XXI amžius

Minėjimas ir rūpesčiai

Kažką turėtų reikšti šiais metais buvęs ryškus trukdymas minėti Laisvės gynėjų dieną. Galima spėlioti, ir kai kas tai jau daro, kad valdžia nepatenkinta žmonių nenoru švęsti Gegužės pirmąją, jos noru švente padarytą, kurią vis dar tik vienas Juršėnas su keliais bendraminčiais aktyviai švenčia. Tad tikimasi: jeigu atpras bepriprantantys švęsti Lietuvai reikšmingas datas, o ką nors švęsti vis tiek norės, tai liks jiems tik Gegužės pirmoji, ir bus Juršėnas ne vienas.
Galima ir kitaip spėlioti. J.Primakovas ne šiaip sau atvažiavo į Lietuvą švęsti Kalėdų, ir ne vien dėl dujų ar Kaliningrado srities. Atvažiavo ir paraginti savo pavaldinių, gerų santykių betrokštančių, kad neapsnūstų ir neužmirštų savo pareigos teršti žmonių smegenis. Tie ir pasistengė spartuoliškais tempais. Reikia panaikinti tokius nepadorius minėjimus, kad kartais ko nors Rusijos teroristams neprimintų.
Taigi, esame bandomi atpratinti. Stambesnės priemonės - pastangos suniekinti šitą brangią dieną ir jos didvyrius. Tokį girdėjome šnekėjimą pakalbėti sukviestų į kagėbistus panašių žmonių: vienų įrodytas bendradarbiavimas, kiti pagal veiklą panašūs. Jie buvo sukviesti į radijo laidą "Lietuvos rytas" ir šnekėjo visą valandą. Vieni girdėjome tas jų šnekas, kiti negirdėjome, o V. Landsbergis per vis dėlto įvykusį minėjimą melagių kadriliumi tą jų "pokalbį" pavadino. Iš tokio pavadinimo galime suprasti buvusio pašnekesio pobūdį. Esame laimingi, kurie negirdėjome, nes užterštas smegenis vis reikia valyti. Geriau neužteršti.
Smulkesnė vienkartinė priemonė buvo gal organizacinis trukdymas. Ilgai neskelbti minėtinos dienos renginiai, o kai galiausiai paskelbti, pasirodė, kad ten beveik nieko nėra. Ir to , kas yra, pakeistos įprastos valandos. Esant menkam informavimui, vien dėl neįprastos valandos galėjo mažiau žmonių ateiti.
Kad tuštumos nebūtų, Sąjūdis ir TS(LK) įsiterpė su savo renginiu prie vienintelio šiais metais užkurto laužo, bet pasiskelbti apie savo įsiterpimą per trumpą laiką irgi turėjo mažai galimybės. Taip siekta padaryti, kad žmonių būtų mažai.
O žmonės atėjo. Apie 20 val. jų jau buvo ne mažiau kaip ir kiekvienais metais (išskyrus dešimtmečio minėjimą, kada buvo daug daugiau, negu dabar įprastai būna).
Minėjime kalbėjo žinomi žmonės: mons. A.Svarinskas, V. Landsbergis, R.Juknevičienė, žudomos Čečėnijos atstovė Aminat Saijeva. Buvo dainų, eilėraščių. Pavėluotai susirinkusieji neskubėjo skirstytis ir vienintelis laužas baigė sudegti, o žmonių dar buvo.
Beveik gaila, kad visi kalbėjusieji minėjo tą nelemtąjį kadrilį, žinoma, juo piktindamiesi. Monsinjoras A.Svarinskas buvo linkęs piktintis, kad su tais anų laikų žmonėmis be reikalo kaip nors griežtai nepasielgta iš karto. Nebūtų jie dabar įsigalėję ir nesilietų tasai purvas, kuris dabar nuodija ir piktina. Tikriausiai tai yra tik pasipiktinimo forma. Jų yra daug kaip musių, ir vieno arba kelių pašalinimas tiesiog nieko nereikštų. Neseniai "XXI amžiuje" Petras Katinas rašė apie Rumuniją, kurios gyvenimo keitėjai savąjį Čaušesku su žmona netgi fiziškai sunaikino, bet panašaus pobūdžio purvo ten nėra mažiau negu Lietuvoje, o mirusį Čaušesku tautiečiai netgi iš kapo norėtų kelti, jeigu pasisektų - už jį balsuoti. Dabar balsuoja už kitus, visai į jį panašius.
Taigi sunaikinimas, koks jis bebūtų, jeigu išvis įmanomas, nieko nereiškia. Vienintelis kelias yra čaušeskus naikinti kiekvienam savo viduje.
Kol nesunaikiname viduje, tai veisiasi ir aplinkui. Ir apskritai tai yra pasaulinis procesas, tasai blogio demonstravimasis - irgi globalizacija. Mūsiškiams keikėjams atrodo (jeigu atrodo, jeigu ne kas nors nurodo), kad veikia jie patys, o yra tik pasaulinio blogio sraigteliai. Reikia manyti , kad ir pasaulinis gėris yra. Kurie stengiasi jam tarnauti, irgi galėtume gėrio sraigteliais vadinti, bet nevadiname. Todėl nevadiname, kad šitoje srityje sraigtelių nėra, o gėris yra tik aktyvus. Darže irgi tik piktžolės auga savaime, o gerai daržovei užauginti reikia pastangų. Taip gėris ir visuomenėje, ir žmogaus širdyje gali išbūti tik aktyviai už save kovodamas. Tai - ne pasyvus sraigtelio sukimasis.
Aišku, ir apie tai , kad gėrį reikia ugdyti, sakė mitinge kalbėtojai. Bet aniems keikėjams vis tiek per daug buvo garbės, kad vis jais piktintasi. Ir džiaugsmo jiems per daug. Sadistai džiaugiasi, jeigu ką įskaudina, o ypač kai iš piktinimosi pamato, kad pasisekė tai padaryti.
Jausmai saugotini, ir širdį verčiau palikti laisvą geresniems darbams. Širdžiai reikia mylėti. Aišku, ne blogį bet kokiu jo pavidalu, net ir žmogaus. Jeigu norima priešą mylėti, tai vis tiek tuo momentu reikia nuo blogio atsiriboti ir mylėti tai, ką jame galima rasti gero, nors dar nerandamo. Tokia yra neiškreipta priešų meilė, o ne atvirkščiai , kai garbinami už tai, kad yra pikti.
V.Landsbergis kalbėdamas pasidžiaugė tais, kuriuos minime, tą naktį pergalę mums laimėjusiais. Pasakė, kad tąsyk Lietuvos širdimi pavadintas parlamentas dabar labai nepanašus į buvusį, ir jeigu dar yra širdis, tai labai apkalkėjusi ir vargu ar tokį išbandymą , kaip buvo, atlaikytų - ištiktų infarktas. Dabartinis Seimas vienu batu dar lyg ir eina kur žadėjęs, antru batu pats save taško ir bjauroja, tarsi tyčia norėdamas, kad kai ateis toks išsibjaurojęs prie savo tikslo vartų, būtų pasibaisėjus paliktas lauke. "Ką darysi, nepriėmė, o mes norėjome", - tada sakytų. Taip sakytų džiūgaudamas, nes nenorėjo arba kažkas neleido norėti.
Taip minėjimas vyko; mes klausėmės ir prisiminėme buvusį metą, kada mūsų širdys vienu ritmu plakė su Lietuvos širdimi. Ne be vilties prisiminėme. Taip dar gali ir turi būti. Kas neįvyks dabar, bus amžinybėje.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė