Tegul mumyse atsinaujina jautrumas
Vilkaviškio vyskupo kalėdinis laiškas – sveikinimas vyskupijos tikintiesiems

išvysti tai, ką dažnai užgožia įprastinis šventinis mirgesys ir gausmas. Maldos tyla prie prakartėlės ir Kūčių stalo mums padeda patirti, jog Kalėdos - ne komercinė šventė ar šiaip linksma pramoga. Šiuo laiku žmogaus dvasios gelmėje įvyksta susitikimas, negana to – susitaikinimas su Dievu, padovanojantis tokį džiaugsmą ir ramybę, kurių niekas kitas duoti negali. Kalėdų laiku geriausiai suprantame, jog Jėzaus įsikūnijimas apvainikuoja Dievo kreipimąsi į žmogų. Juk dar pačioje pradžioje Dievo alsavimas padarė žmogų gyva būtybe, Kūrėjo paveikslu (plg. Pr 1, 27; 2, 7). Net ir tada, kai nuodėmė šį paveikslą aptraukė mirties pelėsiu, Dievas neapleido žmogaus. Šimtmečių tėkmėje daugel kartų ir įvairiais būdais jam kalbėjo per pranašus (plg. Žyd 1, 1), skelbdamas savo veiklią meilę ir rodydamas gaires į prasmingą laisvę, kviesdamas į kilnumą, šventumą.
Ypatingiausiu būdu Dievas prabilo į žmogų per Jėzų Kristų. Visas Jėzaus žemiškasis gyvenimas yra neprilygstamos meilės, tarpstančios Švenčiausioje Trejybėje ir trokštančios kiekviename žmoguje atkurti dievišką kilnumą, o kartu – amžiną laimę, apreiškimas. Jėzuje Kristuje susilieja į viena dievystė ir žmogystė. Jis yra čia ir dabar mums atverti vartai į Dangaus karalystę, kelias į išsiilgusio Tėvo namus. Per Kalėdas šį kelią gauname dovanai. Dovanai jį turime ir liudyti paklydusiesiems, ieškantiesiems, laukiantiesiems. Liudyti gyvenimu, pripildytu Jėzaus laikysenos, kurią mumyse įdiegia, palaiko ir ugdo Eucharistija ir kiti sakramentai, Dievo žodis ir malda.
Kalėdos skelbia, kad Dievas įsikūnijimu pašventino žmogaus gyvenimą nuo pat motinos įsčių. Tad jis turi būti mums šventas ir neliečiamas, ginamas ir puoselėjamas nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties.
Kalėdos atveda prie Kūdikio, paguldyto ėdžiose, nes Jam nebuvo vietos užeigoje (plg. Lk 2, 7). Tegul mumyse atsinaujina jautrumas tiems, kurie šiandien sušalę ir išalkę, apleisti ir vieniši, trapūs ir sužeisti, nuslydę ar išstumti į gyvenimo pašalį.
Prie Kūdikio Jėzaus sutinkame ir piemenis, ir išminčius iš tolimos šalies (plg. Lk 2, 8–20; Mt 2, 1–11). Tegul mūsų širdys nuolat jaus Jėzaus trauką, o gyvenimo liudijimas prie to paties Jėzaus kvies visus žmones. Tegul mūsų skiriamasis ženklas visada būna Dievo ir artimo meilė, pagarba įvairaus išsilavinimo, įvairių profesijų ir kultūrų žmonėms.
Kalėdos mums kalba ir apie tai, kad ši Dievo dovana ne visiems atnešė ramybę ir džiaugsmą. Ją nori sunaikinti karalius Erodas ir tie, kuriems savanaudiški tikslai yra vienintelė gyvenimo norma. Tad Kalėdos teskatina mus budėti ir būti tvirtus gerame, ištikimus ir pasiaukojusius krikščioniškiems idealams.
Mieli broliai ir sesės, nesustodami prie išorinio, komercinio šventės blizgesio, eikime prie Kūdikio Jėzaus prakartėlės, įsiliekime į šventą maldos tylą, kad čia pamatytume ir išgirstume Kalėdų esmę – nuostabiu būdu prisiartinusį Dievo meilės Slėpinį. Įsileiskime Jį į širdis, kad sušiltų gyvenimas, kuriuo dalijamės vieni su kitais.
Iš Švenčiausios Trejybės gelmės besiliejanti Kalėdų ramybė ir džiaugsmas tebūna su jumis.

Vyskupas Rimantas NORVILA

© 2002"XXI amžius"