Dvidešimties vaikų mama
sakosi esanti laimingiausia pasaulyje

Kanzase gyvenanti Lusilė Dipolito užaugino dvidešimt vaikų. Šiandien jauniausiajam - 22-eji, vyriausiajam - 43-eji. Ši moteris negali tiksliai pasakyti, kiek turi vaikaičių, kurių turėtų būti apie trisdešimt. Prieš vienuolika metų tapusi našle moteris nenusimena ir sakosi esanti be galo laiminga.

Jaunystėje Lusilė svajojo turėti šešis sūnus, tačiau, kaip ji pati juokauja, Dievas ją apdovanojo kur kas daugiau - net trylika sūnų. Tiesa, gimus pirmajai dukrytei, norėjo turėti kuo daugiau dukterų. L.Dipolito yra įsitikinusi, kad didelėje šeimoje vaikai gauna tai, ko neįsigysi už jokius pinigus. Pasak jos, ji visuomet šventai tikėjusi, kad kiekvienam mažyliui, kuris Dievo valia ateina į šį pasaulį, Jis suteiksiąs duonos kąsnį. Tereikia tik tikėti Dievą.

Nors Dipolitų šeima gausėjo beveik kasmet, jie gyveno ne prasčiau nei kai kurios kitos šeimos, auginančios vos du ar tris vaikus. Kiekvienas kiek paūgėjęs vaikas gaudavo tam tikras pareigas, pavyzdžiui, išskalbti drabužius ar paruošti visai šeimai pietus. Šeima augino vištas, kiaules, visada turėdavo karvę ir šviežio pieno. Ūkyje prisiaugindavo daržovių. Kartą šeimą aplankęs kunigas juokais paklausė, ar esama dalykų, kurių šiuose namuose nebūtų įmanoma pagaminti.

Didžiausia blogybė manyti, kad vaikams tereikia materialinės geovės. Viskuo aprūpinti vaikai dažniausiai neturi progos atskleisti visų savo talentų. Didelėje šeimoje vaikai išmoksta vertinti darbą ir suprasti, kad tikroji laimė ne gauti, bet duoti. Tėvams nėra didesnio džiaugsmo nei matyti, kaip auga ir tobulėja jų vaikai. L.Dipolito mano, kad jei jų šeima būtų gyvenusi bent kiek turtingiau, daugelis vaikų paprasčiausiai nebūtų turėję progų atskleisti savo gabumus ir galvoti apie kitų žmonių poreikius, pasirinkdami norimas profesijas ir atkakliai siekdami užsibrėžtų tikslų. Patiems gabiausiems pavyko pabaigti ir aukštąjį mokslą.

L.Dipolito nesupranta tų, kurie tvirtina, neva vaikai yra sunki našta. Ji sako, jog bevaikės šeimos patiria kur kas daugiau problemų. Sąmoningai nenorintys turėti mažylių žmonės atima iš savęs džiaugsmą. Ji mano esanti iki šiol sveika todėl, kad kiekvienas jos mažylis, dar tebespurdėdamas įsčiose, suteikdavo jai stiprybės ir norą kuo greičiau išvysti jį gimusį. Pasak jos, tie, kurie nuolat apsupti mažų vaikų, širdyje visada lieka jauni ir žino, kad net pačioje sunkiausioje situacijoje ras išeitį.

Klaidinga manyti, kad būtina iš anksto planuoti kiekvieno kūdikio gimimą ar suplanuoti jo gyvenimą pagal iš anksto numatytą scenarijų. Ne kiekvienam lemta įgyti aukštąjį išsilavinimą ar pasiekti kitokių stulbinamų pasiekimų. Tereikia suvokti, kad vaikai yra pati didžiausia Dievo dovana. Meilė vaikams kiekvieną akimirką gali paversti laime. Negalima būti savanaudžiais ir gimdyti vaikus tik tada, kai tam bus tinkamos sąlygos. Pasak L.Dipolito, rankos, kurios supa lopšį, gali pakeisti pasaulį.

Neretai manoma, kad vienturčiui vaikui tėvai gali skirti kur kas daugiau dėmesio ir meilės nei daugiavaikėje šeimoje augančiam vaikui. L.Dipolito pasakoja, kad gimus jos jaunėliui jam teko visos didžiulės šeimos meilė, tokia didelė, kokios negalima net įsivaizduoti. Jo gimimu džiaugėsi ne tik tėvai, bet ir būrys broliukų bei sesučių. Dabar, kai vaikai jau užaugo, mama džiaugiasi kiekvieno iš jų pasiekimais ir tuo, kad jos vaikai neabejingi svetimam skausmui. Ji prisimena savo vaikų pirmuosius žingsnius bei pirmuosius žodžius ir tikina, jog tokio džiaugsmo neįgysi už jokius pinigus.

L.Dipolito užaugo keturių vaikų šeimoje ir slapta pavydėjo kaimynystėje augusiai dešimties vaikų šeimai. Dar vaikystėje ji suprato, kad namuose, kuriuose gyvena daug vaikų, nėra vietos liūdesiui, o bet kokie sunkumai tėra niekis, palyginti su laimingų vaikų šypsenomis. Tėvai gauna keleriopai daugiau nei kada nors galėjo tikėtis. Turėti 20 vaikų visiškai nereiškia, jog teks kur kas daugiau dirbti. Vyresnieji gali sėkmingai pasirūpinti mažaisiais broliukais ir sesutėmis, o dėl teisės panešioti jauniausiąjį Dipolitų šeimoje netgi iškildavo nesutarimų. Didelėje šeimoje vaikai anksti suvokia, jog niekas neatsiranda savaime, o, norint ko nors pasiekti, būtinos pastangos. Namų ūkio ruošos mažesnieji palaipsniui išmoksta stebėdami vyresniuosius.

Jei pasiryžote turėti didelę šeimą, žinokite, kad sunkumų nepavyks išvengti. Tik pamiršus savanaudiškumą galima atrasti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Didelėje šeimoje kiekvienas jaučiasi atsakingas už kitus šeimos narius ir rūpinasi vienas kitu. Pasak L.Dipolito, vaikai yra pati didžiausia Dievo dovana, o ji pati kiekviename žingsnyje jaučia didžiulę Jo malonę. Dipolitų šeima dažnai susirenka bendrai maldai ir kiekvienas jo narys žino, kad vaikystėje gautą meilę būtinai perduos saviems vaikams.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"