„XXI amžiaus horizontai“ kviečia

Į trečiąjį tūkstantmetį pasaulis žengia ne be prieštaravimų. Juk nuostabu ir sunkiai įsivaizduojama, kad nuo naujo (trečiojo) pasaulinio karo jau beveik mažne šešiasdešimt metų žmoniją sulaiko didžiulis ginklų arsenalas. Atrodytų, jog nuo karo, nuo įvairių konfliktų, nesutarimų pasaulį sulaikyti turėtų ne masinio naikinimo ginklai, o žmonių meilė, kurią jau du tūkstančius metų skelbia po visą pasaulį paplitusi krikščionybė ir kiti religiniai – filosofiniai mokymai. Tačiau dažnai vietoje tarpusavio supratimo, abipusio bendravimo ir artimo meilės veši, klesti ir eskaluojama neapykanta, priešiškumas, persipina egoistiniai interesai. Panašūs reiškiniai ir atvedė pasaulį į Rugsėjo 11-osios dramą ir po jos vykusias karines akcijas. Ar tai kokia nors, bent hipotetinė, pabaiga? Vargu. Nes, norim to ar nenorim, pasaulį apima globalizacija, kuri, viena ar kita prasme, būdama priimtina vieniems, nėra priimtina kitiems. Kas prieš vienerius metus ar dar mažiau galėjo pagalvoti apie Rugsėjo 11-osios įvykius, reiškiančius naujo pobūdžio karus, kai, nesinaudojant tų milžinišku sukauptų ginklų arsenalu, pragariškam sumanymui buvo panaudoti „vidiniai“ resursai, vietoje puolamojo ginklo ir „patrankų mėsos“ – civiliai lėktuvai ir jų keleiviai bei kartu su jais žūti apsisprendę teroro aktų vykdytojai?
Atkūrę Lietuvos valstybę, įsijungėme į pasaulio vyksmą ir kartu susidūrėme su vienokiomis ar kitokiomis globalizacijos apraiškomis, nors vis dar galvojame (o gal taip ir norime), kad tos problemos mums tolimos, nereikšmingos. Žinoma, galima galvoti, kad jų išvis nėra. Toks požiūris iš dalies teisingas. Juk sunku patikėti, kad pasaulyje yra kažkokia grupuotė (taip tvirtina „nuoseklieji“ antiglobalistai), kuri mąsto už viso pasaulio intelektualųjį ir technologinį potencialą, stumdo mus kaip krioklio mėtomą menką valtelę. Tokia mintis prieštarauja mūsų, pasaulio piliečių (gerąja prasme), idealistiniam tikslui: mes neturime būti stichijos mėtoma valtelė, mes turime būti orūs, patys atsakyti už savo likimą – taip įpareigojo mus pasaulio kūrybai skyręs Kūrėjas.
Globalizmo srovės pasiekia mus ir per tokius tolimus, atrodytų, įvykius kaip žydų ir palestiniečių konfliktas Izraelyje. Nuolatinė ir ilgalaikė įtampa Šventojoje Žemėje, kur istoriškai susipynė trijų monoteistinių religijų – judėjų, krikščionių ir musulmonų – religiniai-etniniai interesai, ir vedė Rugsėjo 11-osios link, o jos padarinius pajuto ir pasaulis, ir Lietuva. Globalizmas – tai ir holivudiškoji kultūros atmaina, ir kavos pupelių bei naftos produktų eksportas–importas ir jų kainų kritimas, augimas ar globalus reguliavimas. Globalizmas yra ir suverenių (pabrėžiame – suverenių!) valstybių jungimasis į ekonomines, prekybines, pinigines ar karines (gynybines) sąjungas, kurios irgi turi teigiamų bei neigiamų pusių. Bet ką pasirinkti tokiais lemtingais momentais? Vieniems atrodo, kad Europos Sąjunga, tas artimiausias Lietuvai globalizmo pavyzdys, – tai jai priklausančių valstybių tautų niveliavimas, kiti ją įsivaizduoja (šalia ekonominių tikslų) kaip priešpriešą amerikanizmui ir jo gyvenimo būdui. Kaip rasti geriausią atsvarą tai kontroversijai, tai priešpriešai, kaip išvengti neigiamo poveikio lietuviškai pasaulėjautai (jeigu mes dar ją turime) ir kaip panaudoti šios integracijos (šiuo atveju – prilygintinos globalizmui) teikiamus privalumus? Tai ne toks paprastas uždavinys Lietuvai. Jį privalome ramiai, be išankstinio nusistatymo, spręsti ir išspręsti.
Šios ir kitos reikšmingos, svarbios, likiminės Lietuvos temos ir tebūna pagrindinis „XXI amžiaus horizontų“ taikinys. „XXI amžiaus horizontai“ gilinsis į globalizacijos problemas, į jos apraiškas pasaulyje, jos pasekmes pasauliui ir Lietuvai. Čia ras galimybę pasisakyti tiek globalizmo ar integracijos šalininkai, tiek ir priešininkai. Žinoma, kalbėsimės ir kitomis temomis, svarbiomis dabarties ir ateities Lietuvai, pasauliui. Vengsime „dienos aktualijų“, trumpalaikių įvykių, reportažų, nebent jie būtų itin reikšmingi Lietuvai. Straipsniai, diskusijos, pastebėjimai nebus trumpi, „lengvo pasiskaitymo“. Norime, kad „Horizontų“ keliamos problemos kviestų ir telktų skaitytojus mąstyti, ginčytis, įtikinėti. Į šį darbą ir kviečiame įsijungti intelektualus, įvairių sričių specialistus. Sveikinsime naudingas (ne tiek pragmatiniu, kiek argumentacijos, išmąstymo, pasaulėžiūros požiūriu) diskusijas, jeigu tokios išsivystytų laikraščio puslapiuose.
Tegul „XXI amžiaus horizontai“ tampa visų mūsų bendras rūpestis!

© 2002 "XXI amžius"