Atnaujintas 2005 kovo 18 d.
Nr.22
(1323)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Didžiosios Britanijos tikintieji vertina Bažnyčių veiklą

Mindaugas BUIKA

„Vienintelis augimo kelias – ginti tai, kas teisinga“

Protestantiškoje ir sekuliarioje Didžiosios Britanijos visuomenėje pastaruoju metu vis dažniau Bažnyčios imasi sociologinės analizės, norėdamos nustatyti dramatiško tikėjimo praktikos sumenkėjimo priežastis tuo metu, kai dauguma gyventojų ir toliau skelbiasi tikintys Dievą ir esantys krikščionimis. Pastarojo meto religinė statistika tvirtina, kad trys ketvirtadaliai (74 proc.) britų nurodo esantys krikščionys. Du trečdaliai jų priklauso anglikonų ir kitoms protestantiškoms bendruomenėms, apie dešimt procentų yra katalikai, tačiau reguliariai šventadienio pamaldose dalyvauja tik apie septyni procentai visų Britanijos tikinčiųjų.

Aiškinantis šį stebėtiną „nepraktikuojančios krikščionybės“ reiškinį, beje, būdingą ir kitoms Vakarų Europos tautoms, neretai iškeliama koncepcija, kad neva Bažnyčios yra pernelyg konservatyvios ir nesugeba patraukti daugumos šiuolaikiškai mąstančių žmonių, kuriems nebepriimtina „sustabarėjusi“ religinė tradicija. Tačiau neseniai Didžiojoje Britanijoje atliktas „nepriklausomas ekumeninis tyrimas“, aiškinantis pačių tikinčiųjų nuomonę apie maldos namų ištuštėjimą, nustatė, kad būtent tradicinio moralinio ir doktrininio tyrimo atsisakymas dabartinėje liberalioje sielovadoje nuvylė daugelį krikščionių ir atstūmė nuo liturginės praktikos.

Kaip tarpdenominacinio Ekumeninio tyrimo komiteto (ETK) vasario pabaigoje paskelbtos ataskaitos įžangoje rašo lordas Bromlis Bečvortas, dauguma iš keturiolikos tūkstančių apklausoje dalyvavusių Didžiosios Britanijos krikščionių „paragino Bažnyčias drąsiai ginti moralines vertybes, „nebetylėti“ ir „nebebūti drungnoms“ moralinio ir socialinio kolapso akivaizdoje“. Tik taip Bažnyčios vėl susigrąžins žmonių pasitikėjimą ir atliks joms priklausantį svarbų vaidmenį visuomenėje. „Bažnyčios sparčiai auga daugelyje kitų pasaulio vietų, bet būtent ten Bažnyčios drąsiai gina moralines vertybes ir tradicinį tikėjimą, – rašo lordas B.Bečvortas. – Jos jau anksčiau suprato, kad vienintelis augimo kelias yra ginti tai, kas teisinga“. To iš naujo turi mokytis ir Didžiosios Britanijos Bažnyčios, nors tai joms dabar nėra lengva.

Tikėjimo stabilumo ir religinės praktikos mažėjimo priešprieša

Be anksčiau minėtų priežasčių, poreikį išsamiau ištirti dalyvavimo pamaldose mažėjimo reiškinį sąlygojo aiškiai nepasitvirtinę ankstesni svarstymai. Pavyzdžiui, žinomą aiškinimą, kad žmonių, lankančių bažnyčią, mažėja, kai auga išsilavinimas ir mokslinis pažinimas, paneigia Jungtinių Amerikos Valstijų bažnytinė statistika. Šioje pažangiausioje mokslo atžvilgiu šalyje kai kuriose valstijose beveik 50 proc. gyventojų kiekvieną sekmadienį dalyvauja pamaldose. Amerikos, turtingiausios pasaulio valstybės, pavyzdys reikalauja taip pat atmesti tvirtinimą, kad gerovės augimas neišvengiamai sąlygoja religinės praktikos mažėjimą. Priešingas aiškinimas, kad neva patirtos kančios, vargas ir vilčių nepatenkinimas paskatina nusisukti nuo Bažnyčios ir Dievo, taip pat yra abejotinas. Štai Afrikoje, nepriteklius, karus ir dažnas stichines nelaimes kenčiančiame žemyne, kaip tik pastebimas stiprus tikėjimo ir jo praktikos iškilimas. Pagaliau stiprėjantis susidomėjimas „New Age“, sektomis, okultizmu taip pat įrodo, kad šiuolaikinei visuomenei vis dar reikia „dvasingumo“.

Tad kodėl mažėja religinė praktika tokioje tradicinėje krikščioniškoje Didžiosios Britanijos (tas pats sakytina ir apie kaimyninę Airiją, kurią irgi apėmė minėtas sociologinis tyrimas) visuomenėje, kurioje per amžius krikščionybė buvo neatsiejama kultūros ir kasdienio žmonių gyvenimo dalis? Norėdamas tai išsiaiškinti, iš penkiolikos ekspertų sudarytas Ekumeninis tyrimo komitetas, kuriam vadovavo anglikonų kunigas Džonatanas Vilansas, rėmėsi prielaida, kad geriausias būdas – paklausti pačių žmonių, tiek tikėjimą praktikuojančių, tiek ir jau atitolusių nuo Bažnyčios. Todėl ir ši unikali apklausa, kuri tęsėsi ištisus metus, – nuo 2003 metų rugsėjo iki 2004-ųjų rugsėjo, – buvo pavadinta „Tegul kalba žmonės“ („Let the People Speak“).

Įvairiais žiniasklaidos kanalais - nuo diecezinių laikraščių iki BBC regioninių radijo stočių – buvo platinami keturi esminiai klausimai:

1. Jeigu bažnyčią lankote reguliariai, kurie pagrindiniai dalykai jus tai skatina daryti? Jeigu lankote vien tik „iš pareigos“, tai ką reikėtų keisti, kad šis lankymas taptų labiau jaudinantis ir patrauklesnis?

2. Jei jūs buvote nuolatinis bažnyčios lankytojas, o dabar tai darote nebereguliariai arba visai nustojote, tai kokios to pagrindinės priežastys? Ką reikėtų keisti, kad vėl reguliariai eitumėte į bažnyčią?

3. Jeigu niekada nelankėte bažnyčios, kas turi būti padaryta, kad jus paskatintų tai pradėti?

4. Tradicinis „dvasininkų lankymosi“ paprotys labai sumenkėjo, nepaisant žinomos maksimos, kad „į namus einantis sielovadininkas ugdo į bažnyčią einančius žmones“. Ar manote, kad šio lankymo papročio sunykimas yra reikšmingas?

Stebinantys tikinčiųjų apklausos mastai ir jų aktyvumas

Šie klausimai reikalavo išsamaus svarstymo, susitelkimo ir atvirumo, ko kaip tik siekė apklausos organizatoriai. Jie skatino, kad atsakymai nebūtų trumpi, kaip kituose panašiuose sociologiniuose tyrimuose, bet išsamūs, pateikti laiško forma. Per metus, kaip minėta, buvo gauta net keturiolika tūkstančių atsakymų, ir neretai respondentų atsakymai užėmė nuo keturių iki dešimties puslapių. Žmonės rašė ir dėkojo už galimybę atvirai pasisakyti, kartu apgailestavo, kad tokią apklausą reikėjo surengti gerokai anksčiau. Kai kurie jautė nerimą ar netgi baimę dėl savo atvirumo, todėl laiškuose nenurodė savo pavardės. Tarp tokių buvo ir keletas „tradicionalistų“ anglikonų kunigų, kurie rašė, kad nenori savęs identifikuoti, nes vyskupas yra priešingų pažiūrų (tai yra liberalas), todėl gali juos išvaryti iš diecezijos.

Nors atsakymus pateikė įvairaus amžiaus žmonės, tačiau 70 proc. jų buvo vyresni nei 40 metų. ETK panašaus rezultato ir tikėjosi, nes, kaip rodo bažnytinė statistika, pastaruoju metu kaip tik vyresnio amžiaus žmonės daugiau domisi Bažnyčios reikalais ir labiau susirūpinę dėl jos ateities. Dauguma atsiliepusiųjų taip pat vienaip ar kitaip yra susiję su bažnyčios lankymu: 75 proc. buvo dalyvavę pamaldose bent kartą per mėnesį; 31 proc. bažnyčioje lankosi kiekvieną šventadienį; 20 proc. yra buvę pamaldų reguliarūs dalyviai, bet vėliau nutraukę tikėjimo praktikavimą. Pagal konfesinę priklausomybę 67 proc. apklausos dalyvių – anglikonai, devyni procentai – baptistai, aštuoni procentai – presbiterionai (ši denominacija labiausiai paplitusi Škotijoje), septyni procentai – katalikai ir devyni procentai – kitų konfesijų nariai. Iš atsakymus atsiuntusių asmenų 51 proc. buvo moterys, 49 proc. – vyrai ir 18 proc. visų atsakymų kartu pateikė šeimos, kaimynų grupės arba parapijų bendruomenės.

Apklausos rengėjus labiausiai nustebino tai, kad, nepaisant atsakymų skaičiaus gausos, beveik visi (91 proc.) respondentai reiškė panašias nuomones dėl bažnyčios lankymo mažėjimo. Jų nuomonės buvo suskirstytos į penkias kategorijas, nors bendra yra tokia: „Tai, ko daugelis žmonių tikisi iš savo Bažnyčios, ir tai, ką jie tiesiogiai gauna, dažnai yra du skirtingi dalykai. Kol šių skirtumų nebus bandoma tinkamai sumažinti, tol dalyvavimas pamaldose liks nepatenkinamas“.

Apologetika turi užimti prideramą vietą sielovadoje

Vieną svarbesnių priežasčių, dėl kurių žmonės Didžiojoje Britanijoje apleidžia savo tikėjimo praktiką, jų pačių nuomone, yra apologetikos stoka. Šių dienų krikščionys jaučia ypatingą poreikį, kad reliatyvizmo ir abejonių kupinoje visuomenėje bažnyčiose būtų aiškiai ir argumentuotai paaiškinta, kodėl tikėjimas į Dievą turi prasmę. Minėtoje sociologinėje analizėje pateiktas vieno respondento atsakymas, kuris teisingai apibendrina požiūrį, išreikštą šimtuose kitų gautų laiškų, kuriuose tikintieji nurodo, kad dabartinė žmonių karta pamaldų homilijose nori išgirsti daugiau aiškinimo, kodėl verta tikėti.

„Biblija niekada nekalba apie kažkokį aklo tikėjimo poreikį, bet apie protingą ir logišką tikėjimą, kuris būtų tvirtai pagrįstas faktais ir informacija. Kad Bažnyčia būtų gyva ir sveika, šis akivaizdumas turi būti reguliariai pateikiamas ir paaiškinamas, kad bendruomenės galėtų žinoti ir pačios pamatyti, kodėl tikėjimas turi prasmę. Deja, tenka pripažinti, kad ši ypatinga (apologetinė) sielovados forma dažnai būna apleista“, – rašo apklausos dalyvis, ir jo nuomonė daugiau ar mažiau pasikartojo 73 proc. kitų gautų laiškų.

Tūkstančiuose britų atsakymų atskleista, kad tikėjimo gilumo menkėjimas yra svarbi priežastis, kodėl mažėjo maldos namų lankymas, ir Bažnyčios ne visada sprendžia šią problemą, daro išvadą sociologinės analizės „Tegul kalba žmonės“ autoriai. Žmonės nori, kad pamokslai juos mokytų, kad būtų skatinamas ir stiprinamas jų tikėjimas. Jie pageidauja, kad Bažnyčios atkakliai gintų tikėjimą, per pamokslus nuolat primenant Kūrėjo egzistencijos tikrumo patvirtinimą ir pateikiant akivaizdžius faktus, kurie atskleidžia krikščionybės tiesą.

Kai kuriuose atsakymuose pateikiami pavyzdžiai, kai jaunos poros ateina pas kunigą tvarkyti savo santuokos ar kūdikio krikšto reikalų. Šie jauni žmonės dažnai užduoda klausimus apie krikščionybės pagrindus, bet ne visada gauna patenkinamą atsakymą, kodėl reikia tikėti Kūrėją. Kaip jie nurodo, kunigai, „dažniausiai jau vyresnio amžiaus“, į daugelį jaunos poros klausimų formaliai atsako: „Tai tik tikėjimo reikalas“. Jauna pora, žinoma, susituoks ar pakrikštys kūdikį bažnyčioje, bet vidinės sielos problemos liks neišspręstos. Negavę intelektualinio pasitenkinimo, tie žmonės ir toliau liks nutolę nuo Bažnyčios, viduje susidarę įspūdį, kad kunigai „neturi atsakymų“. Taigi, anot sociologinės analizės autorių, čia labai tinka išmintingas vieno apklausos dalyvio atsakymas: „Tai tik mitas, kad šiuolaikiniai žmonės atmeta tikėjimą, jiems paprasčiausiai nepakankamai aiškiai pasakoma, kodėl reikia tą tikėjimą priimti“.

Dievas ne tik myli, bet ir reikalauja šventumo

Beveik trys ketvirtadaliai apklausos dalyvių – tai buvo paprasti britų ir airių tikintieji, susirūpinę Bažnyčios ateitimi – savo laiškuose pamini svarbų mokymo apie šventumą klausimą. Jie pabrėžia, kad nors daugelis tiki Dievą, tačiau Jį laiko nereikliu, nereikalaujančiu paklusnumo ir atitinkamo elgesio. Šių dienų žmonės tiki Dievą, kuris gali būti ignoruojamas ir į kurį būtų kreipiamasi tik iškilus nelaimei ar kokiam kitam skubos reikalui. Kadangi toks susikurtas Dievo vaizdinys apibrėžia asmeninį elgesį, tai daugelis žmonių nemato reikalo eiti į bažnyčią, nes iš to nemato naudos. Jie nemato pagrindo, kodėl sekimas Dievu ir dalyvavimas pamaldose turėtų būti jų gyvenimo prioritetas.

Daugelio respondentų laiškuose skundžiamasi, jog šis Dievo vaizdavimas tampa būdingas ir šiandienos sielovadai, ir dėl to įsivyrauja minėtos tikinčiųjų nuostatos. „Dievo šventumas yra užmiršta doktrina daugelyje XX amžiaus Bažnyčių, – rašo vienas apklausos dalyvis, kurio nuomonė atspindi tūkstančių kitų atsiliepusiųjų mintis. – Jeigu mokymas Bažnyčioje apsiriboja tik tvirtinimu, kad „Dievas yra meilė“, be jo papildymo tuo faktu, kad Jis taip pat yra be galo šventas ir reikalauja iš mūsų pasikeisti, tada Jis bus ignoruojamas… Žmonės nesistengs eiti į bažnyčią ir geriau Jį pažinti, atgailauti ir keisti gyvenimą, jeigu jie manys, kad tokie veiksmai nėra būtini ir nenaudingi“.

Daugelis praktikuojančių Didžiosios Britanijos krikščionių apgailestauja, kad jų vaikai iš „bažnytinių šeimų“ yra visai kitokie ir veikia pagal nuostatą: „Taip, Dievas egzistuoja, bet kas iš to? Man tai nėra svarbu“. Šie tėvai pageidauja paskleisti Bažnyčios mokymą, kad Dievas nėra tik mylintis, bet taip pat ir be galo šventas, todėl reikalauja atitinkamų moralės nuostatų laikymosi ir asmeninės atgailos. Viename apklausos atsakymų rašoma, kad „jeigu klusnumo Dievui svarba nebus tinkamai paaiškinta, bažnyčios lankymas niekada netaps prioritetu prieš kitus gyvenimo dalykus, pvz., pramogas, materialinius rūpesčius ar sekmadieninį apsipirkimą“.

Sociologinės apklausos analizės autoriai pažymi, kad klaidinga Dievo charakterio koncepcija, kaip būties, „mylinčios, ir nieko daugiau“, protestantiškose Bažnyčiose išsivystė pastaraisiais dešimtmečiais. XIX amžiuje. Bažnyčiose pabrėždavo daugiau Dievo šventumą (dažnai ignoruojant Jo meilę), o dabar nusiskundžiama, kad žmonės iš sielovadininkų tik ir girdi, jog „Dievas jus myli, nesvarbu kad ir ką darytumėte“, bet į Jo šventumą nepakankamai atsižvelgiama. Atsakymuose, kuriuos galbūt išprovokavo žinomo Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ įtaka, priekaištaujama, jog dabar retokai iškeliamos Jėzaus patirtos kančios ant kryžiaus atperkant mūsų nuodėmes. „Menkinant mokymą apie Viešpaties kentėjimą, stengiamasi prisitaikyti prie švelnios vakarietiškos ausies, sudarant įspūdį, kad nuodėmė nėra tokia sukrečianti, kokia ji iš tikrųjų yra“, - rašo viena apklausos dalyvių.

Tikėjimo praktikos smukimo ir nusikalstamumo augimo ryšys

Išsamiuose tūkstančių apklausos dalyvių atsakymuose pabrėžiama, kad Bažnyčios mokymo stygius apie Dievo šventumą sąlygojo ne tik religinės praktikos mažėjimą, – jeigu „Dievas mane vis tiek myli, nepriklausomai nuo to, ar aš einu į bažnyčią, ar keičiu savo gyvenimą, tai kam vargintis?“, – bet ir bendrą visuomenės moralės smukimą. Likę be tvirtų moralinio gyvenimo nuorodų ir dvasinio vadovavimo, žmonės pasidavė ydoms, ir tai sukėlė šeimos gyvenimo krizę, nulėmė ikisantuokinį seksą, negimusių kūdikių žudynės, nusikalstamumą, panieką įstatymams ir didžiulę depresiją.

Politikai kartais nurodo, jog šių blogybių priežastis yra skurdas, išaugęs nedarbas, būsto stygius. Tačiau skurdas ir kitoks materialinis stygius daugiau ar mažiau visada buvo būdingas visuomenės gyvenimui, tačiau toks didelis moralės nuosmukis būdingas tik šių dienų visuomenei. Apklausos „Tegul kalba žmonės“ ekspertai palygino pastarųjų 150 metų Didžiosios Britanijos bažnyčių lankomumo statistiką su to paties laikotarpio visuomenės ydų statistika.

Abi jos grafiškai atrodo lyg V formos kreivės, tik su priešingos krypties maksimumais. Iki XX a. pradžios religinė praktika nuolat didėjo ir dalyvavimas pamaldose maksimumą pasiekė 1905 metais, o vėliau ėmė kristi. Atitinkamai Didžiojoje Britanijoje iki 1905 metų mažėjo nusikalstamumas, girtuokliavimas, šeimų irimas, tačiau po to vėl ėmė kilti.

Pažymėdami tokį stebėtiną ryšį tarp menko tikėjimo praktikavimo ir didelio nusikalstamumo bei moralinių standartų smukimo, sociologinės apklausos autoriai nurodo, kad žmonės bijo ne tiek arešto už įstatymų pažeidimus, kiek juos sulaiko Dievo baimė ir vidinis sąžinės balsas. Anksčiau jie gerai suvokdavo savo, kaip nuolatinių nusidėjėlių, padėtį visiškai švento Dievo atžvilgiu. Mokymas, kurį žmonės tada gaudavo bažnyčiose, skatino juos imtis savikontrolės, nes jie baiminosi, kad reikės duoti ataskaitą Dievui už savo veiksmus. Dabar toks mokymas susilpnėjo, ir žmonės jaučia, kad gali daryti ką nori, be gėdos ir susivaldymo, manydami, kad nebus asmeninės atskaitomybės už tokį elgesį. Kaip rašo viename kolektyviniame atsakyme 35 parlamento – Aukštųjų lordų rūmų – nariai, „jeigu Bažnyčios tik kalba visuomenei apie Dievo maloningumą, tiesiogiai nepasmerkia blogybių, tada ar reikia stebėtis, kad jos praranda savo žmones, kurie yra visiškai susipainioję“.

Apklausoje apžvelgta tik jos dalis, o tikintieji dar pateikė išsamius atsiliepimus apie ne visai pasiteisinusią Anglikonų Bažnyčioje ir kitose konfesijose pastaraisiais dešimtmečiais vykdytą liturginę reformą, homilijų paviršutiniškumą, mistinio ir pranašiško sielovados aspekto silpnėjimą, vizitacijų tradicijos praradimą. Baigiant Didžiojoje Britanijoje surengtos unikalios apklausos apžvalgą, verta priminti lordo B.Bečvorto nuomonę, kad didžioji dalis britų ir toliau lieka morališkai konservatyvūs. „Jie nori socialinio stabilumo ir darnos sau ir savo šeimoms, taip pat remiasi vertybėmis, kurių ištakos - Dešimtyje Dievo įsakymų. Jie nori, kad Bažnyčios kovotų už šias visuotines moralės vertybes, ir jeigu Bažnyčios ims jas ryžtingai ginti, efektas bus stiprus, patraukiantis ir padrąsinantis milijonus dorų žmonių“. Lordas B.Bečvortas pripažįsta, kad tam gali nepritarti kai kurie liberalūs visuomenės sluoksniai, bet milijonai sveiko mąstymo žmonių parems Bažnyčias, nes jų „išminties, tikėjimo ir moralumo balsas“ pagaliau vėl bus išgirstas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija