XXI amžius

Tarybiniai vaizdeliai

Daug žmonių gimė jau atėjusioje ateityje, todėl jie nematė praeities, nepažino jos ir kartais nūnai net netiki, kad ji buvo. "Kas tas kolūkis?" - klausia. Sužinoję netiki.
Jei norės ką daugiau sužinoti apie tarybinę praeitį, - tepasiskaito.
Kodėl ta praeitis "tarybinė"? Todėl, kad viskas ir visi buvo tarybiniai. Vaikai ir mokytojai, darbininkai ir menininkai (tarybinių rašytojų, tarybinių kompozitorių sąjungos), kareiviai, žurnalistai, šnipeliai, milicija, ūkiai, prekyba, teisingumo sistema, profsąjungos (užsienyje jų nepripažino arba vertino kaip valdžios įstaigas). Dideliame mieste leidžiamas tarybinis laikraštis (už kitokius, netarybinius, tada teisdavo ir sodindavo) perteikinėjo tarybinio filosofo mintis apie Tarybinį Žmogų. Jis esąs jau kitoks, labiau už kitus išsivystęs (bemaž nauja dvikojų rūšis), jau sukūręs socializmą ir greit atžygiuosiąs į komunizmą. Vienas tarybų šalies vadovas įžvelgė, kad tai įvyksią maždaug po dešimties metų. Jis jau buvo ėmęsis atnaujinimo, paspartinimo permainų, vadinamų "atodrėkiu". Kad žmonėms būtų lengviau suprasti, kas tas komunizmas, paaiškino, kad pirmiausia bus nemokami autobusai. Paskui - "valgysim kiaulienos daugiau už amerikiečius".
Kai taip neįvykdavo, kalti vėl buvo užsienio imperialistai ir vidaus, tai yra, tarybų visuomenės viduje vis dar užsilikę liaudies priešai. Prieš juos reikėjo kovoti. Vienas buvusių kovotojų ("naikintojų") vėliau pasakojo jaunesniam tarybiniam jaunimui, kad pokario jaunieji komunistai suprato idėją irgi paprastai: "Visi turės daug pinigų, ir gerai gyvensim". Dėl to vertėjo eiti su meile mūs tarybinei liaudžiai į kaimus, plėšti ūkininkų duoną, prievarta brukant bevertes tarybines obligacijas, o su okupanto duotu šautuvu šaudyti nelemtuosius didžiosios tarybinės liaudies, tai yra, tarybų (sovietų) valdžios, priešus.
Ar liaudies priešai irgi buvo tarybiniai? Veikiau ne. Kai kuriems, gyvuliniuose vagonuose su šeimomis (vyrus dažniau atskiriant) vežamiems į Sibirą, liepdavo pasirašyti, kad jie važiuoja savo noru padėti kitiems tarybiniams žmonėms; bet ši praktika nebuvo visuotinė. Mirusius senelius arba kūdikius sargyba iš vagonų išmesdavo, o su tarybiniais gal nebūtų taip elgęsi.
Tuo pat metu rengiamos tarybinės dainų šventės, kuriose pakiliai dainuotos tarybinės dainos (buvo ir toks kūrybos žanras, kaip "sovietskaja piesnia"), šokti nauji, jau tarybiniai šokiai. "Mūs kolūkio pirmininkas" žavėtų ir šiandien. Tarybiniuose laukuose mat augo tarybinė duona, palyginti pigi, iškeptą ją labai mėgo tarybinės kiaulės ir karvės.
Klestėjo tarybinė literatūra, iškelianti Tarybinio Žmogaus didžius darbus, o sykiais pamininti dar kokį užsilikusį iš netarybinių laikų trūkumėlį. Šiuo metodu ji tiesė sielų inžinerijos kelius, kaip čia tą pavienį negerumą greičiau pataisius, galutinai juo atsikračius.
Tarybinio dailininko paveiksle "Miškas valstybei" ir miškas buvo, be abejo, tarybinis, nes iškirstas ne kokiai nors, o tarybų valstybei. Tokia turėjo būti visa gamta - vien tik tarybinė, nes "nuo krašto ligi krašto, kalnynų viršūnėm" skambėjo šlovės giesmė Didžiajam Vadui. Vaikai, kurie maži buvo, giedojo ją masinėse dainų šventėse.
Tarybiniai tarybinių mokyklų vadovėliai teikė teisingas tarybines tiesas, o tarybiniai mokytojai buvo įpareigojami gerai prižiūrėti, kad jos užpildytų visą mokinio smegeninę. Be plyšių, pro kuriuos nuolat tykojo skverbtis idėjinio bei klasinio priešo klasta.
Ne visai tarybiniai tėvai dar švęsdavo netarybines (todėl mažąja raide) kalėdas ir velykas; todėl kai kurie susipratę mokytojai bei kai kurios, tarybinės, darželių auklėtojos klausinėdavo vaikučių, ką jie vakar valgė.
Tai vis dėlto buvo anuomet ir ne visai tarybinių dalykų?
Taip, sunaikinus atvirą antitarybinį pasipriešinimą, dar vis protarpiais vilkosi visokio negero paveldo.
Jaunimui skirtoje knygoje galėjo pasirodyti Vėlinių sambrūzdžio kapinėse aprašymas be deramo pasmerkimo.
Archeologų parengtame albume, žiūrėk, ir parodomi nežinomi, niekam nereikalingi senovės lietuvių kario ir jo žirgo papuošalai ("tai iš tų supuvusių padkavų ir kyla Kauno įvykiai!").
Kompozitoriaus sukurtoje operoje (teko ją neišvengiamai dvidešimt metų drausti) mėginta išvesti į tarybinę sceną kunigą - kaip teigiamą herojų. Ne, draugai, to jau per daug!
Bažnyčia. Ją norėta padaryti tarybine, bet ne visai sekėsi. Bažnyčią suprato kaip kunigus, dvasininkus. Kai netarybinė, tai tuoj ir antitarybinė. Ką padarysi, patys norėjo, kad juos persekiotų. Visokias ardomąsias kronikas leido. Amžina klasių kova nė nereikalavo geresnių įrodymų. Liaudžiai, liaudies valdžiai teko ryžtingai gintis nuo tokios Bažnyčios.
Visa tai spindėjo, brangūs skaitytojai, kai vienas dar neiškirstame šile ožius ganė, o jūs, brangūs skaitytojai,dar nė gimę nebuvote, o gal nepastebėjote.
Išlaikykime kartų ryšį, juk įdomu.

Vytautas LANDSBERGIS
Muzikologas

Vilnius