|
Išėjusi į pensiją globėja padeda
nelaimingam vaikui
Seniai žinoma tiesa: kada užauga vaikai, sukuria
savo šeimas, jų tėvai mano pagyvensią sau. Tačiau
gyvenimas dažniausiai mėgsta kai ką perrikiuoti savaip
Birutė Nenėnienė
 |
|
Globėja Zita Šlekienė
kasdien į darželį vežioja
ir rūpinasi mamos palikto
Poviliuko ugdymu bei sveikata
|
Kasdien vežioja į darželį
Zita Šlekienė, užauginusi tris sūnus ir galinti
džiaugtis jau trimis vaikaičiais, į savo namus parsivežė ketverių
metų berniuką. Prieš tai lankė globėjų kursus, o birželio pradžioje
sukako metai, kaip ji oficialiai įforminta Povilo Milerio globėja.
Savi vaikai tiek tepasakė: Mama, ar jums reikia to vargo?
Erdviuose, tvarkinguose namuose Virbalio pakraštyje
vienas kambarys skirtas Poviliukui. Globėja arba jos vyras vaiką
kasdien nuveža į Vilkaviškį, į Pasakos darželį, kuriame ugdomi
sutrikusio intelekto vaikai. Globėja nori, kad Poviliukas būtų lavinamas
specialistų. Savaitinėje grupėje nepalieka, nes nori vaiką matyti,
be to, neužtektų valstybės skirtų globos pinigų. Profesorius iš
jo nebus, bet tikiu, kad suaugęs gal duoną sau užsidirbs,- mąsto
apie savo misijos atsakingumą globėja.
Vaikas neleidžia senėti
Su globėja Z.Šlekiene ir Vaiko teisių apsaugos
tarnybos inspektore Angele Kvaraciejūte vartėme vaiko nuotraukų
albumą ir tarsi peršuoliavome globėjos gyvenimą.
1987-aisiais mirė pirmasis vyras Jonas. Moteris
padalijo užgyventą turtą vaikams, padėjo jiems įsikurti. Likimas
taip lėmė, kad po šešerių metų antrą kartą ištekėjo už Zigmo, žmogaus,
su kuriuo jaunystėje buvo pažįstama.
Išėjau į pensiją, atsirado laisvo laiko. Galvojau,
ką ir veiksiu, juk dar nesijaučiu sena, - kalbėjo moteris. Štai,
o dabar Povilas atjaunina, tik spėju suktis. Šis vaikutis pilnas
sveikatos problemų. Globėja vežioja jį Vaiko raidos centrą, kartą
per savaitę pas psichologę. Vežėsi į Kauno klinikas, gydymo kursą
pasikeisdami su vyru prabuvo Druskininkų Saulutės sanatorijoje,
ir dar reikės. Neseniai pritaikė stipresnius akinukus. Judriam berniukui
jie gerokai maišo. Dar neįpranta saugotis dėvėdamas ortopedinius
batukus.
Padeda psichologės konsultacijos
Vaikui ne viskas išeina taip, kaip derėtų jo amžiaus
vaikams. Dar nesiseka užsisegti sagų, užsirišti batelių. Ir mąstymas
atsilieka keliolika mėnesių. Tačiau globėja stebi ir džiaugiasi
kiekvienu vaiko pasiekimu, jo noru daug ką daryti savarankiškai.
Globėja, šalia vaiko būdama psichologinių konsultacijų metu, suvokia,
kiek galinti reikalauti iš globotinio. Reikia rytą vakarą sugirdyti
vaistus, naktimis keltis. Neseniai komisija pripažino invalidumo
grupę. Panašių problemų moteris neturėjo augindama savo sveikus
vaikus.Tačiau dabartiniai nauji rūpesčiai ir žaidimai jos nevargina.
Priešingai, atpalaiduoja nuo neigiamų minčių.
Pagailo vienišo ir nelaimingo
Tuo metu, kai Zita buvo įsidarbinusi slauge Vilkaviškio
ligoninės Traumatologijos skyriuje, ten buvo gydomas traumuotas
Poviliukas. Pamačiau guli lovytėje. Lūžusi kojelė patempta, viena
akytė žiūri į kairę, kita į dešinę. Vaikas išsekęs, panašiai kaip
buvo rodę per televiziją Nedą. O kai valgyt atneša, suvalgo kaip
suaugęs, bet kažkaip kitaip, grūste grūsdamas į burnytę, - mena
pirmą įspūdį Z. Šlekienė.
Prieš ligoninę Povilas neilgai gyveno pas globėją.
Mane sukrėtė pažįstamos ligoninės darbuotojos žodžiai, jog vaikui
rengiami dokumentai išvežti į užsienį bei jos pasakymas, kam jis,
invalidas, ten būsiąs reikalingas. Kitąkart ta pati moteris Zitai
lyg tarp kitko tarstelėjo: Tu jį gali išgelbėti. Visai neblogas
vaikas.
Viską labai gerai pergalvojau ir tik po kiek
laiko tvirtai nusprendžiau, kad aš jam padėsiu tiek, kad jis sustiprėtų
ir pajėgtų nors kiek pritapti prie kitų vaikų, - mena ir savąsias
dvejones globėja.
Nori, kad žinotų tiesą
Bet kokius sunkumus atperka vaiko meilumas, švelnumas,
jo smalsumas, pastabumas, noras būti savarankišku. Globėjos vyras,
šiaip santūrus ir ramybę mėgstantis žmogus, Poviliuką irgi labai
pamilo. Juodu vis kartu po kiemą ir sodelį, jam įdomu triušiukai,
ožkytės.
Poviliukas globėją iškart vadino mota, paskui
- mama. Povilai, aš tau esu teta, taip ir vadink, - susitarė
globėja su berniuku, o mums aiškinosi: Kaip aš galiu prisipratinti
vadinti mama, jei po kiek laiko norės atsiimti tikroji motina.
Nenoriu jo traumuoti. Jis turi žinoti tiesą.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos inspektorė sakė,
jog berniuko mama - Šaltonienė nuo Bartninkų neaugino nė vieno
iš nemažo pulko pagimdytų vaikų. Globėja Zita svajoja kada nors
surengti jų susitikimą. Gailisi, kad po to, kai teismas apribojo
motinai teises, nepadarė jos nuotraukos, būtų įdėjusi į vaiko
albumėlį atminčiai.
Kasdien po gerą darbą
Visą bendravimo laiką, stebint giedrą moters veidą,
keletą kartų išsprūdo klausimas, kodėl pasiėmė tokį vargšiuką globoti.
Juk, kad ir kaip kas norėtų galvoti, jai naudos iš globėjos statuso
nėra jokios, tik rūpestis. Z.Šlekienės atsakymas paprastas: Kiekvienas
žmogus atskiras pasaulis. Jis turi savo likimą. Niekur nuo jo
nepabėgsi, jei taip tau užprogramuota. Taip, galėjo pasirinkti
sveiką vaiką. Bet tokių daug kas nori ir pagloboja, o toks siratėlė
kaip Poviliukas tarsi nepastebimas. Suprantu, kad savo darbą privalau
padaryti, - toliau mintį gilino moteris. - Tačiau, jeigu kurią dieną
kažkam gero nepadarau, atrodo, jog ją praleidau be vertės. Jei krapštysiuosi
vien apie savo namus ir gyvensiu tik sau, mano gyvenimas man atrodys
bevertis.
Moteris visą gyvenimą save stiprina tikėjimu.
Ir anais laikais, dirbdama įstaigoje, būdama kolūkio pirmininko
žmona, drįso lankyti bažnyčią, besilankydama Kaune užsukdavo pasimelsti
į Arkikatedrą ar kurią kitą šventovę. O dabar po šventes ir atlaidus
kartu su vyru Zigmu vežiojasi ir Poviliuką.
Virbalis, Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotrauka
© 2004 "XXI amžius"
|
