Naujametės godos

Atrodo, tik ką palydėjome XX amžių, tik ką pasitikome XXI, o, žiūrėk, jau ritamės į antruosius metus... Ir visai ne taip šauniai, kaip norėtųsi, ne kaip tikėjomės ar planavome. Iš šventinių fejerverkų bei putojančio šampano taurių liko tik burbuliukai.
Sunkiai, su deficitiniu biudžetu ir kiaurom daugumos kišenėm perkopėme XXI amžiaus slenkstį. Bet su nauja valdžia, nauja politika, su naujais ir gerokai pajaunėjusiais veidais. Vylėmės, kad jaunimas – žmonijos progreso nešėjai – suras išeitį ir pristabdys žemyn riedantį Lietuvos ūkio vežimą. Ne tik pristabdys, bet ir pasuks būtent tuo, tautai naudingu, keliu: baigs reformas, grąžins išlikusį turtą ir žemę.
Bet... jaunimas laikėsi neilgai: senosios gvardijos ginklai dar nesurūdijo. Dar ir dar kartą apgailestaujame, kad nebuvo desovietizacijos, kaip Vokietijoje denacifikacijos. Užuot pūliavusi šalis po operacijos apsigydė žaizdas ir dar labiau suklestėjo nei prieš karą. O Lietuvoje – visi „buvę ir nepražuvę“ toliau valdo, luošina akademinio jaunimo sąmonę ir toliau stato. Tik dabar jau nebe komunizmą (jį ras Europos Sąjungoje gatavą), o pilis, rūmus, aikštes, savivaldybių karališkus palocius. Stato ir taško vėjais mūsų kruvinai uždirbtus pinigėlius, dovanai pardavinėja paskutinį Lietuvos turtelį ir baigia praskolinti būsimų kartų ateitį. Ir vis pateisina savo aiškiai kenksmingus Lietuvai veiksmus Europos Sąjungos ir NATO reikalavimais...
O ar klausė kas tautos nuomonės? 50 metų sovietinės okupacijos atkentėjusi, savo artimuosius sibiruose palaidojusi, KGB rūmų rūsių sienas krauju pašventinusi, ar ji nori ir vėl netekti savo nepriklausomybės, savo valstybingumo, savo tautiškumo? Dar tik dešimt metelių, kai pabėgo nuo sovietinės meškos, vėl nori lįsti į Vakarų demokratijos vilko nasrus. Per šiuos metus be tautos sutikimo tiek kairieji, tiek dešinieji veržiasi į demokratinį rojų, tautos skurdinimo sąskaita vykdo įvairias Europos Sąjungos sąlygas, vis dar žada gėrį... Nors tik jiems, senajai ir naujajai nomenklatūrai, gal ir bus gerai, bet ne tautai. Per daug akivaizdžiai panašu į buvusią sąjungą, pradedant įstatymų viršenybe lietuviškiesiems, baigiant didžiausiu turtu – kalba. ES ne tik mokslo vyrai turės rašyti savo darbus angliškai (kaip anksčiau rusiškai), bet ir girtuoklėliai bus priversti ne lietuvišką „kaukolinę“, o vodką gerti. Tas pats gerai pažįstamas internacionalizmas, tik demokratiniu liberalizmu vadinamas, tas pats pasaulinės vienvaldystės siekimas, mums taip gerai žinomas kaip socialistinis centralizmas, tas pats prievartos ir laisvės klausimas, kurį „budriai saugo milžino jėga“... Net S. Nėries opusų nereikėtų perrašinėti.
Tie patys gražūs pažadai ir kartūs rezultatai.
Atsigręžę į XX amžiaus klaidas ir klystkelius galėtume jų nebekartoti nei prievarta, nei geruoju, savanoriškai. Juk buvo, jau buvo po Pirmojo pasaulinio karo taikos pažadai ir jos garantas – įkurta Tautų Lyga. Deja, ši taika kainavo pasauliui du karus, pasiglemžusius 50 milijonų kareivių gyvybių, 18 milijonų žmonių kančios nacių konclageriuose, 83 milijonus gyvybių sovietiniame Gulage, 45 milijonus nužudytųjų Kinijoje, tris milijonus – Kambodžoje, vieną milijoną tutsių tautos Afrikoje, 200 milijonų nužudytųjų vien totalitarinėse valstybėse. Ir jokia Tautų Lyga ar vėliau Jungtinės Tautos nestabdė, net nesirūpino tautų saugumu ar šiuolaikiniu teisinių žudynių įvertinimu. O kur dar Suomijos, Korėjos, Vietnamo, Afganistano karai ir pilietiniai perversmai?
XXI amžių pradėjome dar blogiau: JAV ant Afganistano per 2-3 mėnesius oro antskrydžių metu išmetė penkis kartus daugiau sprogmenų, nei jų buvo panaudota per abu pasaulinius karus. Civilių aukų nėra – pranešinėdavo kasdien. Apie Gulagus ar konclagerius pasaulio visuomenė taip pat nieko negirdėjo. Tik po 50 metų sužinota apie 200 milijonų genocidą. Naciai nuteisti (dėl 18 milijonų), bet komunistai – ne (dėl 182 milijonų). Kiek laiko turės praeiti, kad sužinotume „demokratijos priepuolio“ aukų skaičių Afganistane? Tik iš nuotraukų apie sušaudytus belaisvius galime spėlioti. Panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo metu – supriešinant valstybėje gyvenančias tautas, kvislingams padedant imama valdžia. Savos rankos „švarios“, nukentėjo tik trys JAV kareiviai ir penki žurnalistai. Tuo tarpu pasaulinė propagandos mašina šiurpino visus džihado baisumais, tikėdamasi menkiausią pasipriešinimą pavadinti „šventuoju karu“. Tačiau... Afganistano miestai vienas po kito be pasipriešinimo buvo atiduoti.
Tai tokia yra liberalioji demokratija, kai viena galingiausių valstybių sumušė „gulintį“ – dešimt metų anglų bei dešimt metų rusų okupacinių karų nualintą Afganistaną. Tiesa, pateikusi pasaulio visuomenei motyvą – vieno vienintelio teroristo paiešką. Be įrodymų, be teismo, kurio paprašė Afganistano valdžia. Dabar kaip adatos šieno kupetoje O. bin Ladeno ieškos arba Korėjoje, arba Filipinuose, arba Sirijoje... Pandoros skryniai atidaryti užteko vieno paprasto burtažodžio – teroristas. Tuoj pat dingo Čečėnijos suvereniteto klausimas, ir Rusija pradėjo atvirą „valymą“. Kaip kažkada Lietuvoje buvo naikinami „buržuazinių nacionalistų“ banditai. Izraelis iškart įvedė Palestinon tankus ir uždėjo Arafatui namų areštą. Vėl iškilo Kašmyro problema, bet jau naujai suformuluota – kova su terorizmu... Belieka tik, kad Anglija paskelbtų Airijoje teroristo paiešką – turėtume pilną „globalistinės“ valdžios tikrovę su atvira agresija, begėdiška demagogija ir savanaudiškai iškreipta tiesa.
Todėl nenuostabu, kad užuot teisę komunizmą, ar bent pasmerkę, šiandien Vakarų demokratai jau randa sąlyčio taškų su Rusija, o ne iš okupacijos ištrūkusiomis Baltijos šalimis. Šių nelaimėlių saugumo garantas – NATO – atideda baltijiečių priėmimą „kitai bangai“, kad tik nesugadintų ant teroristo arkliuko pasitaisiusių demokratijos ir Rusijos santykių...
Atsivėrus istorinėms XX amžiaus paslaptims, neatrodo kad Vakarų ir Rytų santykiai kada nors būtų buvę blogi. Nuo pat 1917 metų, kai Lenino „kūrybinius“ planus dosniai rėmė JAV turčiai (pradedant Armandu Hammeru ir nebaigiant Džordžu Sorošu) ir ne tik skambančiais, bet ir penkmečio planų sudarymu... Antrojo pasaulinio karo metais Vakarai tapo sovietų sąjungininku prieš Hitlerį, lyg nežinotų Ribentropo-Molotovo slaptų susitarimų ir rudai-raudonų tironų globalių planų. Maža to, Vakarų sąjungininkai tyčia dvejus metus užtęsė karą, nors vokiečių generolai siūlė kapituliaciją, kad Stalinas negalėtų užimti pusę Europos...
Kartkartėmis iškylantys šnipinėjimo skandalai, akivaizdžiai demaskuoja abiejų, lyg ir priešingų politinių stovyklų (demokratų ir socialistų), glaudžius tarpusavio ryšius.
Kyla įtarimas, kad pasaulio pasidalijimas į dvi priešingas politines sistemas – gana dirbtinis. Daugiau panašumų nei skirtumų, o svarbiausia – abipusiai vieningas tikslas: užvaldyti pasaulį. Ir visai nesvarbu, kokiomis priemonėmis – rimbu ar riestainiu...
Lietuva atlaikė rimbo smūgius. Negi suklupsi ant riestainio? XX amžiaus rudai-raudoni tironai išžudė tiek žmonijos, kiek nebūtų žuvę net branduolinio karo metu. Ar XXI amžiaus pradžioje įvykdyta tautžudystė Afganistane nebus žiauresnė? Dar tik pirmieji metai. Kokias aukas teks sudėti ateinančiais? Kiek aukų pareikalaus XXI amžiaus demokratija?

Dr. Rūta Gajauskaitė

© 2002 "XXI amžius"