„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2005 spalio 21 d, Nr.4 (25)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vyskupų Sinodo 40-mečio vertinimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI spalio 2
dieną atidaro pasaulio Vyskupų Sinodą
EPA-ELTA nuotrauka

Sinodo tėvai liturginėje procesijoje
„L'Osservatore Romano“ nuotrauka

Kaip ir buvo popiežiaus Benedikto XVI iš anksto pažadėta, dabar Romoje vykstančioje 11-oje Vyskupų Sinodo asamblėjoje (kartu su neeilinėmis bei specialiosiomis asamblėjomis tai jau 21-asis toks Bažnyčios hierarchų susitikimas) spalio 8 dieną atskiru pilnaties posėdžiu buvo paminėtas šios svarbios bažnytinės institucijos įsteigimo 40-metis. Šį prisiminimą galima laikyti vienu iš šiemet plačiai minimų prieš keturiasdešimt metų pasibaigusio II Vatikano Susirinkimo svarbiųjų dokumentų priėmimo metinių elementų, nes Vyskupų Sinodo, kaip institucijos, įsteigimas buvo atsakas į Susirinkimo tėvų troškimą išlaikyti gyvą konsiliarinio patyrimo pozityviąją dvasią.

Parama Šventojo Tėvo tarnystei

Sinodas (graikų k. „sinodas“ - „susirinkimas“) yra religinis susitikimas arba asamblėja, kurioje katalikų episkopatui visame pasaulyje (nacionalinėms vyskupų konferencijoms) atstovaujantys vyskupai svarsto klausimus, kad savo siūlymais ir patarimais padėtų Popiežiui valdyti Visuotinę Bažnyčią. Pranešdamas II Vatikano Susirinkimo tėvams apie savo sprendimą steigti naująją instituciją, popiežius Paulius VI kalbėjo: „Mes norime įkurti tam tikrą instituciją, šiame Susirinkime įvardytą „Vyskupų Sinodu“, kuri bus sudaryta iš didžiosios dalies vyskupų konferencijų nominuotų vyskupų, Popiežiaus patvirtintų ir pašauktų pagal Bažnyčios poreikius jam konsultuoti ir bendradarbiauti, kada jam pasirodys tinkama dėl Bažnyčios gerovės“.

Taigi Vyskupų Sinodo, oficialiai įkurto 1965 m. rugsėjo 15 d., principinė charakteristika yra tarnauti pasaulio vyskupų kolegialumui ir bendrystei su Šventuoju Tėvu. Vyskupų Sinodas, savo esme patariamoji institucija, turi nuolat veikiančią Romoje savo Koordinacinę tarnybą, Generalinį sekretoriatą, kuris nepriklauso jokiai Šventojo Sosto dikasterijai ir yra tiesiogiai pavaldus Popiežiui, kaip tikrajam Vyskupų Sinodo pirmininkui. Pati Sinodo asamblėja periodiškai – kas dveji arba treji metai – renkasi, kai Popiežius mano reikalinga pasikonsultuoti su pasauliniu episkopatu jo numatyta Bažnyčios gyvenimo tema.

Po antrosios Vyskupų Sinodo asamblėjos (1969 metų spalis), kurioje kaip tik buvo svarstomi vyskupų kolegialumo praktikos gerinimo klausimai, buvo suformuota Generalinio sekretoriato patariamoji vyskupų taryba. Ši taryba, sudaryta iš Sinodo asamblėjoje išrinktų dvylikos vyskupų bei trijų, paskirtų Popiežiaus, palaiko nuolatinį ryšį su nacionalinėmis vyskupų konferencijomis ir padeda suformuluoti bei sudaryti kitos asamblėjos temą ir darbotvarkę. Konsultacijos dėl kitos Sinodo asamblėjos temos prasideda jau baigiantis einamajam susitikimui ir kiekvienas Sinodo tėvas šiuo klausimu gali pateikti savo siūlymus. Dėl Sinodo asamblėjos baigiamojo dokumento sudarymo ir skelbimo specialių normatyvų nėra sudaryta. Baigiantis pirmosioms trims asamblėjoms (1967, 1969 ir 1971 metai) jų dalyviai savo išvadas perduodavo Šventajam Tėvui ir daugiau jokio specialaus dokumento nebuvo skelbiama. Po 1974 metų Vyskupų Sinodo – jo tema buvo „Evangelizacija šiuolaikiniame pasaulyje“ – pagal Sinodo tėvų perduotas rekomendacijas ir siūlymus popiežius Paulius VI 1975-ųjų gruodį paskelbė apaštalinį paraginimą „Evangelii nuntiandi“. Nuo to laiko, pasibaigus Vyskupų Sinodo asamblėjai, Popiežiaus skelbiami apaštaliniai posinodiniai paraginimai tapo įprasta tradicija, ir jie yra oficialus magisterinis Sinodo rezultatas.

Išraiškinga veiklos statistika

Spalio 8 dienos plenariniame posėdyje vykusiame Vyskupų Sinodo 40-mečio paminėjime dabartinis Generalinio sekretoriato vadovas arkivyskupas Nikola Eterovičius pateikė šią bažnytinę instituciją liečiančius statistinius duomenis. Pirmiausia jis priminė, kad per savo egzistencijos laikotarpį Vyskupų Sinodas turėjo keturis pirmininkus, tai yra tuo laiku valdžiusius popiežius: Paulių VI, Joną Paulių I, Joną Paulių II ir Benediktą XVI, kuris dabar vadovauja pirmajai savo pontifikato asamblėjai. Jono Pauliaus I trumpu pontifikato laikotarpiu Vyskupų Sinodo asamblėjų neįvyko.

Taigi iš esmės Vyskupų Sinodo ligšiolinę istoriją kūrė du popiežiai – šios institucijos steigėjas Paulius VI ir Jonas Paulius II. Iš vienuolikos iki šiol vykusių eilinių Sinodo asamblėjų, keturios buvo celebruojamos Dievo tarno Pauliaus VI pontifikato laikotarpiu atitinkamai: 1967 („Katalikų tikėjimo saugojimas ir stiprinimas“), 1971 („Kunigiška tarnystė ir teisingumas pasaulyje“), 1974 („Evangelizacija šiuolaikiniame pasaulyje“) ir 1977 metais („Katechezė mūsų dienomis“). Per savo pontifikatą popiežius Paulius VI taip pat 1969 metais buvo sušaukęs pirmąją neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją, kurioje svarstyta tema „Bendradarbiavimas tarp Šventojo Sosto ir vyskupų konferencijų“.

Arkivyskupas N.Eterovičius pastebėjo, kad pagal Sinodo asamblėjų sušaukimo gausą „Dievo tarną Joną Paulių II galima būtų vadinti Sinodo Popiežiumi“. Jis vadovavo šešioms eilinėms asamblėjoms, vykusioms 1980 („Krikščioniška šeima“), 1983 („Atgaila ir susitaikinimas Bažnyčios misijoje“), 1987 („Pasauliečių tikinčiųjų pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir pasaulyje“), 1990 („Kunigų formacija šių dienų sąlygomis“), 1994 („Pašvęstas gyvenimas ir jo vaidmuo Bažnyčioje ir pasaulyje“) ir 2001 metais (Vyskupas – Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas pasaulio vilčiai“). Popiežius Jonas Paulius II taip pat 1985 metais vadovavo antrajai neeilinei Vyskupų Sinodo asamblėjai, kurioje svarstyta tema „II Vatikano Susirinkimo pabaigos 20-osios metinės“. Per savo įspūdingą pontifikatą balandžio pradžioje miręs Šventasis Tėvas buvo sušaukęs ir net aštuonias specialiąsias Sinodo asamblėjas, skirtas Bažnyčios padėčiai atskirose šalyse arba kontinentuose aptarti: 1980 metais – Olandijos, 1991 ir 1999 m. – Europos, 1994 m. – Afrikos, 1995 m. – Libano, 1997 m. – Amerikos ir 1998 m. buvo sušauktos dvi asamblėjos – Azijos ir Okeanijos Bažnyčiai.

Visų Vyskupų Sinodo asamblėjų ir jų dokumentų rengime, be abejonės, didelis darbo krūvis ir atsakomybė tenka Generaliniam sekretoriatui ir jo vadovams. Per praėjusius 40 metų Vyskupų Sinodas turėjo keturis generalinius sekretorius: nuo 1967 iki 1979 metų juo buvo arkivyskupas Ladislavas Rubinas, nuo 1979 iki 1985-ųjų – arkivyskupas (dabar kardinolas) Jozefas Tomkas, nuo 1985 iki 2004 metų – kardinolas Janas Piteris Skotė ir nuo 2004 metų vasario šias pareigas eina arkivyskupas N.Eterovičius. Labai svarbų vaidmenį kiekvienoje Sinodo asamblėjoje turi generalinis relatorius, kuris daro pagrindinius pranešimus asamblėjos darbo pradžioje ir pabaigoje, apibendrina dalyvių išsakytas mintis ir nukreipia debatus pagal reikalingą aktualumą.

Įdomu pastebėti, kad Vyskupų Sinodo eilinių asamblėjų generaliniais relatoriais yra buvę 1974 metais - kardinolas Karolis Vojtyla (vėlesnis popiežius Jonas Paulius II) ir 1980 metais – kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI). Visose asamblėjose kartu paėmus dalyvavo 3972 vyskupai, iš kurių 2474 dalyvavo vienuolikoje eilinių asamblėjų, 265 vyskupai dalyvavo dviejose neeilinėse asamblėjose ir 1187 – specialiose. Mažiausia dalyvių skaičiumi buvo Olandijai skirta neeilinė asamblėja, kurioje dalyvavo 19 Sinodo tėvų. Didžiausias dalyvių skaičius pasiektas dabartinėje 11-oje eilinėje asamblėjoje – į Romą dabar susirinko 256 Sinodo tėvai.

Įnašas Bažnyčios mokymo vystymui

Visuotinai pripažįstama, kad Vyskupų Sinodo asamblėjų išdavoje paskelbti Magisteriumo dokumentai – posinodiniai apaštaliniai paraginimai – suvaidino svarbų direktyvinį vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Katalikiškoje veikloje ir pastoracijoje dažnai remiamasi nuorodomis tokių posinodinių dokumentų, kaip „Familiaris consortio“, „Christifideles laici“, „Pastores dabo vobis“ bei specialiųjų asamblėjų paraginimais „Ecclesia in Africa“, „Ecclesia in Asia“, „Ecclesia in America“, „Ecclesia in Oceania“ ir „Ecclesia in Europa“.

Baigiantis 1977 metų asamblėjai, Sinodo tėvai patys pirmą kartą paskelbė baigiamąją deklaraciją, - „Kreipimasis į Dievo tautą“, - ir tokių pareiškimų skelbimas nuo to laiko taip pat įsitvirtino kaip tradicija. Be to, svarbu pažymėti, kad Sinodo tėvų iškelti siūlymai paskatino Popiežių priimti konkretų sprendimą tolesniems reikšmingiems dokumentams rengti. Štai pirmojoje 1967 metų asamblėjoje buvo rekomenduota peržiūrėti dar 1917 metais paskelbtą Kanonų teisės kodeksą`labiau jį priartinant dabartinei laiko dvasiai bei pastoraciniams poreikiams. Netrukus po to popiežius Paulius VI davė nurodymą pradėti rengti naują Kodeksą ir šį darbą pratęsė popiežius Jonas Paulius II, 1983 metais paskelbęs peržiūrėtą Kanonų teisės kodeksą.

1985 metais, antrojoje neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, apžvelgiant prieš du dešimtmečius pasibaigusio II Vatikano Susirinkimo dokumentų įgyvendinimą, buvo iškeltas siūlymas parengti naują „Katalikų Bažnyčios katekizmą“. Atsiliepdamas į šią Sinodo tėvų rekomendaciją, popiežius Jonas Paulius II davė nurodymą šiam darbui ir patvirtino atitinkamą redakcinę komisiją, kuriai vadovavo tuometinis kardinolas J.Ratcingeris. Naujasis „Katalikų Bažnyčios katekizmas“ buvo paskelbtas 1992 metais, o jo kompendiumas – šių metų vasarą.

Asamblėjos darbo metodologija

Per praėjusius dešimtmečius sinodinio proceso metodologija patyrė kai kuriuos pasikeitimus ir patobulinimus, tačiau bazinis vyskupų kolegialumo ir bendrystės principas (communio et collegialitas) visada išliko prioritetinis. Kaip minėta, Sinodo tėvai baigiantis eilinei asamblėjai kviečiami pateikti siūlymus dėl kito susitikimo temos. Šiuo atveju, žinoma, egzistuoja tam tikri kriterijai: siūloma Vyskupų Sinodo tema privalo turėti visuotinį pobūdį, pasižymėti aktualumu, kad jos nagrinėjimas skatintų bažnytinio gyvenimo stiprėjimą ir dinamiką, atitiktų pastoracinius poreikius bei remtųsi Magisteriumo reikalavimais. Gautus siūlymus išnagrinėja Vyskupų Sinodo generalinis sekretoriatas ir perduoda sudarytą galimų temų sąrašą Šventajam Tėvui, kuris priima galutinį sprendimą.

Paskelbus būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos temą ir datą, yra rengiamas temą išvystantis pradinis dokumentas „lineamenta“, kuris turi būti aptariamas nacionalinėse vyskupų konferencijose, išdėstant savus siūlymus bei papildymus. Šį dokumentą rengia Sinodo generalinio sekretoriato taryba, pasitelkdama teologus bei kitus savo sričių ekspertus, ir jo galutinį tekstą patvirtina Popiežius. Gavus siūlymus ir atsakymus, - kartais kartu su „lineamenta“ vietinėms Bažnyčioms išsiuntinėjamos specialios anketos, prašant į jas atsakyti, - Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriato taryba rengia būsimosios asamblėjos vadinamąjį darbo dokumentą „Instrumentum laboris“, kuris tampa pagrindu telkiant Sinodo dėmesį į nagrinėjamos temos aktualijas. Dokumento tekstas vėl perduodamas Popiežiui patvirtinti, išsiuntinėjamas vietiniams episkopatams bei asamblėjos dalyviams. Darbo dokumentas taip pat dažnai yra paskelbiamas viešumai – taip yra ir šioje Sinodo asamblėjoje – ir su juo susipažinti gali visi norintys.

Vyskupų Sinodo darbo sesijos vyksta trimis etapais. Pirmojoje fazėje, po atidarymo ir generalinio relatoriaus įžanginio pranešimo, kiekvienas asamblėjos dalyvis pasisako apie nagrinėjamos aktualijos padėtį savojoje vietinėje Bažnyčioje. Šioje Eucharistijos temai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje popiežiaus Benedikto XVI sprendimu padarytos tam tikros modifikacijos plenariniams posėdžiams vesti. Sinodo tėvams skirtas pasisakymo laikas šiek tiek sutrumpintas ir tokio „sutaupymo“ sąskaita skirta valanda „laisvoms diskusijoms“ kasdienės sesijos pabaigoje.

Išklausius visų Sinodo tėvų pasisakymus ir generaliniam relatoriui padarius jų apžvalgą, prasideda antroji Vyskupų Sinodo asamblėjos fazė – diskusijų pratęsimas mažesnėse darbo grupėse, vadinamosiose „circuli minores“, sudarytose pagrindinės vartojamos kalbos principu. Kiekvienos tokios grupės svarstymų ataskaita yra perskaitoma plenariniuose posėdžiuose, todėl Sinodo tėvai turi pakankamą informaciją apie visų grupių veiklą. Paskutinėmis asamblėjos dienomis – trečiojoje jos darbo fazėje – minėtose kalbinėse grupėse formuluojami ir tikslinami siūlymai Šventajam Tėvui dėl galutinio Vyskupų Sinodo dokumento – posinodinio apaštalinio dokumento parengimo. Iš atskirų darbo grupių parengtų siūlymų suredaguojamas bendras jų sąrašas, vadinamasis „propositiones“, dėl kurio kiekvieno punkto vyksta balsavimas viename paskutiniųjų pilnaties posėdžių.

Baigdamas savąjį pranešimą, skirtą Vyskupų Sinodo įkūrimo 40-mečiui, arkivyskupas N.Eterovičius pažymėjo, kad ši svarbi Bažnyčios institucija lieka jauna ir nuolat atsinaujinanti. Štai ir dabartinės asamblėjos didesnė pusė Sinodo tėvų tokiame susitikime dalyvauja pirmą kartą. „Tai yra vilties ženklas Bažnyčios ateičiai, kuri, nepaisydama įvairaus pobūdžio sunkumų, lieka kupina pasitikėjimo dieviškąja Apvaizda ir tęsia vykdymą jai Viešpaties Jėzaus patikėtos misijos“, - sakė Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija