Riedėjo ašara per sielą

Su Egidijumi Stanciku, Kauno dramos teatro aktoriumi, kalbėjomės ką tik po premjeros - Dazai Osamu "...ir reikia eiti..." (režisierius Valius Tertelis). Todėl nenuostabu, kad mūsų kalba vis sukasi apie šį spektaklį...

- Aš daug kalbu, - šypsosi aktorius. - Bet vertinu tylą, nes ji iškalbingesnė už žodžius, už žinojimą. Žinojimo apskritai negali būti. Vargas tam, kuris sako: aš žinau. Judant, į priekį einant, tos nežinios vis daugiau. Ir daugiau klausimų negu atsakymų. Daugiau ir neramybės. Bet man taip labiau patinka. Nesinori girtis, bet mano tokia prigimtis: be darbo negaliu. Idėjų visokių sukasi. Žmonės verkšlena, kad neturi darbo, jaučiasi nereikalingi. Aš, priešingai, visada turiu idėjų. Bėda ta, kad mes ne visada išdrįstame imtis atsakomybės ir pradėti kažką daryti. Po penkerius metus gyvavusio "Vainuto raštininko" aš ir pats vidumi pasikeičiau, buvau pergyvenęs tą laiką, nebegalėjau kalbėti už aštuoniolikmetį Antaną Baranauską. Norėjosi žingsnio į priekį, ilgai ieškojau medžiagos būtent monospektakliui (man patiko monospektaklyje vaidinti), nes visai kita atsakomybė. Ir sunkiau. Daug sunkiau. Gerokai didesnė rizika. Bet juk ateina laikas, kai po 33 metų amžiaus ribos pradedi galvoti apie savo gyvenimo misiją, apie prasmę ir nori išbandyti save, statyti labiau rizikuodamas.

Aktorius Egidijus Stancikas