Bažnyčia 2002-aisiais: nauji pasiekimai ir išbandymai

Popiežius Jonas Paulius II spalio mėnesį, minėdamas savo pontifikato 24-ąsias metines, paskelbė Rožinio metus

Artėjant krikščionių šventei Kalėdoms, Pakistano policija budriai saugojo Šv.Patriko bažnyčią Karačio mieste. 145 milijonų gyventojų turinčiame Pakistane krikščionių yra apie 4 milijonai. Bažnyčios saugomos, nes bijoma musulmonų išpuolių, kurių būta nemažai šioje šalyje, prieš vakariečius ir krikščionis

Pakistano pareigūnai Islamabade apžiūri krikščionių bažnyčią, kurioje per šventines pamaldas musulmonų ekstremistai susprogdino granatą. Išpuolio aukomis tapo trys mergaitės EPA-ELTA nuotraukos

Popiežiaus darbų apimtys ir reikšmė

Gruodžio antroje pusėje vykusiame popiežiaus Jono Pauliaus II tradiciniame kalėdiniame susitikime su Kardinolų kolegijos ir Romos Kurijos nariais, jis sakė, kad praėjusių metų įvykius ir atliktus darbus norėtų apžvelgti per Rožinio maldos prizmę. Kartu Šventasis Tėvas su jam būdingu kuklumu norėjo priminti vieną svarbiausių 2002 metų Bažnyčios gyvenimo įvykių: spalio mėnesį, minėdamas savo pontifikato 24-ąsias metines, jis paskelbė Dievo Motinos rožinio metus. Taip pat Popiežius praplėtė pačią Rožinio maldą, įterpdamas „Šviesos paslaptis“, kuriose yra susitelkiama į svarbiausius Kristaus viešojo gyvenimo ir darbų įvykius. Ta proga paskelbtame apaštaliniame laiške Jonas Paulius II paragino tikinčiųjų bendruomenes gaivinti ir gilinti rožinio maldos praktiką, kad ji taptų tikruoju Kristaus veido kontempliavimu per Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, akis.
Šventasis Tėvas savo kalboje Vatikano dikasterijų bendradarbiams taip pat pažymėjo, kad praėjusiais metais buvo išryškinta šventumo tema, nes į altorių garbę buvo iškelta daug Bažnyčios vaikų, pasižymėjusių ypatinga ištikimybe Evangelijai. Kai kurios 2002 metų kanonizacijos buvo pripažintos kaip istorinės ir patraukė didžiulį tarptautinės krikščionių bendruomenės dėmesį. Ypač tai pasakytina apie paskelbimą šventuoju „Opus Dei“ personalinės prelatūros įkūrėjo ispano kunigo šv. Chozemarijos Eskrivos de Balagero, į kurio spalio 6 dieną Romoje įvykusios kanonizacijos iškilmes susirinko rekordinis 300 tūkstančių maldininkų skaičius. Tokio pat didžiulio populiarumo susilaukė ir liepos mėnesį įvykusi žymiojo italų mistiko bei stigmato kapucino Tėvo šv. Pijaus iš Pietralčinos kanonizacija. Vasarą Šventasis tėvas taip pat kanonizavo Gvadelupės Dievo Motinos šventovės regėtoją meksikietį indėną šv. Chuaną Diegą ir pirmąjį Centrinės Amerikos regiono šventąjį Gvatemalos misionierių šv. Pedrą Betankurą. Pagaliau būtina paminėti, kad metams baigiantis, gruodžio 20 dieną, popiežius Jonas Paulius II patvirtino dekretus, kuriais pripažįstamos herojiškos Motinos Teresės gyvenimo dorybės ir jos užtarimu įvykęs stebuklas, tokiu būdu atveriant kelią į šios 1997 metais mirusios albanų kilmės vienuolės misionierės paskelbimą Bažnyčios palaimintąja.
Šventasis Tėvas, nepaisant amžiaus - gegužę jam sukako 82-eri - ir fizinio silpnumo, išliko viena svarbiausių figūrų pasaulyje, ir jo veiklos mastas, nepaisant kai kurių apribojimų, yra stebėtinai didelis. Jis tęsė savo apaštalines keliones, gegužės mėnesį aplankydamas pokomunistines šalis Azerbaidžaną ir Bulgariją, kuriose katalikai sudaro gana nedidelę vietos tikinčiųjų dalį. Azerbaidžane, kuriame vyrauja islamas, Popiežius atkreipė dėmesį į būtinumus stiprinti musulmonų ir krikščionių tarpreliginį dialogą, šiuo terorizmo laikmečiu tapusį ypač aktualų. Senojoje stačiatikių valstybėje Bulgarijoje jis dar kartą paragino visus krikščionis susitaikyti ir tęsti vienybės pastangas. Liepos pabaigoje Jonas Paulius II vadovavo Kanados mieste Toronte vykusiam Pasaulio jaunimo dienos susitikimui, kur aukotose šv. Mišiose dalyvavo apie 800 tūkstančių vaikinų ir merginų. Iš Kanados jis dar buvo nuvykęs į Gvatemalą ir Meksiką, o rugpjūčio viduryje vėl aplankė savo tėvynę Lenkiją. Beje, pastaroji Popiežiaus kelionė buvo jau 98-oji už Italijos ribų, ir šiais, 2003, metais jų skaičius taps triženklis.
Praėjusiais metais Šventasis Tėvas tęsė vizitus į savosios Romos vyskupijos parapijas. Jų jau aplankyta daugiau kaip 300 iš 334 popiežiškosios diecezijos parapijų. Tiesa, dėl Jono Pauliaus II fizinio silpnumo gruodžio mėnesį šie susitikimai su parapinėmis bendruomenėmis įgijo formą: dabar ne Popiežius laisvesnį sekmadienį vyksta į Romos vyskupijos parapijas, bet gausios pačių parapijų delegacijos atvyksta į Vatikaną papasakoti apie savo bendruomenių laimėjimus ir rūpesčius. Taip pat toliau vyko savaitinės trečiadienių bendrosios audiencijos, kuriose 2002 metais dalyvavo daugiau kaip 400 tūkstančių žmonių. Iš viso per 24 pontifikato metus Popiežius turėjo 1064 tokio pobūdžio didžiuosius susitikimus su pasaulio maldininkais ir juose, vykstančiuose šv. Petro aikštėje, vasaros rezidencijoje Kostelgandolfe arba Nervi salėje, dalyvavo per 16 mln. tikinčiųjų.
Kalėdiniame susitikime su Kardinolų kolegijos ir Romos Kurijos nariais popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad praėjusiais metais ekumeninio bendravimo srityje būta „šviesos ir šešėlių“. Tačiau jis pirmiausia pasirengęs nurodyti į viltingus ženklus, ypač dėl kitų krikščioniškų religijų dvasinių vadovų apsilankymo Vatikane. Reikšmingas buvo žymiosios Švedijos šventosios Brigitos jubiliejaus minėjimas rugsėjį Romoje, kuriame dalyvavo skandinavų protestantų dvasinių vadovų delegacijos. Pernai Popiežių taip pat aplankė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, su kuriuo buvo pasirašyta plataus dėmesio sulaukusi „ekologinė deklaracija“, kviečianti į atsakomybę už kūriniją. Vatikane spalio mėnesį visą savaitę viešėjęs Rumunijos stačiatikių patriarchas Teoktistas, su kuriuo Šventąjį Tėvą sieja labai draugiški santykiai. „Kada Viešpats pagaliau suteiks visiškos vienybės su broliais stačiatikiais džiaugsmą? - klausė Popiežius, čia pat pridėdamas ir atsakymą. - Tai tebelieka dieviškosios Apvaizdos paslaptis“. Tačiau pasitikėjimas Dievu neatleidžia nuo asmeninių pastangų, todėl būtina dar labiau suintensyvinti maldos ir šventumo ekumenizmą.
Tuo tarpu tarpreliginio dialogo pastangas nustelbė krikščionių ir musulmonų prievartinis konfliktas kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse. karinė islamistinio Sudano režimo aviacija bombardavo netgi katalikų vyskupo rezidenciją, esančią sukilėlių krikščionių kontroliuojamoje zonoje. Taip pat buvo subombarduotas katalikų misijos centras, kuriame veikė mokykla, be to didžiausioje Afrikos valstybėje Nigerijoje per vietos musulmonų išpuolius buvo sugriautos kelios katalikų bažnyčios, diecezinis centras, šimtai žmonių buvo nužudyti arba sužeisti. Pakistane, kur krikščionių mažumos padėtis visuomet buvo nelengva, praėjusiais metais visuotiniu pripažinimu musulmonų ekstremistų išpuoliai buvo kaip niekad agresyvūs. Kaip manoma, tai buvo atsakas į Vakarų karinę akciją prieš kaimyninio Afganistano buvusį Talibano režimą ir Al Qaidos teroristinę organizaciją.
Nepaisant kai kurių tarptautinių diplomatinių pastangų Artimuosiuose Rytuose, kurios, Bažnyčios pripažinimu, toli gražu nėra pakankamai ryžtingos, toliau liejasi kraujas Šventojoje Žemėje, ir prievartos apraiškos 2002 metais tapo kone kasdienio gyvenimo faktu. Atsakydamas į palestiniečių teroristinių grupių narių „kamikadzių“ išpuolius prieš civilius objektus su gausiomis gyventojų aukomis, Izraelio karinės pajėgos vėl okupavo Vakarinio Jordano kranto miestus, įskaitant Jėzaus gimtąjį Betliejų. Todėl Kalėdų šventimas vyko didelės įtampos sąlygomis, negalint dalyvauti paprastai gausiems užsienio maldininkams. Betliejus buvo prikaustęs pasaulio dėmesį praėjusių metų pavasarį, kai Gimimo bazilikoje užsibarikadavo keli šimtai ginkluotų palestiniečių kovotojų. Kartu su jais „savanoriškais įkaitais“ buvo likę kelios dešimtys įvairių konfesijų dvasininkų ir vienuolių, kurie tokiu būdu norėjo apsaugoti šventovę nuo galimo sugriovimo. Tarptautinių, taip pat Šventojo Sosto aktyvių pastangų dėka šis nepaprastas incidentas, trukęs 40 dienų, baigėsi be didesnių aukų ir materialinių nuostolių. Pozityviu įvykiu Šventojoje Žemėje galima laikyti kovo mėnesį Izraelio vyriausybės priimtą galutinį sprendimą neleisti musulmonams statyti didžiulę mečetę Nazarete, prie Apreiškimo bazilikos, kuri būtų užgožusi pačią šventovę ir dar labiau paaštrinusi krikščionių ir musulmonų nesutarimus.
Popiežius Jonas Paulius II, įvairiomis progomis pasmerkęs visas terorizmo apraiškas, ypač jeigu jos vyksta prisidengus religinėmis nuostatomis, sausio 24 dieną Italijos mieste Asyžiuje buvo sukvietęs tarpreliginį maldos už taiką susitikimą. „Asyžiuje drauge su kitų religijų atstovais paliudijame, kad taikos misija yra ypatinga pareiga visiems, kas tiki Dievą“, - sakė Šventasis Tėvas. Šią nuolatinę katalikų ir visų geros valios žmonių užduotį jis dar kartą priminė kreipimesi Pasaulinę taikos dieną, kuri ką tik buvo paminėta Naujųjų metų šventės metu. Popiežius teigė, kad šiuo metu labai tinkama yra jo pirmtako palaimintojo Jono XXIII enciklikoje „Pacem in terris“ išreikšta nuostata, kad ilgalaikė taika yra įmanoma, jeigu ji bus grindžiama tiesos, teisingumo, meilės ir laisvės vertybėmis. Jonas Paulius II taip pat paragino išmintingai ir rūpestingai skaityti „laiko ženklus“ ir, atsiliepiant į globalizacijos procesą, kurti „naujas pasaulines politines struktūras“, kurios veiksmingai įtvirtintų taikų tautų sambūvį.

Rusijos katalikų diskriminacija įgijo naujus bruožus

Prisimenant bažnytinį gyvenimą atskirose šalyse, tai visuotiniu pripažinimu 2002 metais dėl labai skirtingų priežasčių didžiausio dėmesio susilaukė Katalikų Bažnyčios padėtis Rusijos Federacijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Popiežiaus Jono Pauliaus II vasario 11 dieną paskelbtu potvarkiu Rusijoje, vietoje buvusių keturių laikinų administracinių vienetų - apaštalinių administratūrų - buvo įkurta viena arkivyskupija ir trys vyskupijos. Tai Dievo Motinos arkivyskupija Maskvoje, Šv. Klemenso vyskupija Saratove, Kristaus Atsimainymo vyskupija Novosibirske ir Šv. Juozapo vyskupija Irkutske. Visos jos sudaro naują bažnytinę provinciją su metropoliniu sostu Maskvoje. Buvę keturi apaštalinių administratūrų valdytojai tapo naujųjų diecezijų ordinarais ir sudaro Rusijos katalikų vyskupų konferenciją, kurios pirmininkas yra Dievo Motinos arkivyskupijos Maskvoje arkivyskupas metropolitas Tadeušas Kondrusievičius.
Visus minėtus sutvarkymus, atsiliepiant į laisvę atgavusių Rusijos katalikų sielovadinius poreikius, iš tikrųjų galima vadinti Katalikų Bažnyčios kanonus atitinkančiu struktūriniu normalizavimu. „XXI amžiuje“ pernai buvo plačiai rašyta apie isterišką Maskvos patriarchato vadovybės reakciją į katalikų vyskupijų sukūrimą, vėl kaltinant Vatikaną „ekspansionizmu“ neva svetimoje kanoninėje teritorijoje, prozelitizmu stačiatikių tikinčiųjų terpėje ir pan.
Iš esmės tai nieko nauja, nes panašių kaltinimų girdima jau daugiau kaip dešimtį metų, kai po sovietinio komunizmo žlugimo Rusijoje palaipsniui ir gana sėkmingai buvo atkuriama katalikų sielovada, pasitelkiant užsieniečius dvasininkus (jie dabar sudaro 85 proc. iš 280 šalies kunigų) ir vienuolijų narius, esant dideliam vietinių dvasininkų stygiui. Minėti kaltinimai, žinoma, niekuo nepagrįsti, nes katalikų skaičius Rusijoje augo ne dėl stačiatikių masinio perėjimo į Katalikų Bažnyčią - tokių atsivertimų per dešimtį metų buvo ne daugiau kaip 500 (iš viso Rusijoje yra apie 80 mln. stačiatikių ir tik 600 tūkst. katalikų), - o dėl nuo religinio gyvenimo nutolusių ir katalikišką praeitį turėjusių žmonių sugrįžimo į savąjį tikėjimą.
Šioje polemikoje, turėjusioje neigiamos įtakos ekumeniniams santykiams, praėjusiais metais ypač išryškėjo nauji bruožai, būtent sustiprėjęs Rusijos valdžios kišimasis į religinius reikalus Maskvos patriarchato naudai. Per kelis 2002-ųjų mėnesius iš Rusijos praktiškai buvo išvaryti penki katalikų dvasininkai - keturi parapijų klebonai ir Irkutsko vyskupas Georgijus Mazaras, visi užsienio piliečiai. Buvo iškelta ir kai kuriuose politiniuose Rusijos sluoksniuose aktyviai palaikoma „koncepcija“, jog Katalikų Bažnyčia kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kaip tik šią „grėsmės saugumui“ priežastį nurodė įvairaus lygio Rusijos pareigūnai, atsakydami į užklausimus dėl katalikų dvasininkų paskelbimo „nepageidaujamais“ asmenimis, išsamiau nepaaiškindami jų padarytų nusikaltimų (jeigu iš viso galima kalbėti apie kokius nors nusikaltimus).
Gruodžio pradžioje Rusijos spaudoje buvo paskelbtas „sensacingai“ pavadintas valstybinės ekspertų grupės parengtas (kuriai vadovauti kažkodėl paskirtas Kremliaus statytinis Čečėnijoje Achmadas Kadyrovas) dokumentas „Apie religinio ekstremizmo apraiškas“. Šiame dokumente, tiesa, nuo kurio vėliau atsiribojo daugelis žurnalistų klausinėtų Rusijos aukštų valstybės pareigūnų ir parlamento narių, tarp „ekstremistinių tikėjimų“, keliančių didžiausią pavojų valstybės saugumui, pirmiausia paminėta katalikybė. Toliau - protestantizmas (dėl jo „augimo dinamikos“), trečioje vietoje pagal grėsmę - „užsienietiškos pseudoreliginės bendruomenės“ (jehovistai, munistai, scientologai), satanistai ir Rytų tikėjimų mokymu paremtos grupuotės (krišnaitai ir pan.).
Pagaliau ketvirtą vietą užima islamo ekstremistai, kurie, pagal dokumentą, taip pat yra veikiami užsieniečių įtakos ir stengiasi 20 mln. „Rusijos musulmonų interesus priešpriešinti valstybės ir visuomenės interesams“.
Kuo gi šiame dokumente kaltinamas priešas Nr. 1 - Katalikų Bažnyčia? Kaip apžvalgos pradžioje minėta, 2002 metų vasarį, Rusijoje įkūrus keturias katalikų diecezijas, jos visos buvo sujungtos į vieną metropoliją, arba „bažnytinę provinciją“. Pavyzdžiui, Lietuvos Katalikų Bažnyčioje tokių „provincijų“ yra dvi - Vilniaus ir Kauno metropolijos, Lenkijoje - visas tuzinas, o JAV - kelios dešimtys. Jų skaičius priklauso nuo vyskupijų ir tikinčiųjų skaičiaus. Tačiau minėtame dokumente toks kanoninis administravimo Katalikų Bažnyčioje sutvarkymas patiria tiesiog neįtikėtiną transformaciją: Vatikanas visą Rusiją paskelbė savo „bažnytine provincija“ (!), ir potekstėje galima suprasti, kad visus rusus bus stengiamasi padaryti Katalikų Bažnyčios nariais. Juk ne veltui toliau tame dokumente teigiama, jog katalikų misionieriai skatina „Rusijos Stačiatikių Bažnyčios atskirų dvasininkų ir tikinčiųjų perėjimą į katalikybę“.
Neatrodo, kad tokie šokiruojantys ir neįtikėtini tvirtinimai iškyla iš vadinamųjų ekspertų nenusimanymo nei apie Katalikų Bažnyčios struktūrinį susitvarkymą, nei apie sielovadinio darbo principus. Tai labiau primena gerai žinomą braižą iš tų sovietinių, ypač stalinizmo, laikų, kai katalikų dvasininkai buvo kaltinami šnipinėjimu Vatikanui ir Vakarų „imperialistams“. Dabar vėlgi apeliuojama į rusiškojo patriotizmo jausmus raginant neleisti, kad Rusija taptų Vatikano „provincija“. Naujojo dokumento rengime aiškiai juntama FSB (buvusio KGB)„ranka“ ir slaptųjų tarnybų iš komunizmo laikų likę artimi ryšiai su Maskvos patriarchato vadovybe. Ne veltui Rusijoje tebėra populiarus posakis, kad „buvusių čekistų nebūna“, ir jų darbo metodai netgi tobulėja. Iš tikrųjų, sovietinėje eroje konkretūs kaltinimai kenkimu buvo pateikiami atskiriems dvasininkams, tuo tarpu dabar „ekstremistinei organizacijai“ prilyginta visa 2000 metų istoriją turinti Katalikų Bažnyčia, kuri savo pavojingumu pralenkia netgi islamiškuosius teroristus ir satanistus.
Esant tokiai padėčiai, Katalikų Bažnyčiai Rusijoje ir 2003 metai, matyt, bus nelengvi, žinant nuo metų pradžios įsigaliojančius naujus griežtesnius įstatymus, skirtus šalyje gyvenantiems užsieniečiams, tarp kurių - ir dauguma katalikų sielovadininkų. Toliau teks sunkiai derėtis su „legendine“ Rusijos provincijos valdininkija, kuri geba visuomet rasti būdų kliudyti katalikų bendruomenių veiklai. Tačiau Katalikų Bažnyčia pasirengusi ginti savo teises: „prieš tūkstantį metų pakrikštyta Rusija yra stačiatikių šalis, tačiau dabar joje registruotos 69 konfesijos“, kurių religinė veikla taip pat neturi būti kliudoma, sako arkivyskupas Tadeušas Kandrusievičius. Su ekstremistinėmis sektomis, propaguojančiomis prievartą, totalinį klusnumą, „laisvą meilę“, masines savižudybes ar žmonių klonavimą, turi būti kovojama ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau ekstremizmu kaltinti kelių šimtmečių senumo veiklos tradicijas Rusijoje turinčią Katalikų Bažnyčią, būtų paprasčiausiai neobjektyvu, tiksliau sakant, piktavališka.
Gruodį Portugalijos Porto mieste vykusiame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) šalių užsienio reikalų ministrų susitikime Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Žanas Lui Toranas, tiesiogiai neminėdamas Rusijos, taip pat pažymėjo, kad pasibaigusiais metais kai kuriose Europos šalyse pablogėjo teisės į laisvą religijos išpažinimą vykdymo padėtis. Jis nurodė į „savavališką“ katalikų bažnytinio personalo narių, įskaitant vyskupą, išvarymą, kas prieštarauja prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams. Pirmiausia tai liečia Rusijos, kaip ESBO narės, 1989 metais pasirašytą Vienos baigiamąjį dokumentą, kuriame jį pasirašiusios valstybės įsipareigoja „gerbti religinių bendruomenių teises pagal savas hierarchines institucines struktūras“. Arkivyskupas paaiškino, jog kai dėl istorinių priežasčių kuri nors konfesija atstovauja tikinčiųjų daugumai, jai gali būti pripažintos tam tikros ypatingos teisės bei privilegijos, „tačiau ne pagrindinių teisių kitų konfesijų, veikiančių nacionalinėje teritorijoje, sąskaita“. Jis priminė, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kad „teisė į religijos laisvę yra taip glaudžiai susieta su kitomis pagrindinėmis teisėmis, kad netgi galima teisėtai tvirtinti, jog pagarba religijos laisvei yra tarsi „testas“ kitoms pagrindinėms teisėms įgyvendinti“.

JAV Katalikų Bažnyčią sukrėtė seksualinio piktnaudžiavimo skandalai

Pasibaigusieji 2002 metai taip pat bus prisiminti kaip sukrėtę Katalikų Bažnyčią, ypač Jungtinėse Valstijose, dėl dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo skandalų. Žinios apie juos, plačiai ir kartais piktavališkai eskaluojamos laicistinėje spaudoje, sudarė sąlygas diskusijoms dėl aplaidumo, sprendžiant kunigų šio pobūdžio nusikaltimų bylas per pastaruosius kelis dešimtmečius. Taip pat svarstyta, kaip Bažnyčia gali atsilyginti seksualinio išnaudojimo aukoms ir dėti pastangas, kad nuo panašių atvejų ateityje būtų apsaugotas jaunimas. Balandžio mėnesį JAV kardinolai ir episkopato vadovai buvo iškviesti pasitarimui į Vatikaną, kur išgirdo tvirtus popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „kunigiškame ir vienuoliniame gyvenime nėra vietos tiems, kurie žaloja jaunus žmones“.
Padrąsintos pasikeitusios atmosferos, šimtai aukų, kurios iki tol tyliai kentė patirtas nuoskaudas, dabar išėjo į viešumą, reikalaudamos bausti prasikaltusius kunigus ir pertvarkyti Bažnyčią. Jie savo istorijas jau noriai pateikdavo žiniasklaidai, kuri, ypač spauda, skyrė tam pirmuosius puslapius. Kai birželį Jungtinių Valstijų vyskupai rinkosi į Dalasą sprendimams dėl tolesnių veiksmų, jų posėdžiui nušviesti buvo akredituotas rekordinis daugiau kaip 700 žurnalistų skaičius. Tuo metu jau apie 200 skandalų pirmiausia epicentre Bostono arkivyskupijoje, bet kartu ir daugelyje kitų diecezijų buvo nušalinti nuo sielovadinio darbo ir kai kuriems jų netgi iškeltos baudžiamosios bylos. Ši krizė privedė prie keturių amerikiečių vyskupų atsistatydinimo, o gruodžio mėnesį, po konsultacijų Romos Kurijoje, apie savo atsistatydinimą pranešė ir Bostono arkivyskupas kardinolas Bernardas Lo.
Dalaso susitikime JAV vyskupai priėmė „Vaikų ir jaunų žmonių apsaugos chartiją bei teisinių normų sąvadą, kuriuos taikant visose šalies diecezijose iš kunigiškų pareigų būtų atšaukti tie kunigai, kurie bent kartą prasižengė patvirtintu seksualiniu piktnaudžiavimu. Šioje „nulinės tolerancijos“ nusikaltimams politikoje galima pažymėti tvirtą JAV vyskupų konferencijos pirmininko Belvilio (Ilinojaus valstija) vyskupo Viltono Gregorio (jis yra pirmas juodaodis ganytojas, vadovaujantis Jungtinių Valstijų episkopatui), kuris aiškiai pripažino vyskupų atsakomybę, laikyseną. „Dabartinėje krizėje iš tiesų kalbama apie tikinčiųjų pasitikėjimo praradimą mūsų, kaip ganytojų, vadovavimu, dėl dalies mūsų aplaidumo kovojant su kunigų seksualinio išnaudojimo nusikaltimais prieš vaikus ir jaunus žmones“, - sakė jis, pažymėdamas, jog turi galvoje tik nedidelio skaičiaus vyskupų neišmintingą poelgį.
JAV episkopato priimti minėti dokumentai buvo peržiūrėti ir patikslinti Vatikane sudarius bendrą amerikiečių vyskupų ir Šventojo Sosto dikasterijų komisiją. Buvo padaryti kai kurie pakeitimai, kad labiau atitiktų Visuotinės Bažnyčios kanonų teisės normas, turint omenyje, kad nušalinimo nuo sielovados klausimus visuomet turi svarstyti būtent bažnytiniai tribunolai. Peržiūrėtus dokumentus Jungtinių Valstijų vyskupų konferencija patvirtino lapkričio mėnesį, o Vatikanas juos aprobavo gruodžio 18 dieną. Pripažindami didesnio pasauliečių dalyvavimo poreikį šiems klausimams spręsti, JAV ganytojai iš pasauliečių atstovų sudarė Nacionalinę priežiūros valdybą, kuri analizuos seksualinio piktnaudžiavimo atvejus ir teiks patarimus Bažnyčiai. Valdybos pirmininku paskirtas žinomas katalikų politikas Oklahomos valstijos gubernatorius Frenkas Kitingas. Taip pat buvo episkopato suformuota Nacionalinė vaikų ir jaunimo apsaugos tarnyba, kuriai vadovauti paskirta Ketlin Makčesni, užimanti aukštas pareigas Federalinio tyrimų biuro (valstybės saugumo) sistemoje.
Susidariusi padėtis sukėlė naujus debatus dėl savybių, kurios yra reikalingos kunigų priėmimui į seminarijas ir dvasiniams šventimams. JAV vyskupai įsipareigojo aplankyti visas seminarijas ir peržiūrėti jų formacijos programas bei jų vykdymą, ypač dėl celibato laikymosi užtikrinimo. Kadangi didžioji dauguma išaiškintų piktnaudžiavimo atvejų yra homoseksualinio pobūdžio, tai dėl šios orientacijos žmonių dalyvavimo kunigystėje diskusijos tapo ypač aštrios. Stiprėjant aiškiai nuostatai, kad homoseksualai neturi būti priimami į seminarijas - tam nustatyti reikalingi psichologiniai tyrimai, - kaip nurodo informuoti šaltiniai, Vatikane dabar rengiamas atitinkamas dokumentas. Gruodžio mėnesį Romoje taip pat buvo paskelbtas Liturgijos ir sakramentų kongregacijos atsakymas į vieno vyskupo oficialų užklausimą, kuriame pabrėžiama, kad homoseksualų ir panašios orientacijos asmenų šventimas kunigais „yra absoliučiai nepatartinas ir neišmintingas“.
Kunigų seksualinio piktnaudžiavimo skandalai taip pat stipriai atsiliepė Jungtinių Valstijų diecezijų finansams. Dėl didelių kompensacinių išmokų nusikaltimų aukoms, taip pat dėl sumažėjusių pasipiktinusių tikinčiųjų įnašų kai kurioms vyskupijoms teko kovoti su nepritekliais ir atleisti dalį pasaulietinių struktūrų darbuotojų. Bostono arkivyskupija (2 mln. katalikų ir apie 1000 kunigų), kurios metinis biudžetas sumažėjo nuo 24 iki 16 mln. dolerių, atsidūrė ant bankroto ribos. Spalio mėnesį surengtos sociologinės apklausos parodė, kad du krizės pradžios 18 proc. praktikuojančių amerikiečių katalikų nutraukė paramą Bažnyčios skelbiamoms nacionalinėms rinkliavoms, 13 proc. nebedalyvauja diecezinėse rinkliavose ir 6 proc. sustabdė savo parapijų rėmimą. Minėta apklausa parodė, kad du trečdaliai praktikuojančių tikinčiųjų (JAV sekmadienio pamaldose dalyvauja 45-50 proc. katalikų) norėtų, kad būtų atliktas išsamus Bažnyčios finansų auditas visais lygiais.
Pastebėtina, kad dėl minėtų dvasininkų prasižengimų ir savo aplaidumo, JAV episkopatas ir atskirų diecezijų ganytojai paskelbė apgailestavimo pareiškimus. Jie atsiprašė seksualinio išnaudojimo aukų ir jų artimųjų, visų katalikų, o taip pat tos didžiosios dalies kunigų ir vienuolių, kurie ištikimai vykdo jiems patikėtas sielovadines pareigas, bet jaučiasi skaudžiai paliesti kitų nedorybių. Šiuo tikslu rugpjūčio 15 dieną Dievo Motinos Ėmimo į dangų iškilmėje visoje JAV Katalikų Bažnyčioje buvo minima Nacionalinė atgailos ir susitaikymo diena. Tikimasi, kad, apsivaliusi ir dvasiškai atsinaujinusi, 50 tūkst. kunigų ir beveik 70 mln. tikinčiųjų turinti JAV Katalikų Bažnyčia toliau išlaikys tvirtas pozicijas šalies visuomenėje ir pasaulinėje katalikų bendruomenėje.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"