"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr.1 (1)

PRIEDAI






Neprimityviai apie tautiškumą

Laikas bėga, keičiasi žmonės, keičiasi jų reikalavimai.
„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt…“, – taip pamokė dainuoti mūsų tautos draugas kitatautis Zauerveinas XIX ir XX amžių sandūroje. Pamokė, ir dainavome, ir mums tai buvo gerai – išlikome tauta, sukūrėme valstybę. Jis pasakė už mus ir kad norime, ir kad tai yra garbė. Mes patikėjome. Tada mums to užteko. Bet vėliau paklausėme: ar tikrai norime? Ir ar tikrai yra garbė?
Kad garbė – mums ėmėsi įrodinėti nemažai šviesuolių, daugiausia rėmęsi praeitimi. Protėviais, kovojusiais su kryžiuočiais. Sukurta galinga valstybe – LDK, ja valdžiusiu ir kūrusiu Vytautu Didžiuoju. Ir pačios tautos gražumu dėl jos seniausios kalbos, gyvos išlikusios, kitoms kalboms nykstant ir mirštant. Kalbos kilme kuo garbingiausia, kildinant iš senųjų kalbų net ne visai pagrįstai. Kad tik būtų suprasta, kad garbė yra gimti lietuviu.
Kad norime jais būti, turėjome patys įrodyti. Įrodinėjome visą prieškario nepriklausomybės dvidešimtmetį. Įrodinėjo ir po karo partizanai miškuose, tremtiniai Sibire ir kaliniai lageriuose. Įrodinėjome ir prisitaikiusieji, kurie išsaugojome ilgesį širdyje. Savaime. Niekas neliepė, niekas neaiškino. Norime, ir gana.
O dabar jau reikia aiškinti. Jeigu kas nors vietoje „norime“ pasako „privalote“, tada priešinamasi klausiant kodėl privalome? Ypač dabar, kai darosi ir nenaudinga, nes maža neturtinga tauta, egzotiška kalba. Neturtingos tautos atstovas – ne ką nuveiksi, su jos niekam nesuprantama kalba – niekur netiksi, vis tiek reikės mokytis svetimų kalbų. Tai gal iš karto gimti nelietuviu?
Tautiškumas yra vertybė. Jeigu jo niekas neplėšia, jis savaime yra širdyje. Jauniems reikia apie jį pasakyti, nes iš nepatyrimo jie gali pamanyti, kad tai yra kažkas nevertingo, ir prarasti.
Vertybė, galbūt, kaip pasaulio įvairovė ir žmonių buvimo dvasinė dimensija. Viena iš nemedžiaginio būvio rūšių – nesinori valkioti žodžio „dvasingumas“. Be jo – kas liktų: tik gamyba ir vartojimas, o tai būtų labai jau neprasminga. Tautinės valstybės dabar darosi nemedžiaginio žmonių buvimo sargės. Politika darosi aukštesnė vertybė už gryną verslą, nes anas – grynai medžiaginis buvimas, vien gamyba ir vartojimas. Verslas bando valstybėms diktuoti, šio to pasiekia, bet gerai, kad dar yra pusiausvyra. Dar ir politikai tebeturi galios.
Tautiškumas yra vertybė. Bet kodėl lietuvis? Ar tai vertingiau už kitas tautas? Aišku, kad ne. Kad būtų vertingiau, to reikia siekti ir tą padaryti. Reikia turėti, ką pasauliui duoti, ir dalinti. Duoti ne prasčiau negu kiti turi, arba geriau, o net geriausiai. Lietuva yra davusi. Lietuva net yra buvusi supervalstybė – tada, kai lėmė pasaulio likimą – Sausio 13-ąją. Buvo palankios aplinkybės, buvo pakankamai daug ir puikių žmonių. Todėl pasisekė. Gaila, vėliau lietuviai iššvaistė, ką laimėjo, iš pasaulio dovaną atsiėmė, ir pasaulis verkė – apgavo, jie nėra patriotai, jie nemyli tėvynės. Pasaulis labai norėjo matyti mylinčius žmones, bet žmonės tokie buvo neilgai. Dabar jie padalija ir to, ko pasauliui netrūksta – vagių ir žudikų, ir sukčių įvairiausių, tad pasaulis ir primena – nevalgykite arklienos. Arba lietuvienos, kaip išvertė Vytautas Landsbergis TV laidoje „Dviese valtyje“.
Tačiau būti geriems ir vertingiems yra daug galimybių, ir galima tokio buvimo siekti ir mažiems, ir neturtingiems.
Taigi, lietuvis – ne geresnis, jeigu aš jo geresniu nepadarau. Tai kodėl man juo būti? Gal kitas tautas jau kas nors kitas, be manęs, geresnes padarė, aš galiu tik eiti ir pasiimti.
Aišku, kad galima ir eiti, ir paimti, jeigu yra galimybė. Bet paprasčiau ir natūraliau yra imti tai, kas arti. Sava tauta yra čia pat. Ją reikia mylėti.
Būna, kad ir ne iš egoizmo tolinamasi nuo savo tautos. Ne vienas kitatautis yra nuo savo tautos pasitraukęs, bet padėjęs silpnesnei. Lietuva irgi yra sulaukusi tokios pagalbos. Pavyzdys yra Juozas Eretas – apie jį jau laikraštyje ne sykį rašyta, ir jo knyga „Užmiršti baltai“ išleista. Jis tapo lietuviu – Lietuva jam tapo antra tėvyne. Jo tėvynėje Šveicarijoje pakako mokytų žmonių, jis atvyko besikuriančiai Lietuvai padėti. Tokių karžygių pasaulio istorijoje ne vienas.
Yra ir lietuvių, kuriuos kitos tautos mini su dėkingumu. Gerai žinome dr. Joną Basanavičių, ir jis yra ne vienas. Tautų, kurioms padėjo, dėkingumas, Lietuvai – pasididžiavimas.
Bet kol sava tauta vargšė, yra gerai jai tarnauti. Tai – pašaukimas. Jo nereikia slopinti, tada jaunimas jį pajus.

Gražina Trimakaitė

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija