Popiežiaus Benedikto XVI bendrosios audiencijos

Popiežius Benediktas XVI sveikina į bendrąją audienciją Vatikane susirinkusius maldininkus

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje neseniai vėl dalyvavo kelios dešimtys lietuvių ir popiežius Benediktas XVI, sveikindamas juos, prabilo lietuvių kalba: „Sveikinu maldininkus iš Lietuvos! Šį rožiniui skirtą mėnesį jus lydžiu savo malda ir mielai teikiu Apaštalinį Palaiminimą. Garbė Jėzui Kristui!“

Valdininkams skaitytoje Popiežiaus katechezėje buvo komentuojama 121 psalmė, kalbama Valandų liturgijos ciklo ketvirtosios savaitės sekmadienio Mišparuose. Tai viena gražiausių ir aistringiausių giesmių apie Jeruzalę - šventąjį miestą, į kurį plūsta maldininkai. Psalmės pradžioje autorius vaizduoja į Jeruzalę keliaujančio piligrimo jausmus. Pirmiausia jis džiaugiasi sužinojęs, kad keliaus į šventąjį miestą, paskui – kad jau artėja prie Jeruzalės. Toliau apie Jeruzalę kalbama kaip apie Izraelio tautos saugumo ir vienybės simbolį. Trečiasis šios psalmės akcentas – apie taiką. Hebrajiškame Jeruzalės pavadinime „Jerušalaim“ yra žodis „šalom“ – taika. „Šalom“ – tai ir kasdienis taikos palinkėjimas, ir mesijo taikos pažadas. Šitaip Jeruzalė tampa taikos ir harmonijos vieta ir kartu simboliu.

Kitoje bendrojoje audiencijoje Benediktas XVI skaitė katechezę apie tikrąjį tikėjimą į Visagalį Dievą ir apie stabmeldystę bei paminėjo savo pirmtako Jono Pauliaus II mokymo aktualumą. „Praėjo šeši mėnesiai nuo mano brangaus pirmtako, popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, – kalbėjo maldininkams Benediktas XVI. – Visas jo magisteriumas ir gyvenimo liudijimas tebėra svarbūs ir aktualūs. Pavedu jūsų rožinio maldai Dievo tarno Jono Pauliaus II beatifikacijos bylą“.

Katechezėje Šventasis Tėvas komentavo 134 psalmę. Pirmojoje giesmės dalyje priminęs Dievo tautos išvedimą iš Egipto vergijos, dabar psalmistas atskleidžia dvi skirtingas religingumo vizijas. Viena vertus, iškyla gyvo ir asmeniško Dievo figūra, esanti tikrojo tikėjimo centre. Dievas nėra neveiklus, o gyvas asmuo, kuris veda savo tikinčiuosius, kuris eina pirma jų gailėdamasis, juos palaikydamas savo galia ir meile. Antra vertus, kalbama apie stabmeldystę, kuri yra nukrypusio ir apgaulingo religingumo išraiška. Iš tiesų stabai tėra tik žmogaus rankų darbas, žmogaus vilionių kūrinys. Jis yra neveiklus, negyvas, bedvasė statula. Kas šlovina stabus, tampa panašūs į juos, – nevaisingus, trapius, neveiklius. Šiuose psalmisto žodžiuose atskleidžiama amžina žmogaus pagunda ieškoti išganymo savo rankų darbu, visas viltis sudedant į turtus, į galią, į sėkmę, į daiktus.

Psalmistas galiausiai choru gieda Dievui – visatos kūrėjui ir savo tautos išganytojui šlovinimo giesmę. Pasak Popiežiaus, būtent liturgija yra ta ypatinga Dievo Žodžio klausymosi vieta, kurioje išganingi Viešpaties darbai tampa aktualūs, bet tai yra ir erdvė, kurioje pakyla dieviškąją meilę šlovinančios bendruomenės malda. Dievas ir žmogus susitinka išganančiajame glėbyje, kuris išsipildo būtent liturgijos šventime. „Panašiai kaip šv. Augustinas matome, kad yra žmonių, kurie lieka priklausomi nuo stabmeldystės, bet galime džiūgauti, kad yra ir žmonių, kurie kasdien priima tikėjimą ir kurie sutartinai su visais tikinčiaisiais, iš širdies gelmių taria: Šlovinkite Viešpatį!“ – sakė Popiežius.

Beje, spalio 5-ąją į tradicinę visuotinę Popiežiaus audienciją Šv. Petro aikštėje susirinko rekordinis būrys maldininkų - daugiau kaip 50 tūkst. Anot Italijos televizijos, tiek jų čia į kassavaitinį susitikimą su Katalikų Bažnyčios vadovu nebuvo susirinkę nuo jubiliejinių 2000 metų.

EPA-ELTA nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"