"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2005 m. liepos 15 d., Nr. 7 (68)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Parašyta merginų ir vaikinų

Alfas PAKĖNAS

Kiekvienas kūrybos žmogus – poetas ar prozininkas – su jauduliu prisimena savo literatūrinę jaunystę. Kai žodžio ieškojimas, netikėto palyginimo ar metaforos – tikrojo poezijos gyvuonies – atradimas buvo tikras, gaivus džiaugsmas. Nemeluotas ir labai natūralus svaigulys. Kai kiekvienas sutiktas ar pamatytas literatūriniame vakare poetas tau atrodė tikras dievaitis. Kai su virpančia širdimi ir sudrėkusiais delnais savo kūrinėlius – nuoširdžius sielos laiškus pasauliui – nešdavai į kurio nors laikraščio ar žurnalo redakciją. Kaip atsilieps, ką pasakys apie tavo kūrybą? Gal tik numos ranka, net užmirš? Gal padrąsins, patars, gal net išspausdins?

Ir tu tada būni laimingiausias žmogus pasaulyje. Jaunas, gražus ir laimingas!

Man atrodo, kad tokiais laimingaisiais dabar gali jaustis poezijos almanacho „Kauno jaunieji“ autoriai.* Jų yra dvidešimt šeši. Dvidešimt merginų ir šeši vaikinai. Dvidešimt šešios gražios publikacijos. Kiekviena iš jų – su autoriaus fotografija ir trumpu, lakonišku žodžiu apie save. Vienų galbūt tik jaunystės atminimui, o kitų – ir literatūros istorijai.

Ne vienam autoriui tai bus slenkstis, kurį dar reikės peržengti, į pirmąją knygą. Kitiems, manau, slenkstis – už kurio pasitiks tyla. Šeima. Verslas. Pilka kasdienybė.

„Ar ilgai ir nelengvai mūsų rengto leidinio autoriai pasirinks literatų likimus? Dievai žino… Tikriausiai nenujaučia net patys debiutantai. Atidesnis skaitytojas nesunkiai pastebės, kurie jų tiktai savo malonumui, iš jaunystės pertekliaus, o kurie bundančio talento žadinami bando literato plunksną“, - įvesdamas skaitytoją į pavasarišką, jaunos kūrybos dvasia alsuojančią knygą savo rašinyje „Sveiki, jaunieji giesmininkai, arba Binkiško pavasario belaukiant“ rašo vienas iš almanacho sudarytojų Petras Palilionis.

O savo talentą pažadins ir išpuoselės tas, kuris pirmiausia daug dirbs. Skaitys gerus poetus, tobulės, išsaugos sielos harmoniją ir kūrybos instinktą. Nes kūrybos instinktas tai ir yra talentas. Tikru poetu taps tie, kurie nepabijos pašaipų, pasityčiojimo ir pavydo, kurio gausu poetų bendrijoje. Kurie iškentės laikino nepripažinimo tylą ir niekados neišduos Poezijos mūzos, nes ji labai pavydi ir žiauriai keršija ją išdavusiems. Kaip moteris, kurią buvai įsimylėjęs, o vėliau nuėjai kitu keliu. Tokiems – išdavusiems – Poezija keršija būtent nepripažinimu ir tyla.

Eseistas Richardas Howey’s savo pastabose „Kaip parašyti bjaurų eilėraštį“ sako, kad „daugelis žmonių mano, jog sunku parašyti eilėraštį, todėl nė nebando. O visų blogiausia, kad jie nė nepasistengia paskaityti kitų eilėraščių“. Šio almanacho autoriai, atrodo, taip negalvoja. Daugelis jų gerai „apsiskaitę“ - atidžiau įsigilinus į jų kūrybą galima atrasti žinomų ir tikrai gerų mūsų poetų pėdsakų, „literatūrinės eisenos“ panašumo. Tačiau su laiku šitai praeis, ir jų kūryboje pasiliks tai, kas sava, autentiška.

Jaunųjų kūrybos rinktinė buvo tikrai pasiilgta. Dar prieš jai pasirodant pati sau susikūrusi laukimo ir pirmojo įspūdžio legendą. Kiekviena gera knyga ją turi. Sudarytojo žodžiais kalbant, „pasiilgome tikro, gaivališko, jei norit, - binkiško pavasario. (…) Kad Kaunas prieš savo valią pirma laiko netaptų vien literatūros klasikų jubiliejinių sukakčių, paminklų, memorialinių muziejų ir antkapių miestu, reikia pavasario. Reikia tikro gaivalo, jaunatviško siautulio, viską apvalančių ir atnaujinančių literatūrinių skersvėjų šuoro… Ar tai įmanoma?“

Pasirodo, įmanoma. Pats knygos šriftas – ekspresyvus, vėjavaikiškas, su polėkiu. Tačiau išsaugojęs ir retro atspalvius – primena šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose leistus jaunųjų kūrybos almanachus, kuriuose savo poetinės jaunystės ženklus paliko Paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius ir daugelis kitų dabar poezijos legendomis tapusių poetų. Tik tuometinių almanachų viršelių raudoną spalvą pakeitė dulsvo sidabro spalva. Gera spalva – sidabrinio lietaus ir pavasario debesų.

Skaitydamas „Kauno jaunuosius“ stengiausi įsigilinti į jų pačių žodžius apie save – trumpučius curriculum vitae. Įsižiūrėti į jaunus veidus, tyras, atvirai žvelgiančias akis. Tai irgi poezija, kartais gal net geresnė ir labiau jaudinanti negu ta, kuri glūdi knygos tekstuose. Teko tarsi prisijaukinti daugybę vardų, likimų ir tekstų. Teko pasirinkti.

Irmos Matonytės vardą pirmąkart išgirdau ir įsidėmėjau Šilainių vidurinėje mokykloje vykusiame Kauno zonos jaunųjų literatų konkurse, besirengiant į respublikos jaunųjų filologų tradicines varžytuves. Poetinė „uoslė“ neišdavė – vėliau sužinojau, kad Irma tapo respublikinio konkurso laureate. Nudžiugino pirmasis jos kūrybos oficialus pripažinimas. Ir norisi jai palinkėti gero kūrybinio kelio. Pirmosios eilėraščių knygos ir neblėstančio kūrybos instinkto.

Ką dar pasirinkčiau į jaunųjų poetų dešimtuką šalia I.Matonytės?

Pirmiausia – Vaivą Kuodytę, Dovilę Zavedskaitę, Indrę Valantinaitę, Liną Pikčiutę, Vaivą Grainytę, Eglę Bazaraitę, Aistę Mišinytę už jos vienintelį eilėraštį „Apie laiškus“.

Nėra nieko sunkesnio nei mano
nuvargę vokai –
užklijuok ir išsiųsk į Mongoliją.

Tikros poezijos dvelksmas!

Iš vaikinų, man regis, stipriausieji ir labai įdomūs Gvidas Latakas bei Paulius Norvila. Be jų eilėraščių poezijos almanachui kažko lyg ir trūktų.

Negaliu nepasidžiaugti – nors ir fragmentiškai – V.Kuodytės eilėraščiais. Dvidešimtmetė mergina, kilusi iš Deltuvos krašto (Ukmergės r.), dabar trečius metus studijuoja lituanistiką Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. Jaunoji poetė pati prisipažįsta, kad augdama tyliame Aukštaitijos miestelyje stebėdavo rudenius ir pavasarius, lakstė basomis po šlapią žolę, jodinėdavo arkliu, rytais klausydavo gaidžio giedojimo, užuosdavo, kaip gardžiai kvepia džiūstantis šienas.

Ir išaugo įdomia, tikra poete:

Stebėti rudenį
pro rakto skylutę
kai tu gali matyti visą jo
geltonumą, o ruduo –
tik dešiniąją tavo mėlyną akį.

Baigdamas šias fragmentiškas po žydinčia sodo obelimi rašytas pastabas, noriu visiems almanacho autoriams palinkėti sėkmės. Kūrybinio troškulio ir savų pėdų jau išvaikščiotoje Poezijos žemėje.

 

Irma MATONYTĖ

Irma MATONYTĖ

 

Mėnulis

 

(pagal J.Sabines „La Luna“)
Galima išgerti vieną sklidiną šaukštą mėnulio
arba mėgautis tablete kas dvi valandas.
Jis padeda užmigti ir numalšina skausmą,
be to, išlaisvina
tuos, kurie per daug filosofuoja.
Gabalėlis mėnulio piniginėje
pranoksta triušio letenėlę ant kaklo –
padeda surasti mylimąjį,
praturtėti nieko neveikiant.
Mėnulio trupinėliai kišenėje aplenkia
gydytojus ir ligonines,
Saldžiųjų galima duoti palaižyti vaikams,
kuriems nesinori užmigti.
Keli mėnulio lašeliai senelio akyse
padeda numirti taikiai.

 

Šviežią mėnulio lapelį
paslėpęs po pagalve

susapnuosi savo svajonę.

 

Visada nešiokis mažytį
butelaitį mėnulio oro ir
niekada neprarasi tikėjimo,
padovanok raktą nuo mėnulio
įkalintiems iki gyvos galvos –
nėra geresnio vaisto nei
mėnulis tiksliomis dozėmis.

 

 

Vaiva KUODYTĖ

Vaiva KUODYTĖ

 

Skiriu Dievui ir Mamai
būti mėlynėmis tavo rankose
kai tu neatsargiai jas traiškai
skverbtis į kiekvieną tavo rankų
raukšlelę, kiekvieną žaizdelę, užgijusį randą,
kiekvieną tavo prakaito liauką
vingiuot tavo delno širdies sveikatos ir gyvenimo
linijoms paklysti tame labirinte ir kelio
nerasti paliesti kiekvieną menkiausią molekulę ir
ilgai nenuplaunamai mėlynuot tavo rankose

* * *

nesuprantu kodėl tu
atlaidų saldainius
slepi kepurėje

 

juk jie ištirpsta
nuo kaitros

 

kepurę rausvą
vėl išplausiu
saulėj pakabinsiu
džiūti

 

paukščiu prisegsiu baltu

* * *

mėlynų dantų šypsena
prisipažink
tu ką tik suvalgei dangų

* * *

taikyk
tiesiai tiesiai
į kaštoną
ant aukščiausios šakos
jei pavyks galėsim
žaisti puzzle

 

atsargiai taikyk
kad kokia kaštono
skeveldra
nesužeistų paukščio

 

jei trūks vienos detalės
kaip tada žaisim

 

 

Paulius NORVILA

Paulius NORVILA

 

nebijok

 

nesupraski manęs teisingai,
čia ir vėl tiktai masinės riaušės
ir derybos, ir pinigas pinga,
ir varguolis vėl deras dėl kriaukšlės.
ir mašinos važiuoja iš lėto,
nesupraski manęs kaip nereikia,
tavo amžinas draugas - sonetas,
vienus giria, kitus visad peikia.
tavo amžinas draugas – laikinas,
vėl pietums jis patiektas ant stalo,
ir ugnis duoną niekieno raiko,
ir balandis negrįžta iš karo.
ir trumpi apsiuostymai baigės,
kaip aliejus, kaip vaškas be žvakės,
bėga amžinas priešas – paklaikęs,
bėga amžinas draugas – apakęs.
bėgam mes – nežinodami kelio,
kaip vaikigaliai turgaus kišenėj,
į rankovę – sausainį benamiui,
ir į pypkę – tabako žiupsnelį.

 

 

kartais taip būna

 

tavo vardas man nieko nesako,
krinta tyliai tarytum dangus,
lyg Tolstojus su plunksna prie lapo,
lyg degtukai, nespėję uždust.

 

krinta tyliai, bet nukrenta garsiai
ir atsisuka žmonės iš gatvės,
ir taksistas paskolina švarką,
kad pridengtumei savo vienatvę.

 

nors neskaitė tavęs, bet pažįsta,
o man gėda, nunuodiju draugą
ir klausau, kaip pabėga be tikslo
paskutinė minutė į lauką.

 

atsisveikinam nugarom švelniai,
aš žinau, tu manęs nepamirši.
gal kada ir atskleisiu tau planą,
o kol kas – tik kava čia. be tirščių.

 

Dovilė ZAVEDSKAITĖ

 

Tėviška preliudija

 

labai vyriški delnai
akys – kaip mano – žalut žalutėlės
tamsūs plaukai, kitokie

į Tave, kaip nulieta


aš nežinau, ką reiškia

išsigroti tėviškai


visai ne


man sakė, vieną kartą
laukei manęs prie meno galerijos
ant laiptų
visai neseniai, po to
kai kažkur išėjai


kodėl nepasakei man
kur grosi, kur aidėsi
dvi kasytės, tos pačios
vis laukė


ar ne, neprisimenu


gal net neklausiau
kas pradingo, išplaukė
o kada grįš


– kad negrįš, vaikeli –


į Tave, kaip nulieta
ir klavišais, ir stygom


prisėsk šalia


vis tiek aš
iš tykaus fortepijono
virtau
kanklėmis

 

Zenono BALTRUŠIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija