|
Į talką katechetui (3)
Kuo save laikė dailidė Jėzus?
Kritiški Jėzaus gyvenimo tyrinėtojai, laikydamiesi savo išankstinės natūralistinės pozicijos, stengėsi parodyti, kad Bažnyčios mokymas apie Jėzaus dievystę neatitinka istorinės tikrovės. Jėzus yra visai kas kita, negu skelbia Bažnyčia, teikianti Jėzui Mesijo, Dievo Sūnaus, Išganytojo bei pasaulio Valdovo titulus. Istoriška jie laiko tik tai, kas atitinka jų griežtą natūralizmą.
Vis dėlto per daug yra akivaizdus skirtumas tarp numitinto istorinio dailidės Jėzaus paveikslo ir evangelijų pasakojimų, kurių kiekviename puslapyje nuoširdus skaitytojas Jėzaus asmenyje atras nepalyginamai daugiau negu vien dailidę. Ieškant tikro Jėzaus paveikslo, negalima aplenkti svarbaus klausimo, kuo save laiko pats Jėzus.
Mūsų laikų visuomenė, gyvenanti demokratijos, tolerancijos idėjomis, pagarbiai respektuojanti visas religijas, linksta su vienoda pagarba vertinti visų religijų kūrėjus, kad ir kas jis būtų Zaratustra, Konfucijus, Buda ar Mahomedas. Susipažinę su jų skelbtomis idėjomis, matome, kad jie patys savęs nelaikė antgamtinėmis būtybėmis. Vieni jų skelbė naujas filosofines ar religines idėjas, kiti save laikė Dievo pranašais. Tik po jų mirties jų mokiniai ėmė jiems rodyti religinę pagarbą. Jėzaus mokiniai savo mokytoją, dar nemirusį, dar nepalaidotą laikė Dievo Sūnumi (Plg. Mt 16,16).
Istorijoje buvo bandymų Jėzų lyginti su didžiaisiais graikų filosofais, bet šie bandymai tik padėjo geriau suvokti Jėzaus asmens išskirtinumą.
Jeigu Jėzaus asmenį norėtume su kuo nors lyginti, tai galėtų būti Izraelio tautos pranašai. Juk daugelis Jėzaus amžininkų laikė Jėzų vienu iš pranašų (plg. Mk 8,28). Tačiau atidžiau paskaitę evangelijas matome, kad Jėzus save laikė daugiau negu pranašu. Man duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28,18).
Užuot save vadinęs pranašu, Jėzus noriai sau skiria Žmogaus Sūnaus titulą (plg. Lk 12,8). Tuo jis netiesiogiai nusako savo karališką valdžią, gautą iš Amžinojo, apie kurią kalbėjo ir rašė pranašas Danielius: Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia, ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžiais, jo karalystė niekad nebus sunaikinta (Dan 7,13-14). Šis pranašiškas tekstas byloja apie ypatingą būsimojo Mesijo santykį su Amžinuoju. Kita vertus, Šventasis Raštas nežino kito tokio asmens, kuriam ši pranašystė galėtų geriau tikti, kaip Jėzui Kristui, kuris pats pasirinko šį titulą.
Pirmą kartą Jėzaus dieviška savimonė atsiskleidžia jo atsakyme motinai Marijai. Ji su priekaištu kreipiasi į Jėzų: Vaikeli, kam mums tai padarei?! Tuomet Jėzus atsakė: Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? (Lk 2, 48-49). Evangelija liudija, kad Jėzus, kalbėdamas apie Tėvą, vartoja dvejopą įvardį mano ir mūsų. Mokydamas maldos, jis apaštalams sako: Todėl melskitės taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje.(
) Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien (Mt 6-12). Bet kai Jėzus kalba apie savo asmeninius santykius su Tėvu, jis vartoja vienaskaitinį įvardį. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11,27). Nė vienas žmogus negali sau priskirti tokių intymių santykių su Dievu. Tiesa, Dievas visiems yra Tėvas, bet tik moraline prasme: kaip kūrėjas, kaip globėjas. Jėzus sau priskiria išimtinį sūnišką santykį, kokį tegali turėti tik Dievui tolygus asmuo.
Patys pirmieji Jėzaus viešojo gyvenimo žodžiai rodo, kad jis save laiko daugiau nei pranašu: Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1,15). Dievo karalystės pradžią jis tapatina su savo asmeniu.
Ypatingas jo santykis su nusidėjėliais. Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?. Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: Ne sveikiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių (Mk 2,15-17). Ypač akivaizdžiai atskleidžia jo dievišką savimonę nuodėmių atleidimas. Paralyžiuotam žmogui Jėzus pirmiausia atleidžia nuodėmes: Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės! (Mk 2,5). Žydų akyse tai piktžodžiavimas: Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!. Fariziejai mąstė teisingai: atleisti nuodėmę, kuri yra tiesioginis Dievo įsakymo sulaužymas, tegali tik Dievas. Jėzus ne tiktai atleidžia nuodėmes, bet ir savo apaštalus įgalioja daryti tą patį: Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje (Mt 18,18).
Per Mozę duotus Dievo įsakymus žydai laikė visokios moralės pagrindu. Jiems tai buvo Dievo žodis, kurio bet koks pakeitimas ar papildymas būtų laikoma šventvagyste. Tačiau Jėzus išdrįsta juos papildyti: Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme (
) Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5,21-28). Net šabo įstatymui, kuris toks šventas žydams, Jėzus nesijaučia pavaldus. Kai žydai piktinosi, kad jis gydo šeštadienį, Jėzus tvirtai pasakė: Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats (Mk 2,27-28).
Pažvelkime į Jėzaus meilės reikalavimus. Iš savo mokinių Jėzus reikalauja tokios meilės, kuri pranoksta bet kokią žmogišką meilę: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, (
) nevertas manęs (Mt l0,37) Šis ir kiti panašūs posakiai gyvai atskleidžia jo dievišką savimonę, kurią paryškina ir tas faktas, kad Jėzus neprieštaraudamas priima jam rodomą religinę pagarbą. Evangelijoje skaitome: Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas
(Mt 8,2), (plg. 9,18; 14,33; 15,25; 28,9,17). To meto žydų supratimu tokia pagarba tegali būti teikiama tik vienam Dievui. Arba Jėzus tikrai Dievo Sūnus, arba jis šventvagiškai nusižengė priimdamas dievišką pagarbą.
Svarbus ir reikšmingas yra Jėzaus pokalbis su apaštalais Pilypo Cezarėjoje(plg. Mt 16,13-20). Pats Jėzus sudaro progą apaštalams išpažinti savo tikėjimą. Į Jėzaus klausimą kuo jūs mane laikote?, Petras atsako Jėzų esant Dievo Sūnumi. Nors tai yra Petro išpažinimas, bet Jėzus jį priima kaip teisingą, kaip Dievo įkvėptą ir suteikia Petrui ypatingus įgaliojimus. Šiame pokalbyje Jėzus rodo ypatingą pranašišką įžvalgumą, tvirtai teigdamas, kad jo Bažnyčios, kurią jis stato ant Petro kaip uolos, pragaro vartai nenugalės.
Jo pranašišką savimonę liudija jo kalbos apie būsimą kančią ir prisikėlimą. Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų (Mk 8,31-32).
Žydai šventu dalyku laiko sandorą, kurią Dievas, tarpininkaujant Mozei, sudarė prie Sinajaus kalno. Šią sandorą tauta daug kartų laužė vien tik žodžiais reikšdami Dievui savo ištikimybę. Prieš savo mirtį Jėzus su savo apaštalais sudaro Naująją Sandorą. Valgydamas su apaštalais Velykų vakarienę, Jėzus, paėmęs duoną ir sukalbėjęs padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę sakydamas: Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas(Lk 22,19-20). Ši apeiga suprantama tik tuo atveju, kai ją vertiname taip, kaip ją vertina Bažnyčia nuo pat pirmųjų dienų. Tai Dievo Sūnaus akcija, kuria jis atkuria prie Sinajaus kalno Dievo su tauta sudarytą, bet neištesėtą sandorą.
Ryškiausiai Jėzus savo dievystę atskleidė atsakydamas į vyriausiojo kunigo Kajafo klausimus. Šis aukščiausioje teismo instancijoje Sinedriume su religiniu iškilmingumu kreipiasi į Jėzų: Prisiekdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Dievo Sūnus?. Nuo Jėzaus atsakymo priklauso jo mirtis ar gyvenimas. Teigdamas esąs Dievo Sūnus, Jėzus tarsi krauju pasirašys sau mirties nuosprendį. Jėzaus atsakymas buvo vienareikšmis: Taip, Aš Esu (Mk14,61-62). Žydams tai didžiausias piktžodžiavimas, kokį tik gali ištarti žmogaus lūpos. Jie vienbalsiai sušuko: Vertas mirties! (plg. Mt 26,63-66).
Šiame trumpame pasvarstyme neliečiame nei Jėzaus stebuklų, nei prisikėlimo. Tai tik mažas žvilgsnis į Jėzaus vidaus pasaulį, kuris atskleidžia jo dieviškąją savimonę. Čia neminima Jono evangelija, kurią galima vadinti Jėzaus dievystės apologija, čia nesinaudojama mintimis šv. Pauliaus, kurio laiškai yra pastovus mokymas, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2,11).
Šis mažas pasvarstymas pakankamai pagrįstai parodo, kad numitintas istorinis dailidė Jėzus yra svetimas pagrindiniams Jėzaus gyvenimo šaltiniams Tradicijai ir Naujojo Testamento knygų raidei ir dvasiai. Telieka mums savas šimtininko išpažinimas: Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus (Mt 27,54).
Parengė mons. Vytautas SIDARAS
© 2004 "XXI amžius"
|