Šimtametį sveikino seniūnija
ir klebonas

Birutė Nenėnienė

Šimtojo gimtadienio vidudienį Juozas Pavėsis pirmiausia sulaukė seniūno Vytauto Judicko ir socialinio darbo organizatorės Loretos Bieliukienės (kairėje) sveikinimų. Greta buvo dvi Albinos - 58-erius metu petys petin einanti žmona ir dukra

Pirmasis šimtametis

Vilkaviškio rajone šimto metų jubiliejaus yra sulaukę keletas žmonių, dažniau jų pasitaiko iš Keturvalakių ir Klausučių seniūnijų. Pilviškių seniūnijos istorijoje gegužės 4-ąją buvo pasveikintas pirmasis šimtametis jubiliatas Juozas Pavėsis. Jam gražiausius linkėjimus išsakė seniūnas Vytautas Judickas ir socialinio darbo organizatorė Loreta Bieliukienė. Seniūnijoje gyvena beveik keturiasdešimt žmonių, gerokai perkopusių devyniasdešimtmetį, bet vienas Dievas težino, ar Pilviškiai greitai džiaugsis antru tokiu jubiliatu. Seniūnijos darbuotojai sakė, jog džiugina tai, kad šį pavasarį pastebėta daugiau kūdikių besilaukiančių tvarkingų mamų, kurios lig šiol augino po vieną vaikelį.

Netikėjo, kad sulauks

Labiausiai nei kuris kitas gegužės 4-osios laukė patsai Juozas Pavėsis. Nuo Juozinių, kurios šeimoje paprastai kukliai paminimos, senolis skaičiavo kiekvieną jubiliejų priartinančią dieną. Nors jo amžiaus draugų, artimų giminių „nėra užsilikusių“, tačiau jubiliejaus dieną jau nuo vidudienio padengtas stalas laukė brangiausių svečių. O kostiumuotas, žvaliai nusiteikęs senelis užstalėje sulaukė vidurnakčio ir pakėlė šampano taurę, besiklausydamas jam giedamų „Ilgiausių metų“. Prieš vaišes šimtametis ir svečiai dalyvavo padėkos šv.Mišiose Pilviškių bažnyčioje. Prieš šv. Mišias jubiliatą pasveikino klebonas kan. Antanas Žukauskas ir pasodino į garbingą vietą prie altoriaus.

Nenutolo nuo žemės

Pavėsiai į ramią nuošalią gatvelę iš Bagotosios ( Marijampolės r.) atsikėlė tais metais, kai Juozui sukako septyniasdešimt. Kartu atšventė jubiliejų ir įkurtuves. „Dirbau įvairiausius darbus, kokių tik ant žemės yra... Sėjau, pjoviau, vežiojau, nuo dvylikos metų ariau, - kalbėjo senolis apie savo gyvenimo kelią. - Ir kolūkyje, ir savo namuose“. Šimtametis ir dabar jaučia didžiausią malonumą žiemą tvartelyje prižiūrėti du buliukus.

Buvo šaunus vyrukas

Jubiliatas prisimena save Bagotosios kaime buvus „pirmu vyru“: „sueidavom kokie aštuoni, visko prisigalvodavom, ant „turnykų“ prisivartydavau, žiedais prisitraukdavau...“ Tačiau tokiam šauniam vyrukui žmonos susirasti nesisekė, vis vyresnioji sesuo atpeikdavo. Išlaukė iki 41-erių, kol pakankamai subrendo šešiolika metų jaunesnė kaimynų Albinutė. Gražiai juodu sugyvena jau nuo 1946-ųjų. Užaugino „porutę“ vaikų – irgi Juozą ir Albiną. Dukra ir jos trys vaikai dabar rūpinasi seneliais. Močiutė jau neatspari ligoms, ir kojos sunkokai remia. O šimtametis jos vyras skundžiasi tik vienintele blogybe: „Pragyvenau klausą“. Nesididžiuoja, jog aštuoniasdešimties būdamas atlaikė nelengvą operaciją, nesipasakoja, jog, pasak močiutės, ne kartą „drūtai“ sirgo. Ne taip seniai metė rūkyti, o dėl gėrimo... Tai ir dabar, „tik baltos“, taurelės nesipurto. Turėjo gražų balsą. Rodos, dar ne taip seniai vaikščiodavo į šermenis artimesnius ir tolimesnius kaimynus apgiedoti.

Gyvenimas – tai istorija

Šimtametis sakė, kad jau daug ką pamiršęs. Tačiau jis kalba, ir tarsi vartai istorijos vadovėlį – keturioliktųjų karas, nepriklausomybė, vėl karas, pokaris... O kiek valdžių, kiek besikeitusių pinigų rankose pačiupinėta! Viskas uždirbta, kai ko netekta...

Ko reikia, kad šimto sulauktum? Na, jokių ypatingų taisyklių nesilaikė, gal tik visą gyvenimą naudojosi tuo, kas neuždrausta. Močiutė sufleruoja: „Visą laiką dirbom... pykčio neįsileidom...“ Juozo tėvams likimas teskyrė šešias dešimtis nugyventi, o štai mamos mama buvo šimto sulaukusi. Senolis niekada per daug galvos neapkrovė rūpesčiu dėl politikos. Prieškario laikus prisimindamas sako, jog „vargšė Lietuva buvo biedna“, o apie dabartį – „atrodo, valdžios neturime“.

Pilviškiai, Vilkaviškio rajonas

Romo Čėplos nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"