"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. birželio 11 d., Nr. 2 (9)

PRIEDAI









Pašaukimą vadina didele paslaptimi

Rūta JONUŠKIENĖ

„Gyvenu keistoje gatvėje, kurioje aštuoniolika namų, šešios gėlių parduotuvės ir keturios laidojimo salės“, - Utenoje esančią Bažnyčios gatvę, kurioje gyvena, apibūdino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolė sesuo Veronika. Kuklučiame kambarėlyje ant stalo - knygos, užrašai, medinis šaukštas ir besišypsančios moters nuotrauka. „Čia šviesios atminties Zenutė Šėžiėnė. Kiek daug žmonių ją pažinojo, mylėjo ir gerbė... Kiek su ja kalbėta! Mylėjo Dievą ir tėvynę, išgyvendavo dėl visai svetimų žmonių nesėkmių, ligų, visiems stengdavosi padėti, - sako žvelgdama į nuotrauką. - Ir liepos šaukštas yra nepaprastas. Droždamas šaukštus, mano sesers vyras metė gerti. Ir nuotrauka, ir šaukštas saugo atmintis apie praeitų metų mirusiuosius“. Gerumu spinduliuojanti sesuo Veronika užkaičia kavą, atneša vazelę su sausainiais ir pasakoja pasakoja...

Gyvenimas priklauso nuo Dievo

Augau religingoje šeimoje. Anksti netekau mamos. Mano svajonė buvo literatūra, bet užėjo sovietai, karas parodė savo baisybes. Tikėjau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Tarvydo žodžiais, kad meną palies laiko tendencijos. Pasirinkau gailestingosios sesers kelią. Iš Raseinių pėsčia atėjau į Kauną ir įstojau medicinos seserų mokyklą. Jau dirbdama Kauno ligoninėje, susipažinau su viena sesele vienuole. Pastebėjusi, kad lankau bažnyčią, ji pakvietė mane tapti vienuole. Penkiasdešimt metų priklausau Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijai, kurią 1918 m. spalio 15 d. įsteigė Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

Daug kas manęs paklausia, kodėl pasirinkau vienuolės kelią. Atsakyti nelengva. Pašaukimas - didelė paslaptis. Nebūtinai jis duodamas geriausiems. Jis duodamas ir tiems, kurie patys nori būti geresni ir siekti gėrio. Pašaukimas - kaip bėgiais važiuojantis traukinys su didžiausiu kroviniu. O pastatyk tą traukinį ant plento, ir jis net iš vietos nepajudės... Tai ir yra paslaptis. Tikiu, kad dažno mūsų gyvenimas priklauso nuo Dievo skirto pašaukimo.

Stipriausi yra dvasiniai ryšiai

Vienas išmintingas kunigas yra sakęs, kaip išsirinkti gerą vyrą arba žmoną. Pasižiūrėk, kaip jaunuolis ar mergina elgiasi su savo tėvu, motina, broliais, seserimis, namiškiais. Taip pat jis ar ji elgsis ir su tavimi, meilės apžavams praėjus.

Ar esate kada laidoję artimą žmogų ir išgyvenę jo mirtį? Jūs norite už jį melstis ir gražiai palaidoti. Brangi tik žmogaus dvasia, bet ne jo kūnas. Jei meilė tik kūniška, bet nėra dvasinio ryšio, nieko gero, nes fizinis ryšys yra pats trumpiausias. Pažinojau vieną moterį, kuri, vyrui apakus, niekada nežiūrėjo televizijos laidų. Kadaise, kai jiedu buvo jauni, bemiegant naktį kilo didžiulis gaisras. Vyras, gelbėdamas žmonos gyvybę ir nešdamas ją per ugnį, neteko regėjimo ir baisiai susižalojo veidą. Bet žmona liko jam ištikima, gimdė ir augino jo vaikus. Tai ir yra tikroji meilė.

Jauniems žmonėms linkėčiau nusivilti pirmąja meile, kad blaiviau galėtų žiūrėti į gyvenimą. Prieš vestuves neišjunkite proto. Jausmai yra gražiausia gyvenimo dalis, tačiau protas - svarbiau.

Vargšams reikia pagalbos

Kasdien į namelio, kuriame gyvename mes, vienuolės, duris pasibeldžia keli vargšai. Veria duris ir sako: „Nebijokit manęs... Reikia kelių litų parvažiuot namo...” Žinau, niekur nevažiuos, bet vis tiek litą duodu. Pastebi pieno stiklainėlį, burokėlių... Atiduodu ir tuos. Dar pamaitinu tuo, ką turim. Net žymiuosi sąsiuvinyje, kiek pavalgydinam...

Matau, kad tokiems žmonėms reikia padėti, jeigu eina elgetauti.Tačiau jiems reikalinga didesnė pagalba, negu galime suteikti. Matau, kad jie meluoja, prisielgetavę pinigėlius prageria... Jeigu eitų dirbt nors „už pilvą“, už pavalgį, daug kas juos priimtų. Bet dirbti nenori...

Skauda širdį, kad Utenoje nėra vargšų valgyklos. Marijampolėje, kur ilgai gyvenau, susirenka ūkininkai, sudeda į krūvą, kas ką turi, - ir užtenka sriubai. Ten ir vargstantys vaikai, ir suaugusieji maitinami, o seserys skaito vaikams pasakas ir įdomias istorijas. Buvome gavę iš Italijos Marijos stovylėlę, kuri, užsukta rakteliu, skleisdavo švelnią melodiją. Kokioje tyloje visi jos klausydavosi...

Laimė - kaip valgis

Kai buvau jaunesnė, vis galvodavau, kaip reikia rengtis mirčiai. Dabar pradėjau tai suvokt - daryk gera žmonėms, ką dar gali: nešnekėk apie juos blogai, nekritikuok neišmanėliškai, padėk, išklausyk... Visa, ką darai gerai ir iš širdies, yra pasirengimas mirčiai...

Esu laiminga. Niekada nebuvau nelaiminga. Laimė - kaip valgis. Kiekviena diena atneša ką nors nauja ir gražaus - vėją, lietų, saulę, žydėjimą, susitikimus, šypsenas. Šykštuoliai nusiperka parduotuvėje šviežio maisto, tačiau nepradeda jo valgyti, kol yra anksčiau nupirkto ar pagaminto. Kol šį suvalgo, šviežias pasensta... Reikia džiaugtis tuo, kas yra. Mokėti pasitenkinti mažais dalykais. Esu laiminga, tik trūksta kitų žmonių laimės.

Visas knygose rastas ar kur nors nugirstas prasmingas ir gražias mintis užsirašinėjau. Susikaupė daugybė užrašų knygelių. Dabar daliju jas giminaičiams, jauniems žmonėms ir vaikams. Gal prireiks, gal ras jose tai, ko ieško ir ko kadaise ieškojau pati...

Visur galima mokytis

Visą gyvenimą dirbau ligoninėse. Išėjusi į pensiją, dvejus metus buvau misijose Rusijoje – Novokuznecke (Slalinskij) bei Prokofjevsko ir Kemerovo srityse, esančiose netoli Novosibirsko. Šventojo Tėvo pasiūlymu gaivinau ir organizavau religinį gyvenimą, katekizavau vaikus.

Koks turtingas tai kraštas, kokios žemės, kokie laukai! Dirbant galima padaryti stebuklus. Ežerai, upės, miškai... Galima gyventi ir garsėti pasaulyje.

Amerikoje buvau baisiosiomis, visą pasaulį sukrėtusiomis rugsėjo dienomis. Kiek daug reiškia viena diena! Štai kaip gyvenimą iki teroristų išpuolių ir po jų apibūdino patys amerikiečiai:

„Pirmadienį žmonės ginčijosi su savo vaikais dėl netvarkos jų kambariuose, o antradienį tie patys žmonės negalėjo sulaukti, kol grįš namo ir apkabins vaikus. Pirmadienį žmonės pyko, turėdami šešias minutes eilėje laukti maisto, o antradienį tie patys žmonės šešias valandas tyliai laukė duoti kraujo mirštantiems. Pirmadienį buvo žmonių, besiskirstančių pagal rasę, lytį, spalvą ir tikėjimą, o antradienį visi jie buvo susikibę rankomis...“

Nelaimė suvienijo, sujungė žmones, sustiprėjo patriotizmas ir tikėjimas... Negandų ir nelaimių akivaizdoje žmonės tampa stiprūs. Bet argi tik tai turi mus suartinti?

Visose šalyse ir iš visų žmonių galima ko nors išmokti. Tik reikia norėti. Tik reikia plačiai atvertomis akimis žiūrėt į pasaulį. Yra dalykų, kurie mus skiria, bet žymiai daugiau tų, kurie mus vienija.

Apie Palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį

Čia žmonės jo nepažįsta. Kai J.Matulaitį 1987 metų birželio pabaigoje Romoje popiežius Jonas Paulius II paskelbė Palaimintuoju, dar buvo sovietiniai laikai. Marijampolėje žmonės ėjo ir meldėsi prie jo sarkofago. Nors šventė buvo didelė, tačiau klierikų iš seminarijos į ją neišleido.

Labiausiai arkivyskupą J.Matulaitį pamilau, kai šventėme jo gimimo 100-ąsias metines 1971 metais. Tai dar buvo pogrindyje. Meldžiausi ir prašiau stebuklo vienai šeimai, atsidūrusiai beviltiškoje padėtyje. Jis išklausė mano maldas. Ne tik tąkart padėjo ir ne tik man. Daugybei žmonių pagelbėjo. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolės vadina jį savo tėveliu ir nuolat prašo jo paramos ir patarimo. Esu skaičiusi ne vieną studiją apie jį, ne vieną straipsnį. Buvo paprastas, jautrus ir labai geras žmogus, dalijęs savo tikėjimą ir gerumą kitiems. Tebedalija ir dabar, tik reikia nuoširdžiai trokšti jo pagalbos.

* * *

Sesuo Veronika apie žmogaus gyvenimą kalba kaip apie neįkainojamą stebuklą. Ji primygtinai nemoko, nemoralizuoja ir neperša savo patarimų. Kiekvienam gyvenimo atvejui savo atminties skrynelėje tarp daugybės šviesių atsiminimų apie nueitą kelią ir jame sutiktus žmones ji randa eilėraščių posmų - lyriškų, pavasariškai skaidrių ar išmintingai gydančių sielą. Deklamuoja juos iš atminties, iš gyvenimo, iš visos savo esybės. „Aš skruzdėlytė ant Tavo delno...“ - sako pati apie save. Tik tie, kuriems ši trapi ir šviesia sielos ramybe spinduliuojanti sesuo įkvepia vilties ir tikėjimo gyvenimu, gali pasakyti, kokią sunkią ir reikalingą tikėjimo ir meilės gyvenimui naštą neša tauri jos širdis...

Utena

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija