomenę lengviau valdyti ir ja manipuliuoti. Švietimo politika Lietuvoje tai patvirtina.

2005 metais gilėjo partinės-politinės sistemos krizė, kurią atspindėjo ideologinis vakuumas tarp parlamentinių partijų ir tuo pačiu Seimo partijų siekis galutinai atsiriboti finansavimo įstatymu nuo likusios politinės visuomenės partijų, finansuojant tik Seimo partijas. Prie 10 mln., skirtų Seimo partijoms, dar reikėtų pridėti apie 1,5 mln. „Seimo narių ūkinėms išlaidoms“, kurie iš esmės yra politinio „atkato“ pinigai, be atskaitomybės skiriami seimūnų partinei propagandinei veiklai. Todėl, europarlamentaro Aloyzo Sakalo žodžiais tariant, tarp lygių partijų yra lygesnės – parlamentinės partijos. Tad kokio visuomenės sąmoningumo ir brandos galima tikėtis, jei Lietuvoje kuriami įstatymai, griaunantys Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos ir pilietinių, politinių organizacijų lygiateisiškumo pagrindus?

2005 metais daug abejonių visuomenei kėlė teismų darbas. Smukęs visuomenės pasitikėjimas teismais – skandalingas. Iš kur bus tas pasitikėjimas, jei ne vieną kartą per praėjusius metus aikštėn iškilo faktai apie sveiku protu nesuvokiamus teismų sprendimus, nukreiptus prieš žodžio laisvę (Kauno apylinkės teismo sprendimas žurnalistą nubausti 50 tūkst. litų bauda už žodžio „kolaborantas“ pavartojimą) ar net prieš piliečių lojalumą savo valstybei (Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimas areštuoti judėjimo „Kitas pasirinkimas“ sąskaitą).

2005-ieji – tai politinės pagirios. Klausimas, ar ilgai jos tęsis, – išties aktualus, nes juk liaudies išmintis žino, kuo baigiasi užsitęsusios pagirios. Todėl visiems politikams pats metas išsiblaivyti, nes Lietuvai iškilo keli labai rimti uždaviniai – sukurti gerovės valstybę ir iš esmės spręsti energetikos priklausomumo nuo Rusijos problemą. Tačiau dabartiniai valdantieji, regis, ilgam įklimpo į skandalų narpliojimus, nepamiršę Kalėdų proga papildyti ir savo pajamų, ženkliai padidindami Seimo narių ir jų padėjėjų atlyginimus. Pagal Seimo Pirmininko logiką, infliacija yra tik Seimo ribose, o likusioje Lietuvoje jos nėra, nes ten valdantieji, matyt, įsivaizduoja sukūrę arba tuoj sukursiantys gerovės valstybę, tad dar liko gerovę susikurti sau, Seime...

© 2006 „XXI amžius“