2001 metai
2002 metai
2003 metai

Algirdas MEILUS

Kryžius, kuris buvo nuverstas kelis kartus

Jei dabar būtų gyvas Molėtų rajono Balninkų seniūnijos Perkalių kaimo gyventojas Ignas Kiaušas, jam būtų per 100 metų. Mirė jis sovietinės okupacijos metais, nebaigęs kovos su komunistiniais ateistais.

I.Kiaušo tėvai į nuošalų Perkalių kaimą buvo perkelti iš Žemaitkiemio krašto (Ukmergės r.) po 1831-ųjų ir 1863 metų sukilimų prieš rusiškąjį carizmą. Sumažinus didelio Perkalių dvaro valdas, į Perkalius lyg į tremtį iš Klepšių, Rundžių, Valų, Valtūnų, Medinų ir kitų Žiemaitkiemio krašto kaimų išsiųstos Morkūnų, Meilų, Periokų, Lunių, Strazdų, Stragolių ir kitos šeimos. I.Kiaušo gyvenimas prabėgo Perkaliuose. Čia jis ūkininkavo, turėjo kalvę, kurioje meistravo. Vedė Petronėlę Gervinskaitę, po raudonosios revoliucijos grįžusią iš Sankt Peterburgo į Lietuvą. Susilaukė sūnaus, bet jis dar mažas mirė, užaugino ir išmokslino dvi dukras. I.Kiaušas buvo vienas šviesiausių Perkalių kaimo ūkininkų. Jis kūrė Perkalių pradžios mokyklą, savo sodyboje suteikė butą mokytojams.

I.Kiaušas labiausiai gyvenime neapkentė netiesos. Jis teigė, kad tas žmogus, kuris neišpažįsta Amžinojo gyvenimo, netiki Dievo buvimu, apgaudinėja pats save ir kitus. Jis meluoja sau ir kitiems, į amžinąją pražūtį stumia savo ir kitų sielas. Tokias savo mintis Ignas dėstė tiems, kurie skleidė laisvamanių pažiūras.

Jis, kaip galėdamas, rėmė Balninkų Šv. Stanislovo bažnyčią, beveik visą gyvenimą buvo pastoracinės tarybos narys. Toks uolus katalikas nepatiko komunistams ir ateistams. Būtų ištrėmę į Sibirą, kaip kaimynų Varžgalienės, Paškevičiaus, Naviko, Liškausko ir kitas šeimas, bet mirė Stalinas, ir trėmimai baigėsi. Tačiau nesibaigė I.Kiaušo kova su ateistais.

Kai prasidėjo laukų melioracija, vienkiemių naikinimas, Ignas sakė, kad prie kiekvienos buvusios sodybos reikia pastatyti po kryžių. Tokios jo šnekos siutino komunistus. O Ignas ne tik kalbėjo, bet ir darė.

Kartu su kaimynu Stasiu Savicku nuvažiavo į lauką, kur melioratoriai vertė akmenis. Stasys pasirinko vieną akmenį paminklui, o Ignas keletą apžiūrėjo. Parvažiavęs namo, nukalė metalo kryžių, pašventino jį bažnyčioje, primatavo prie beveik dviejų metrų aukščio akmens ir naktį, pasitelkęs galingą melioratorių techniką, pastatė kryžių prie kelio Alanta-Balninkai. Kai kryžių pamatė vietiniai komunistai, kolūkio vadovai, kilo didelis triukšmas. Į Perkalius suvažiavo Molėtų rajono komunistų partijos komiteto vadovai, KGB, komjaunimo darbuotojai ir ėmė auklėti seną žmogų ateistine dvasia. Tačiau Ignas nesutriko. „Aš esu tikintis ir niekada niekam neleisiu versti kryžiaus“, - sakė jis. I.Kiaušą, kaip nusikaltėlį, saugumiečiai išsivežė į Molėtus, o kryžių melioratoriams įsakė nuversti ir užkasti. Netrukus kryžiaus pakelėje nebebuvo. Igną pagąsdino ir paleido namo.

Jau kitą dieną I.Kiaušas susirado tą patį traktorininką, kuris užkasė nugriautą kryžių, gerai jį pavaišino ir paprašė atkasti kryžių ir vėl pastatyti. Mechanizatoriai tuomet už degtinę viską galėjo padaryti. Rytojaus dieną kryžius vėl stovėjo. Kilo dar didesnis triukšmas – kliuvo ir melioratoriams, ir vietos komunistams, ir ūkio vadovams, bet daugiausia Ignui. Kryžių sulaužė, o akmenį išvežė į Molėtus.

Keletą mėnesių buvo ramu. Tačiau Ignas žvalgėsi į akmenis ir kūrė naujus planus, kaip pastatyti kryžių. Užsidaręs daržinėje, kalė naują kryžių ir nusprendė jį statyti arčiau namų, kieme, prie tako. Atsivežė didelį akmenį, aptašė jį ir, pritvirtinęs kryžių, pastatė savo kieme. Tai irgi nepatiko ateistams. Atvažiavęs buldozeris sulygino toje vietoje žemę, kad nė pėdsakų kryžiaus neliko. O šeimininką griežtai įspėjo, jei dar kartą jis bandys statyti kryžių, bus uždarytas į beprotnamį. (Taip buvo įkalintas psichiatrijos ligoninėje ne vienas sveikas žmogus, kuris nenorėjo paklusti komunistų reikalavimams.)

I.Kiaušas neišsigando grasinimų ir nenuleido rankų. Jis ėmė montuoti naują kryžių prie pat savo namo pamatų, palangėje. Sumontavo ne žemą, o sulig stogu. Susilaukė priekaištų ir šįsyk, bet nė vienas buldozerininkas nedrįso važiuoti per rūtų darželį prie palangės versti kryžiaus. Jis stovi ir dabar prie namo, kurį Igno vaikaitis Salvijus Bučiūnas padidino, suremontavo. Dabar Bučiūnų sodyba – viena gražiausių ir tvarkingiausių ne tik Perkalių kaime, bet ir Balninkų seniūnijoje.

Senasis I.Kiaušas nesulaukė nepriklausomybės – mirė jis sovietiniais laikais (palaidotas Balninkų kapinėse), bet jo siekiai ir darbai tebėra gyvi. Kas važiuoja keliu iš Alantos į Balninkus ar Žiemaitkiemį, pasukę į Perkalius, prie pat kelio pastebi ant akmens kryžių. Tai tas pats kryžius, kurį ateistai sovietinės okupacijos metais ne kartą griovė, o Ignas statė.

Surado jį, atkasė I.Kiaušo artimieji ir pastatė toje pat vietoje, kurią buvo numatęs Ignas. Prie kryžiaus nuo pavasario iki rudens žydi gėlės. Sodina jas, prižiūri I.Kiaušo dukterys Valė ir Bronė, vaikaičiai ir provaikaičiai.

Bučiūnų trobos garbingiausioje vietoje kabo dar vienas kryžius, kurio istorija irgi verta dėmesio. 1923 metais Perkaliuose buvo įkurta pradžios mokykla. Kai ji buvo šventinama, klasėje pakabino dailų kryželį. Jis ten buvo iki 1940 metų sovietinės okupacijos. Jau pirmosiomis dienomis ateistai ėmė laužyti ir deginti mokyklose rastus kryželius, paveikslus ir kitus religinio turinio daiktus, neatsižvelgdami netgi į jų meninę vertę.

Perkalių pradžios mokykloje tuomet dirbo pažangi mokytoja, Lietuvos patriotė Genė Četkauskaitė. Ji nuomojosi butą pas I.Kiaušą. Mokytoja nukabino kryželį nuo sienos klasėje ir parnešė į Kiaušų namus.

„Mes šį kryželį saugome ir gerbiame – tai mūsų Perkalių kaimo mokyklos dalis. Mokyklos seniai nebėra, tik kryželis primena ją. Aš irgi mokiausi šioje mokykloje, prisimenu, kaip melsdavomės prieš pamokas, buvo speciali maldelė. Beveik visą gyvenimą dirbau mokytoja, bet man melstis klasėje griežtai draudė. Tačiau buvau ir likau tikinti, - sakė vyriausioji I.Kiaušo duktė V.Bučiūnienė. – Tai mano tėvų nuopelnas“.

Balninkai,
Molėtų rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2003 "XXI amžius"