Kraupi statistika perspėja -
tradicijas būtina keisti

Rūta Jonuškienė

Utenos apskrities gydytojas Kęstutis Pangonis Audronės Driskiuvienės nuotrauka

Statistiniai duomenys skelbia, kad kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo žmogus, o kas trys sekundes kas nors bando žudytis. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje. Lietuva pagal savižudybių skaičių užima vieną pirmųjų vietų tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje, nes mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų tenka 44,6 nusižudę asmenys. Nuo šių kraupių skaičių su Utenos apskrities gydytoju Kęstučiu Pangoniu pradėjome pokalbį apie psichikos sveikatos situaciją ir priežiūrą Utenos apskrityje.

Daugiausia sergančiųjų ir ligotų

Pasak Utenos apskrities gydytojo K.Pangonio, sergamumo ir ligotumo psichikos ligomis situacija per pastaruosius metus apskrityje keitėsi. Jeigu 1999 metais Utenos apskritis tarp kitų šalies apskričių pagal gyventojų sergamumo psichikos ligomis duomenis užėmė dešimtąją vietą, tai dabar yra trečioje - ketvirtoje vietoje. Tokius pokyčius lemia mažėjantis gyventojų skaičius (mažas gimstamumas, jauni žmonės išvyksta dirbti į užsienį), senyvas gyventojų amžius bei į Visagino ir Aknystų pensionatus gyventi atvykstantys psichikos ligomis sergantys žmonės iš kitų apskričių. Didžiausi sergamumo psichikos ligomis rodikliai 100 tūkst. gyventojų pernai buvo Visagine (456,2) ir Zarasuose (384). Šalyje 100 tūkst. gyventojų pernai užregistruota 187,8, o Utenos apskrityje - 235,6 šių susirgimų. Didžiausias sergamumas šizofrenija yra Visagine (24,4) ir Ignalinos rajone (22,4). Ligotumo rodikliai (kiek i viso žmonių serga psichikos ligomis iš 100 tūkst. gyventojų) didžiausi Zarasų (5527,8) ir Anykščių (4650,9) rajonuose.

Alkoholinių psichozių kasmet daugėja

Skaudi problema - alkoholizmas. K.Pangonis prisimena, kad nuo 1985-ųjų iki 1989 metų, kai alkoholinių gėrimų pardavimas buvo griežtai ribojamas, visoje šalyje gerokai sumažėjo alkoholinių psichozių. Dabar ligotumo ir sergamumo alkoholinėmis psichozėmis skaičiai sparčiai kyla. Pastaraisiais metais sergamumas šiomis ligomis didžiausias Zarasų ir Ignalinos rajonuose - 39,7 ir 40,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Utenoje šis skaičius yra 28, 2, Utenos apskrityje - 24,2, o Lietuvos vidurkis - 22, 5. Ligotumo alkoholinėmis psichozėmis skaičiai dar kraupesni - Visagine - 100,6, Zarasuose - 135, Utenoje - 64,8 (šalies vidurkis - 70). Tai ne vien statistika. Už kiekvieno šių skaičių - žmonės, jų gyvenimai, šeimos, vaikai, neišsipildžiusios viltys, dūžtantys likimai, smurtas, baimė, netikrumas.

Jaunimą reikia mokyti bendrauti ir linksmintis be alkoholio

Kokios priežastys lemia plitimą ligos, nešančios nelaimes alkoholiko šeimoje gyvenantiems jo giminėms, šeimos nariams, o ir visai bendruomenei? Prevencinių programų yra, tačiau visuomenėje gyvuoja tradicija, kad linksmintis ar bendrauti vakarėliuose be alkoholio beveik neįmanoma. Argi gali būti linksma, jeigu neišgėrei? Valstybė turėtų skirti žymiai didesnį dėmesį savo piliečiams auklėti, o įvairūs politiniai veikėjai iš tribūnų neturėtų kalbėti vien apie pasirinkimo teisę - girdi, žmogus pats turi apsispręsti, gerti jam ar ne. Skandinavijos šalyse, kurios žavi aukštu pragyvenimo lygiu ir bendravimo kultūra, alkoholizmo prevencijai įtaką daro valstybė - yra įvairių apribojimų, alkoholis parduodamas tik specializuotose parduotuvėse ir ne visą parą, gėrimų kainos labai aukštos.

Švedijoje teko matyti prieš alkoholį ir tabaką nukreiptų reklaminių plakatų, kuriuose pavaizduota, kiek maisto produktų galima nupirkti už butelį degtinės ar pakelį cigarečių. Priklausomybėmis sergantys piliečiai negauna jiems priklausančių pašalpų iš karto - jie gali pavalgyti tik už tai dienai skirtą taloną ar pinigų sumą. Televizorių ekranuose nemirga reklamos, siūlančio pirkti alaus ar degtinės. Jokiuose vakarėliuose ar priėmimuose alkoholis nesilieja „laisvai” - užtenka taurės vyno ar mažos taurelės stipresnio gėrimo. Taip valstybė rūpinasi savo piliečiais ir jų ateitimi.

Reanimacijos skyriuose - vis jaunesni pacientai

Mūsų šalyje yra kitaip. Tradicija tampa alaus ir vyno šventės, apie kurių kultūrą kalbėti sunku - kuo daugiau igeriama, tuo renginys geresnis. Kažkas skaičiuoja pelną, o kažkas braukia ašaras. Nuolat spaudoje, televizijoje, radijo eteryje reklamuojami alkoholiniai gėrimai, ypač alus, skatina gerti jaunimą - be alaus butelio rankose joks jaunų žmonių susibūrimas beveik nebeįsivaizduojamas, o kai kuriuos renginius su skaudžia ironija galima netgi pavadinti „girtų vaikų šventėmis”, po kurių ligoninių reanimacijos skyriuose dėl apsinuodijimo alkoholiu atsiduria vis jaunesni pacientai. Reklama formuoja ydingą jaunuolio „gero tono” įvaizdį, kurį būtų galima pavadinti vienos iš reklamų žodžiu - „nestabdyk”, todėl kasmet dažnėja alkoholinių psichozių, kurios pasireiškia ypač jauno amžiaus žmonėms.

Utenos apskrities gydytojas K.Pangonis tvirtina, kad alkoholizmas, kaip liga, jaunėja. „Pasidairykime po ligoninių priėmimo skyrius, kai, pasibaigus diskotekoms, į juos atvežami sąmonės netekę merginos ar vaikinai. Dažnai tai tvarkingų šeimų vaikai, rasti girti tualetuose, koridoriuose ar ant laiptų, - sako gydytojas. - Dar suskaičiuokime avarijoje suluošintuosius ir žuvusiuosius. Juk taip dažnai sėdama už vairo išgėrus ir skriejama vėjo greičiu. O kur dar kivirčai, muštynės, santykių aiškinimasis, kurie dažnai baigiasi vieniems ligoninėje, o kitiems - teisiamųjų suole. Kur dar šiurpi beprasmių mirčių statistika?...“

Reklamos įtaka

Paprastai jauni žmonės gerti pradeda nuo „lengvo“ alkoholio - sidrų, alaus, kokteilių. Reklamos vaizdeliai sukurti taip, jog atrodo, kad bendrauti, kalbėtis, šokti galima tik išgėrus. Ne kiekvienas supranta, kad toks reklamos pateikimo būdas pirmiausia naudingas alkoholinių gėrimų gamintojams, kurie visais būdais siekia parduoti kuo daugiau savo produkcijos ir visai nesidomi tų pardavimų pasekmėmis. Nėra jokių tyrimų, kokią įtaką jaunimo elgesiui daro reklama. Alaus butelis automobilio salone yra lyg būtinybė ar gero tono ženklas. Jaunų vairuotojų vis daugiau, ir tai nėra blogai. Blogai, kad dažnai jie važinėja apgirtę ir nesilaikydami jokių eismo taisyklių. Tuo akivaizdžiai galima įsitikinti savaitgaliais, kai Utenoje ir aplinkiniuose miesteliuose vyksta diskotekos - mašinos ne važiuoja, o prašvilpia, ir niekas jų nestabdo.

Visos Lietuvos problema

Vis grėsmingiau visuomenėje iškyla narkomanijos ir toksikomanijos problemos. Jei prie dvejus metus Utenos apskrityje sergamumas narkomanija ir toksikomanija buvo 5,4 atvejo 100 tūkst. gyventojų, tai pernai - 11 atvejų, Visagine - 52,2, Zarasuose - 8,8, Utenoje - 8,1, Ignalinoje - 8,8. Šie skaičiai nėra tikslūs, nes jie atspindi tik tuos atvejus, kurie yra užregistruoti. Ligotumo iomis priklausomybėmis skaičiai patys didžiausi irgi Visagine - 610,8 atvejo (šalies vidurkis - 136,1 ). Pasak K.Pangonio, tikrieji skaičiai gali būti keliskart didesni, tačiau ir pagal turimą statistiką Utenos apskritis (137,5 atvejų 100 tūkst. gyventojų ) jau lenkia šalies vidurkį (136,1 ).

Kodėl taip plinta narkotikai? „Atsakyti sudėtinga. Mano nuomone, priežastis turėtų aiškintis savivaldybių gydytojai, tačiau ne visose savivaldybėse tokie etatai yra. Bendraudami su socialiniais darbuotojais, socialinės rūpybos skyriais, medikais, policija, net prekybininkais, gydytojai galėtų sudaryti tam tikrą priežasčių, skatinančių vartoti alkoholį ar narkotikus, grandinę, ir ieškoti būdų jai „pertraukti”. Juk tai ne vien mūsų apskrities, bet visos Lietuvos problema, - sakė apskrities gydytojas. - Visagino savivaldybės gydytojas informavo, kad šiame mieste apleistuose pastatuose kuriasi naujas čigonų taboras. Vilniuje prigriebti policijos, jie ieško naujų rinkų narkotikams kitur. Reikėtų skubiai imtis pačių griežčiausių priemonių“.

Prevencinės programos dažniausiai apsiriboja paskaitų skaitymu, tačiau nepasiekia tų, kam jų labiausiai reikia - narkomanai ar į jų įtaką patekę žmonės tokiuose renginiuose nesilanko.

Savižudybių prevencijai trūksta visuomenės dėmesio

Utenos apskrityje stabiliai aukštas savižudybių lygis - 53 atvejai 100 tūkst. gyventojų (Lietuvoje - 42,1). Pernai apskrityje gyvenimą savižudybe baigė 98 žmonės: Utenoje - 32, Anykščiuose - 20, Molėtuose - 19, Ignalinoje - 15 ir t.t. Psichiatrų duomenimis, vienai savižudybei tenka dešimt nepavykusių bandymų nusižudyti dėl įvairių išgyvenimų ir asmeninių dramų - socialinių dalykų, nelaimingos meilės, šeimyninių konfliktų ir kt. Didelę kaltę dėl augančio savižudybių skaičiaus turėtų prisiimti ir žiniasklaidos atstovai, laikraščiuose bei periodinėje spaudoje „iki siūlelio“ išnarstantys dramatiškas istorijas ir įžiūrintys jose ne tik skausmą, bet ir tam tikros romantikos. Iš paauglių tėvų teko girdėti, jog kartais jų vaikai, dėl smulkmenų susipykę su namikiais, pasako: „Nusižudysiu, tai tada žinosit...“

Utenos apskrities sveikatos tarybos posėdyje buvo ieškoma priemonių šiai problemai spręsti savivaldybėse. „Teko nusivilti, kad ne tik šiai, bet ir kitoms sveikatos apsaugos problemoms ir programoms skiriama labai nedaug dėmesio, sakykim, per metus vos penki-šeši tūkstančiai litų. Trūksta ir bendravimo tarp atskirų grandžių. Mūsų apskrityje nėra net nemokamo psichologinės pagalbos telefono, kuriuo paskambinus galima pasikalbėti ir pasitarti. Juk žmogui kartais tereikia, kad kas nors jį išklausytų. Tokia paslauga galėtų būti finansuojama visoms savivaldybėms susitarus“.

Jauni žmonės patiria nuolatinę įtampą dėl per didelių mokymosi krūvių. Šalyje nėra buvę rimtų mokslinių tyrimų, kiek moksleivis, grįžęs po šešių ar septynių mokykloje praleistų pamokų, dar turi mokytis namie, nors visose civilizuotose šalyse krūviai yra griežtai ribojami. „Kada mes pagaliau susirūpinsime savo moksleiviais? Mokyklų reikalavimai tokie dideli, kad ne kiekvienas pajėgia su jais susidoroti. Moksleivis, gyvenantis nuolatinio streso būsenoje, yra labai pažeidžiamas. Mes dažnai net nežinome, kokioje aplinkoje jis gyvena. Būtent dėl to savižudžių amžius jaunėja“, - sakė K.Pangonis.

Žmogus turi jausti aplinkinių dėmesį

„Šias problemas galime išspręsti ar bent palengvinti tik dirbdami kartu - savivaldybės, bendruomenės, šeima, Bažnyčia. Kuo tvirčiau visi suglausime pečius, kuo didesnis bus perimamumas, tuo bus lengviau. Neturėtume skirstyti - čia mano, čia tavo, o turėtume dirbti kartu. Tik bendruomenė geriausiai žino savo kultūrinį ir ekonominį klimatą, savo žmonių džiaugsmus ir skaudulius. Svarbiausia - kalbėtis viena kalba, remtis tradicijomis ir siekti, kad vieniems alia kitų būtų šviesiau ir saugiau, - įsitikinęs apskrities gydytojas. - Seniūnas kasmet turėtų paskelbti savo seniūnijos žmonėms ataskaitas, kiek žmonių nukentėjo dėl alkoholio vartojimo, koks traumatizmas ar invalidumas seniūnijoje būtent dėl šių priežasčių. Gal žmonės imtų mąstyti?”

Geriantis žmogus retas svečias kultūros renginiuose, bibliotekoje ar bažnyčioje, tačiau yra skvereliai, bareliai ir visokios kitokios vietelės, kur renkasi tokios kompanijos. Jeigu į jas dažniau užsuktų ir su problemikais savo bendruomenių žmonėmis pasikalbėtų seniūnas, mokyklos direktorius, tarybos narys ar kunigas? Gal žodis būtų veiksmingesnis tada, kai jis sakomas tam, kam jo reikia, o ne iš aukštų tribūnų... Nesvarbu, kad tas žmogus nešvarus, prastai nusiteikęs, piktas. Jeigu bendrausi su juo, gal jis smėliu pabarstys ne tik takelį į savąjį kiemą, bet atvers ir širdį. Viskas prasideda nuo bendravimo, nuo pokalbio, nuo supratimo... Juk seniūnas ar socialinis darbuotojas - ne tas žmogus, kurį visada turi rasti sėdintį savo kabinete, o tas, kuris visada tarp žmonių ir su žmonėmis. Nuostata, kad žmogus yra suaugęs ir gali gyventi, kaip nori, yra neteisinga, nes žmogus gyvena žmonių bendruomenėje.

Utena

© 2004 "XXI amžius"