Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Darbai
Žvilgsnis
Rinka
Langas
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuviai, gelbėję žydus

Padėję slėpti žydus nacių okupacijos metais (iš kairės): Janina Šlekaitytė-Kalavinskienė, Anelė Šlekaitytė-Grigienė, Genovaitė Šleikaitytė-Sebestinienė ir Albinas Šlekaitis Leipalingyje rugpjūčio 9 dieną

Nuolat skaitydami ir girdėdami kaltinimus Lietuvai dėl žydų tragedijos vokiečių okupacijos metais, jaučiame pareigą užrašyti mums žinomą faktą apie žydus nuo mirties gelbėjsius lietuvius.

Nuo vaikystės girdėdavome savo mamų tėviškėje (Vilkaviškio rajone, Lankeliškių parapijoje, Sodėnų kaime) gimines patylomis pasakojant apie karo metais suteiktą pagalbą žydams. Visi tai laikė natūraliu dalyku (kaip, beje, ir vėliau saviesiems, Lietuvos partizanams, kaimo teiktą pagalbą). Tuo nesigyrė ir jokių įvertinimų už tai neieškojo, tas lietuvių charakteryje atrodo itin gražu. Ir dabar nenorėtume atkreipti į savo artimuosius kokio nors formalaus dėmesio, o tiktai pridėti minimus faktus kaip tam tikrą atsvarą „žydšaudžių tautos” įvaizdžiui.

Čia pateikiame marijampolietės Genovaitės Šlekaitytės-Sebestinienės pasakojimą.

Žydų tautybės Šapyrų šeima prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Vilkaviškyje. Užėjus vokiečiams, jiems grėsė mirtinas pavojus. Tai jie slėpėsi pas Sodėnų kaimo gyventojus Šalaševičius, paskui juos atvedė į Uršulės Gibaitės-Šlekaitienės ir Pranciškaus Šlekaičio šeimą, kurioje tada jau augo keturi vaikai – dukros Janina, Genė, Anelė ir sūnus Albinas. Šapyrų šeima ilgai vienoje sodyboje nebūdavo, kad nesusektų. Pagyvendavo dvi savaites pas Šalaševičius, paskui ateidavo pas mus, gal juos ir dar kas saugojo – tai būdavo laikoma paslaptyje. Jei būtų susekę – visų būtų buvęs vienas likimas. Vyrą ir žmoną Šapyrus mes vadinome Juozuku ir Onute, tikrųjų vardų nežinojome. Abu vienas kitą vadino Joške ir Anuška. Jie išliko gyvi ir gyveno Vilkaviškyje. Pasitraukus vokiečiams, po kurio laiko jie buvo atvažiavę pas mūsų tėvus ir verkdami jiems dėkojo: „Šlekaitėliai, jūs mums gyvybę(dovanojot...” Verkėme visi iš džiaugsmo. Prisimenu dar tai, kad Albinas su Juozuku vasarą eidavo miegoti į kluoną, ant šieno. O Onelė miegojo kamaraitėje. Mamytė (Uršulė Šlekaitienė, g. 1890 metais prie Gražiškių, Vygrelių kaime, mirusi 1988 m. gegužės 19 d. Padovinyje, palaidota Marijampolėje) gamindavo visiems valgyti, o Janutė (Janina Šlekaitytė-Kalavinskienė, g. 1929 10 26 Sodėnų kaime, gyv. Padovinyje, Marijampolės rajone) išskalbdavo drabužius. Lengviausia užduotis buvo mums, dvynėms seserims (Genė Šlekaitytė-Sebestinienė ir Anelė Šlekaitytė-Grigienė, gimusios 1933 m. rugpjūčio 8 d. Sodėnų kaime, Vilkaviškio rajone; pirmoji dabar gyvena Marijampolėje, antroji Leipalingyje, Lazdijų rajone). Mes nešdavome valgyti ir, jei prašydavo, padainuodavome – Šlekaičių vaikai apylinkėje garsėjo dainingumu. Bet baimė labai slėgė visus.

Turiu būtinai paminėti, kad Šalaševičiai buvo geri bebaimiai žmonės. Jie žinodavo, kada Šapyrai būdavo pas mus. Tai, jei ką nors nugirsdavo, mums pranešdavo. Mes taip pat pranešdavome jiems. Tai buvo 1942-1943 metai. Buvom vieni kitiems angelai sargai tomis siaubingomis, ilgomis dienomis ir naktimis.

Sodėnų kaimo gyventojai Miklaševičiai taip pat išsaugojo iš Vilkaviškio kilusias dvi šeimas: Bielastapeckį Vincą-Tepkį, jo dukrą Bielastapeckaitę Juditą, Juditos vyrą Antaną; Vinco-Tepkio pusseserę RająTetelbovienę. Ji dar gyva ir gyvena Kaune, J.Kanto gatvėje. Visa tai papasakojo Miklaševičių dukra Onutė Didvalienė. Ji sakosi pas Rają kartais nuvažiuojanti.

Prieš karą Judita dirbo dantų technike Vilkaviškyje, o jos vyras Antanas – laikrodininku. Išskyrus R.Tetelbovienę, kiti dabar išvykę į Izraelį, bet jie atvažiuoja ir aplanko Miklaševičių vaikus. Miklaševičius (tėvus) po mirties apdovanojo padėkos raštais – vienus parvežė iš Izraelio, kitus įteikė prezidentas Valdas Adamkus. Sodėnų kaimo gyventojų Jaudegių šeima išslapstė Kaganskienę su dviem vaikais, taip pat kilusius iš Vilkaviškio. Mergaitė buvo vardu Cilė, berniuko vardo neprisimenu. Kaganskienė su vaikais išliko gyvi, bet jų tolesnis jų gyvenimas nežinomas. Kriaučiūnų šeima, taip pat iš Sodėnų, išsaugojo du jaunus studentus, buvo jauni ir gražūs vyrukai. Jie buvo pasidarę slėptuvę po namu ir išgyveno laimingai, bet tolesnio jų likimo nežinome. Manoma, kad jie išvažiavo iš Lietuvos. Užėjus rusams, ta slėptuvė buvo perimta mūsų vyrų – ja naudojosi partizanai. Susekė budeliai – Kriaučiūną areštavo, žmoną ištrėmė į Sibirą.

Minikevičiai, kita Sodėnų kaimo šeima, išsaugojo dvi jaunas žydaites, bet tolesnio jų likimo irgi nežino. Užėjus rusams, dėl sūnaus Gedimino Minikevičiai buvo persekiojami, ir, kad išvengtų tremties ar kalėjimo, pasitraukė kažkur į Šilutės rajoną. Tėvai jau mirę. Vienas sūnus gyvena, atrodo, Klaipėdoje, Gediminas turbūt pasitraukęs į Vakarus, o kitas brolis dar gyvas – Lietuvoje, nes tvarkėsi žemės dokumentus. Vieną žydaitę slapstė Paukščių šeima iš Sodėnų, bet mergina, nepakėlusi nuolatinės baimės, nusižudė.

Kad ir kas ką sakytų, Sodėnų kaimo gyventojai išsaugojo daug gyvybių ir žydšaudžių vardo nenusipelnė.
Mūsų tėvai, galima sakyti, buvo geros sielos žmonės. Jie nesiekė turtų, bet Dievui, tėvynei jų širdyse visada užteko vietos. Žmonėms visada padėdavo bėdoje. Kai užėjo pirmieji rusai, jie tuojau pradėjo naikinti Lietuvos kariuomenę. Pas mus (Šlekaičių sodyboje) slapstėsi Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Malakauskas (mūsų pusbrolis, Genutės Auštrienės, išvažiavusios į JAV, Baltimorę, brolis). Turėjo ginklų ir siųstuvą, vis kažkam perdavinėjo žinias. Paprastai jis pradėdavo kalbėti vakarais, tai tėtis (Pranciškus Šlekaitis, g. 1896 metais prie Bartninkų, Ožkabalių kaime, miręs 1980 m. birželio 17 d. Leipalingyje, palaidotas Marijampolėje) su sūnumi Albinu (g. 1926 m. vasario 2 d. Sodėnuose, gyv. Marijampolėje) lauke budėdavo, kad kas nenugirstų ir nepraneštų. Kai Antanas slapstėsi, mums labai padėjo kaimynas Kabacevičius. Pas Kabacevičius jis ir nakvoti eidavo. Gerai prisimenu, kai, būdavo, kaimynas sužino, kad kur daromos kratos, tai atbėga be kepurės ir jau kieme tyliai kalba: – “slėpkit Antaną”. O kai pasklido kalbos, kad pas Šlekaičius kažkas slepiasi, tai tėtis Antaną aprengė elgeta, virvėmis pririšo klumpes ir nuvežė pas tetą Čepeliauskienę. Kelionė buvo ilga: jie gyveno už Gražiškių, Paširvintyje, prie Lenkijos sienos. O mamytė tik meldėsi prie Švč.Marijos paveikslo, kad nesutiktų šitų žvėrių, ištroškusių žmogaus kraujo. Visi nemiegojome per naktį, kol grįžo tėtis. Ten Antanui buvo saugiau, nes Čepeliauskai gyveno prie miško. O Šlekaitynė Sodėnų kaime buvo ant kalno, nebūtų kur pasitraukti. A. Malakauskas žinojo, kad suėmimo atveju bus labai kankinamas, juk buvo karininkas, ne eilinis kareivis. Jis nė minutei nesiskirdavo su ginklu. Antanas išliko gyvas, užėjus vokiečiams dirbo savo darbą, buvo pakeltas laipsniu. Antrą kartą sovietams užgrobus Lietuvą, jis su šeima jau buvo pasitraukęs į Vakarus, ilgai gyveno Vokietijoje. Paskui persikėlė į JAV, apsistojo netoli Baltimorės.

O kai jau prasidėjo partizaninės kovos, tai buvo gal baisiausia, nes žodžiais išsakyti to neįmanoma. Buvo tokių dalykų, kad sunku įsivaizduoti, kaip likom gyvi. Bet gal geri darbai ir Dievo pagalba atitolino tamsius debesis nuo mūsų pastogės.

Pagal G.Šlekaitytės-Sebestinienės pasakojimą užrašė
Vilija SEBESTINAITĖ-BILINSKIENĖ ir kun. Robertas GRIGAS

Marijampolė-Kaunas

© 2003 "XXI amžius"