Pasakų reikšmė dvasiniam brendimui

Liaudies pasakos yra didelis tautos turtas. Svarbiausias jų akstinas - turinio paprastumas, nuoširdus švelnumas, skaidrus aukštų moralinių vertybių iškėlimas. Liaudies pasakose išmintingai sprendžiami doroviniai klausimai, įprasminamos gražiausios tautinės vertybės, gražūs pavyzdžiai.

Pasakos į vaiko pasaulį ateina anksti: mažylis dar nemoka skaityti, nepažįsta aplinkos, tik suvokia keletą gėrio ir blogio sąvokų. Mažas žmogus jau moka supykti, būti nepatenkintas, verkia, kai neišpildomi jo norai, bet nežino, kas yra mirtis, neapykanta, kerštas, savanaudiškumas. Pasakos yra vaiko pradžiamokslis. Girdėdamas jas, mažylis suvokia, kad tarpusavyje kovoja geras veikėjas su bloguoju. Gerajam sekasi, o blogasis patiria pralaimėjimą, žūva arba nubaudžiamas. Tačiau gėrio ir blogio kova ilga, nuožmi ir reikalaujanti daug pastangų. Akcentuojama tai, kas labai svarbu žmonių tarpusavio santykiuose. Veikėjų elgesiu atskleidžiamas pamokymas. Tame pamokyme glūdi visa pasakos jėga.

Dažnai su mokiniais kalbamės apie tai, ką jie skaito arba kokios temos juos domina. Pradinių klasių mokiniams dar aktualiausios yra pasakos. Atlikusi tyrimą, pastebėjau, kad antrokai daugiausia iš visų pradinukų skaito liaudies pasakas. Jiems labiausiai patinka juokų pasakos savo žaismingumu, komizmo elementais. Galima teigti, kad antrokai daugiausia iš visų pradinukų skaito ir stebuklų pasakų, ir pasakėlių apie gyvūnėlius, mėgsta pasakas be galo. Jų pasaulis šviesus ir tyras. Gaila, tačiau trečiokai skaito mažiausiai. Nelabai pasakų vaizdais ir veikėjų gyvenimu domisi ketvirtokai.

Seniau pasakas dažniausiai sekdavo mamos, močiutės. Tėčiai buvo užimti laukų darbais, rūpinosi šeimos gerove. Simonas Daukantas gyrė tas motinas, kurios sėdėdamos prie ratelių ir verpdamos sekė vaikams pasakas. Jose ieškota vertybių, kuriomis vaikas galėtų sekti ir užaugti doras žmogus. Deja, laikai keičiasi, ir, atlikusi tyrimą, pastebėjau, kad net 48 proc. pradinių klasių mokinių skaito pasakas patys. Pažymėtina, kad pasakas skaito ir mamos (34 proc.). Gaila, bet nebuvo paminėtas nė vienas senelis, kuris būtų sekęs pasakas, atvėręs vaikams išminties šaltinį.

Pasakų veikėjų būdas nesudėtingas: jis be detalių, be niuansų, pasitenkina viena charakteringa ypatybe (gudrumu, kvailumu, veidmainiškumu, stačiokiškumu ir t.t.). Tokios yra specifiškos pasakų veikėjų ypatybės, tokie pasakų herojai. Tačiau vaikai pasakose dažniausiai ieško gėrio, šviesos, taurumo, gėrisi gražiomis veikėjų savybėmis, tiki, kad nugalės gėris, tiesa. Pradinių klasių mokiniai išvardija dažniausius pasakų veikėjus, argumentuoja, kodėl jie patinka arba labai įsiminė:

· Milžinas, nes gali viską padaryti.

· Pelenė, nes ji kenčia ir pasaka yra įdomi (nes ji graži ir gera), nes pasaka gerai baigiasi.

· Burtininkas, nes jis moka daug burtų, skraidyti ir yra stiprus.

· Princesė, nes ji gera, graži, protinga, gerai mokosi, su visais gerai elgiasi ir apsivilkusi gražią suknelę.

· Snieguolė, nes aš noriu būti į ją panaši, nes ji graži, gera, nuoširdi.

Skaitydami pasakas, vaikai seka veikėjų pavyzdžiu. Visi pradinių klasių mokiniai labiausiai žavisi pasakų veikėjų drąsa, todėl jie pamini karžygius, Jonuką ir Grytutę, tris paršiukus, septynis ožiukus, princus ir kt. Vaikai žavisi silpnųjų veikėjų sugebėjimu padaryti didelius darbus, įvykdyti svarbias ir neįveikiamas užduotis, drąsiai aukotis dėl kitų. Tarp dažniausiai skaitomų knygų minimos „Batuotas katinas“, „Gražiausios H. K.Anderseno pasakos“, „Gražiausios lietuvių liaudies pasakos“, Brolių Grimų, Šarlio Pero pasakos.

Tėveliai teigia, kad jie renkasi skaityti savo vaikams tokias pasakas, kuriose, kaip jie mano, vaikai ras vertybių, svarbių jų dvasiniam pasauliui ugdyti ir lavinti. Svarbiomis savybėmis pradinių klasių mokinių tėveliai laiko gerumą, sąžiningumą, ryžtą. Manoma, kad gėris labiausiai tinka vaiko asmenybei formuoti ir ugdyti.

Mokytojams tenka auklėti asmenybes, todėl negalime atsisakyti minties, kad auklėjame savo tautos ateities pagrindą, kurio charakterį turi formuoti praeities kultūra. Liaudies pasakas kūrė ne vienas asmuo, bet visa tauta. Pasakas be galo labai mėgsta patys mažiausieji mokiniai. Jos ugdo jų sąmojų ir sukelia linksmą nuotaiką. Pasakos dinamizmas, naivumas, vaizdingumas yra tie stimulai, kurie sužavi vaiką. Jo įgytasis pasaulio pažinimas toks mažas, bet noras jį pažinti toks didelis, tad vaikas puola visur, kur tik jaučia gausiąs atsakymą ir vieną kitą klausimą.

Renata ALEKSYNIENĖ,
Kauno „Žiburio“ vidurinės mokyklos vyr.mokytoja

© 2004 "XXI amžius"