Atnaujintas 2006 gegužės 24 d.
Nr.39
(1439)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Miežio grūdas

Rapolas iš kitų aludės lankytojų išsiskyrė tuo, kad joje lankydavosi dažniau nei kiti alaus mėgėjai ir alaus išgerdavo daugiau nei kiti. Dėl pastarosios priežasties Rapolą sugėrovai iš pradžių praminė Miežio Grūdu, o vėliau – tiesiog Miežiu. Tas vardas, žinoma, prasismelkė per aludės sienas į viešumą, todėl tikrasis jo vardas buvo pamirštas. Maža kas gyvenime nutinka, daug žmonių turi pravardes, tačiau Rapolą pravardė lemtingai paveikė: jis save iš tikrųjų pradėjo tapatinti su miežio grūdu. Rapolui rodėsi, kad kaimyno gaidys taikosi jį sulesti, alaus bravarėlio savininkas bando jį į salyklą įterpti, o kaimynė – į verdamą kruopų košę įmesti. Rapolas saugiai jautėsi tik aludėje, todėl, ir aludės darbo laikui pasibaigus, sunku jį būdavo iš ten išprašyti. Matydami Rapolo akyse nuolatinį nerimą ir baimę, susivokę geradariai sugėrovai jį nuvedė pas psichiatrą.

Psichiatras, savo praktikoje sutikęs įvairių, pasivadinusių imperatoriais, karaliais, karvedžiais, tipų, ėmėsi, regis, nesunkaus darbo: Rapolą hipnotizavo, kodavo ir dar kitaip darė įtaigą, kad jis nėra miežio grūdas. Po daugelio seansų ir daktarui, ir ligoniui atrodė, kad išgijimas pasiektas. Tačiau, deja, deja...

Kartą po pasisėdėjimo aludėje, niekieno nevesdinamas, pats Rapolas atlingavo pas psichiatrą ir pareiškė: „Žinau, kad nesu miežio grūdas, tačiau nei gaidys, nei aludaris, nei kaimynė, matau, šituo nėra įsitikinę. Kas gali paneigti, kad vieną dieną kuris iš jų neįvykdys savo kėslų? Prašyčiau, daktare, jų atžvilgiu imtis tų pačių priemonių, kurias taikėte man, įtikinkite juos, kad nesu miežio grūdas“.

Apstulbintas daktaras suvokė, kad jo gydymas nuėjo perniek, pacientas miežio grūdo įvaizdžio neatsikratė. Pasirodo, darant įtaigą negalima vartoti neiginio; reikėjo ne neigti, kad pacientas miežio grūdas esąs, o teigti, kad miežio grūdas atsivertė į Rapolą.

Girdėtą nutikimą pasitelkiau dėl palyginimo, nes labai panašų reiškinį stebime Lietuvoje.

Rapolas – mano broliai ir sesės iš SSRS išsivadavę lietuviai. Jie ilgai buvo uždaryti, ir kvaišinami sovietinėje aludėje, susitapatino, kaip tas Rapolas su miežio grūdu, su „sovietiniu žmogumi“, prarado tautiškumą, patriotiškumą, atitolo nuo Dievo, todėl ir elgiasi atitinkamai. Jie niekaip neišsilukštena iš „sovietinio žmogaus“ kevalo, todėl save laiko pilkąja mase, runkeliais, žmogeliais, tebesiilginčiais gyvenimo „prie ruso“. Jie vengia politikos, nes bijo valdžioje tebeesančių bolševikų, kad jų galutinai neapšukuotų ar į Sibirą neištremtų. Tarpusavyje slapčia jie keikia valdžioje esančius vakarykščius prievartautojus, tačiau, atėjus rinkimams, tarsi užhipnotizuoti triušiai eina smaugliui į nasrus, vėl juos išrenka. Ir keisčiausia, kad išrenka balsuodami prieš, t.y. neigdami buvusiuosius. Reikalas paprastas – buvusieji prievartautojai visuomet turi rezervą; jei nuverčiami esantieji valdžioje, ateina į valdžią niekuo nuo jų nesiskiriantis rezervas, gimininga, gal tik kitaip pasivadinusi partija.

Kita vertus, ar tinkami „psichiatrai“ nuo sovietinės ligos gydo, ar gydytis ta „sovietinė liaudis“ pageidauja? Užuot pagalbą pasiligojusiai liaudžiai teikę, ją perdėm kaltiname, kad ji elgiasi nederamai: nenori euro, ėjimą į Europą suvokia kaip išvykimą į ją, geria, prievartauja, žudo, kelia ranką prieš save. Landsbergius, damušius, kronkaičius, bražėnus ant pirštų galime suskaičiuoti, o sovietinių „psichiatrų“ – nors vežimu vežk. Pastarieji, būdami valdžioje, liaudį laiko skurde, kad ji rūpintųsi tik buitimi, nesimokytų politinio raštingumo, nesiektų aukštesnių idealų, kad liktų „sovietinio žmogaus“ kevale (tokią valdyti partiniai nomenklatūrininkai per penkis dešimtmečius itin gerai išmoko).

Dėl negandų valstybėje kai kas kaltina laisvę, nepriklausomybę, demokratiją (kaip tas Miežis – gaidį, aludarį, košės virėją), tačiau laisvė, nepriklausomybė ir demokratija veikia ir gerus vaisius duoda ten, kur išugdyta sveika, sutelkta visuomenė. Pirmosios Lietuvos Respublikos sveikus, tautiškai susipratusius piliečius sovietai sunaikino fiziškai ar privertė trauktis iš Lietuvos, todėl nėra kito kelio, kaip pasiligojusius gydyti, naujus ugdyti.

Vilčių teikia vietos bendruomenių, įvairių judėjimų kūrimasis ir veikla, Bažnyčios žodis, nesnaudžianti žiniasklaida. Vardan šviesesnės ateities tenka patiems gydytis ir gydyti, paklupdytiems ar suklupusiems padėti pasikelti, naujus ugdyti.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija