Atnaujintas 2008 sausio 16 d.
Nr.4
(1597)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Maršalas

Petras KATINAS

Juzefas Pilsudskis (1867-1936)

Lenkijoje ir kitose Europos šalyse paminėtos žinomo prieškario Lenkijos veikėjo Juzefo Pilsudskio 140-osios gimimo metinės.

Juzefas Klemensas Giniatovičius-Kosčeša Pilsudskis gimė 1867 m. gruodžio 5 dieną Zaleve (Švenčionių r.). (Beje, jo gimtinė buvo už keleto kilometrų nuo smulkaus šlėktos šeimoje gimusio kruvinojo Felikso Dzeržinskio.) Būsimasis maršalas augo lenkų patriotų šeimoje. Apie jo motinos Žemaitijos bajorų Bilevičių giminės atstovę rašė net lenkų literatūros klasikas Henrikas Senkevičius savo trilogijoje „Tvanas“ (ši knyga iki šiol lenkams labai daug reiškia).

Vienas iš didžiausių paradoksų, kuris lydėjo Juzefą Pilsudskį ir jam gyvam esant, ir net po jo mirties, buvo tas, kad būsimasis Lenkijos valstybės reanimatorius iš tiesų nebuvo „tikras lenkas“. Kaip ir Adomas Mickevičius, kuris laikė save litvinu – žmogumi, kilusiu iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, tai yra beveik lietuviu. Nesvarbu, kad dauguma iš tų bajorų ir šlėktų XVIII amžiuje galutinai polonizavosi, dargi nemokėjo nė žodžio lietuviškai ir net neįsivaizdavo Lietuvos be sąjungos su Lenkija, vis tiek jie iš tiesų tikrais lenkais nebuvo.

Kad ir kaip ten būtų, tuo metu, kada gimė J. Pilsudskis, ir Lietuva, ir Lenkija jau seniai buvo tapusios Rusijos imperijos grobiu ir tos imperijos vakariniais pakraščiais.

Jozefas Pilsudskis mokėsi Pirmojoje Vilniaus gimnazijoje, įkurtoje uždaryto Vilniaus universiteto rūmuose, kartu su broliu Bronislavu 1882 metais įkūrė patriotinį savišvietos ratelį „Spojnia“. 1885 metais išlaikęs gimnazijos baigimo egzaminus (geriausi pažymiai iš istorijos ir geografijos, blogiausi iš kalbų, išskyrus prancūzų), įstojo mokytis į Charkovo universiteto medicinos fakultetą. Tačiau už dalyvavimą studentų neramumuose jau po metų buvo pašalintas, o 1887 metais už dalyvavimą Rusijos caro Aleksandro III nužudymo suokalbyje buvo areštuotas ir nuteistas penkeriems metams tremties į Sibirą. Jo brolis Bronislavas, aktyvus rusų organizacijos „Narodnaja volia“ narys, kartu su būsimojo Rusijos bolševikų vado Lenino broliu Aleksandru Uljanovu buvo nuteistas mirties bausme, bet caro malone mirties nuosprendis buvo pakeistas į 15 metų katorgos.

1892 metais grįžęs iš tremties Juzefas Pilsudskis įstojo į besikuriančią Lenkijos socialistų partiją. Joje įkūrė šios partijos Lietuvių sekciją – sekcijos nariai daugiausia buvo iš Vilniaus. O 1894 metais išrinktas Lenkijos socialistų partijos Lietuviškos sekcijos atstovu šios partijos centro komitete bei laikraščio „Rabotnik“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1889 metų vasarą J. Pilsudskis vedė Mariją Juškevič ir išvyko į Lodzę, kadangi ten buvo jo leidžiamo laikraščio „Rabotnik“ pagrindinė spaustuvė. 1900 metais susekus spaustuvę, J. Pilsudskis vėl buvo areštuotas ir pasodintas į Varšuvos tvirtovės kalėjimą. Tuo metu tvirtovę saugojo būsimojo Rusijos baltagvardiečių armijos vado A. Denikino kuopa. Štai kaip aprašo tą laikotarpį savo memuaruose pats A. Denikinas: „Mano kuopa ne kartą saugojo Varšuvos tvirtovę. Tarp mūsų saugomų vietų buvo ir garsusis „Dešimtasis paviljonas“, kuriame buvo laikomi svarbiausi ir pavojingiausi politiniai nusikaltėliai. Mieste tarp lenkų sklandė patys fantastiškiausi gandai apie baisų režimą tame paviljone. Apie tai, kad Rusijos vyriausybės įsakymu kaliniai buvo sistemingai nuodijami. Todėl aš, kaip tarybos viršininkas, privalėjau du kartus per dieną ragauti maistą, siunčiama į tą paviljoną. Gandai, aišku, nepasitvirtino. (...) 1900 metais kartu su žmona buvo suimtas gyvenęs su suklastotu pasu būsimas Lenkijos maršalas ir diktatorius Juzefas Pilsudskis. Jis irgi buvo įkalintas „Dešimtajame paviljone“. Pilsudskio politiniai bendražygiai parengė jo išlaisvinimo planą. Tačiau pabėgti iš Varšuvos tvirtovės nebuvo jokių galimybių. Todėl siekiant, kad jį perkeltų į kitą kalinimo vietą, buvo nuspręsta, kad Pilsudskis imtų simuliuoti psichinę susirgimą. Beje, didelę pagalbą suokalbininkams suteikė tvirtovės štabo karininkas Sedelnikovas, kuris perdavinėdavo Pilsudskiui iš laisvės siunčiamas instrukcijas, tarp jų žymių psichiatrų patarimus, kaip simuliuoti psichinę negalią.

Pilsudskio „liga“ pasireikšdavo tuo, kad jis vos išvydęs rusų armijos karinį mundurą pradėdavo siaubingai keiktis ir atsisakydavo valgyti atnešamą maistą. Tuo metu jis maitinosi tik iš laivės atvežamais virtais kiaušiniais. Netrukus žinomas Varšuvos psichiatras Šabašnikovas išreikalavo, kad J.Pilsudskiui būtų suteiktas reikiamas klasikinis gydymas. Todėl Varšuvos valdžia buvo priversta pasiųsti nusikaltėlį į Peterburgo Nikolajaus ligoninę, iš kurios jis be didelio vargo kartu su žmona pabėgo į užsienį. Ją dar anksčiau paleido iš kalėjimo motyvuojant tuo, kad „žmona neatsako už savo vyro veiklą ir darbus“. Vėliau J. Pilsudskis, nelegaliai grįžęs į rusų Lenkiją, organizavo savo partijos „Kovos skyrių“, kuris ėmėsi teroristinės veiklos – grobė valstybės pinigus užpuldami pašto traukinius. Senoji rusų valdžia persekiojo nacionalinių mažumų kultūrą, tačiau kai prisimeni tuos laikus ir „kruviną caro režimą“, kaip jį vadina bolševikai ir jų užsienio pakalikai, nejučia palygini su dabartiniu bolševikų bei to paties Pilsudskio režimu, kai jis tapo Lenkijos diktatoriumi, kai jie be gailesčio dorojosi su savo politiniais priešininkais“ (A. Denikinas. „Rusų karininko kelias“, žurnalas „Oktiabr“ 1991 m. Nr. 1-2-3-8 Maskva). Žinoma, generolas A. Denikinas, nors ir kovojo su bolševikais, tačiau iki pat savo mirties (1947 m.) neapkentė išsivadavusių po Pirmojo pasaulinio karo tautų, sukūrusių ar atkūrusių valstybingumą. A. Denikinas ne tik Baltijos valstybes, bet ir Lenkiją paniekinamai vadino „limitrofinėmis“, o Antrojo pasaulinio karo metais griežtai smerkė buvusius savo bendražygius, kurie ragino sukurti rusų karinius dalinius kautis vokiečių pusėje. Nelegaliai grįžęs į Lenkiją 1904 metais J. Pilsudskis organizavo socialistų partijos kovines grupes. Tos grupės organizavo ir vykdė bankų ir pašto traukinių užpuolimus, o už paimtus pinigus pirko ginklus kovai už Lenkijos išlaisvinimą. Labiausiai žinomas J. Pilsudskio kovos grupės pašto traukinio užpuolimas įvykdytas netoli Vilniaus esančioje Bezdonių stotyje 1908 metais. Tuomet buvo paimta 208812 rublių – tais laikais gana didelė suma. O 1912 metais J. Pilsudskis išrenkamas vyriausiuoju Šaulių sąjungos komendantu ir pasirenka Mečislovo slapyvardį. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse J. Pilsudskis ėmė organizuoti lenkų karinius būrius Galicijoje, o 1913 metais organizavo būsimuosius lenkų kariuomenės karininkų kursus. Galicija tuomet priklausė Austro-Vengrijai, kurios valdžia neprieštaravo J. Pilsudskio legionų organizavimui. Tie legionai kovėsi su Rusijos kariuomene Rytų fronte Pirmojo pasaulinio karo metu. Po to, kai legionai 1914 m. rugpjūčio 12 dieną įžengė į Lenkijos teritoriją, J. Pilsudskis paskelbė atsišaukimą į lenkų tautą, kuriame jis pasiskelbė Lenkijos kariuomenės komendantu. 1918 m. lapkričio 11 dieną J. Pilsudskio legionai su triumfu įžengė į Varšuvą, kurioje sudaryta vadinamoji Regentų taryba paskelbė J. Pilsudskį laikinuoju valstybės viršininku. Po kelių dienų jis suformavo vyriausybę. 1919 m. pradžioje Lenkijos Steigiamasis Seimas patvirtino J. Pilsudskio ypatingus, kaip valstybės viršininko, įgaliojimus. 1919 m. rugpjūčio mėn. lenkai užėmė Minską, o 1920 m. pavasarį (gegužės 7 d.) – Kijevą. Tačiau vasarą prasidėjo Raudonosios armijos puolimas. Teko palikti Kijevą. Būsimo sovietinio maršalo Tuchačevskio vadovaujamos armijos tikslas buvo Varšuvos užėmimas. J. Pilsudskio parengtą bolševikų puolimo sustabdymo planą tuomet nemaža dalis lenkų politikų įvertino netgi kaip diletantišką. Tačiau jo suformuoti, palyginti negausūs, bet užgrūdinti kovose batalionai pačiam J. Pilsudskiui vadovaujant 1920 m. rugpjūčio 13-25 dienomis staigiu smūgiu pralaužė frontą, o Tuchačevskio raudonieji ėmė paniškai bėgti. Tokia operacija, įvykdyta tuo metu, kai bolševikai jau šeimininkavo Varšuvos priemiesčiuose, pavadinta „stebuklu prie Vyslos“, vartojama ir šiandien. Tas stebuklas ne tiktai apgynė Lenkijos nepriklausomybę, bet ir apsaugojo Europą nuo bolševikinio antplūdžio ir maro. Kaip teigė vienas dabartinės Lenkijos istorikas, jeigu ne „stebuklas prie Vyslos“, nebūtų nei Lenkijos, nei Lietuvos, nei kitų valstybių.

J. Pilsudskio batalionai tęsdami puolimą užėmė didžiules teritorijas, o pats J. Pilsudskis su triumfu įžengė į Rygą, kurioje 1920 m. spalio 12 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis su bolševikine Rusija, galiojusi iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai Hitleris su Stalinu vėl pasidalijo Lenkiją.

J. Pilsudskis iki pat savo mirties buvo įsitikinęs, kad pergalingas 1920 metais karas su bolševikais nebuvo pratęstas iki logiškos pabaigos. O ta pergalinga pabaiga turėjo būti, anot J. Pilsudskio, Lenkijos-Lietuvos-Baltarusijos ir Ukrainos federacijos „Miedzymorze“ buvusioje Žečpospolitos žemėse sukūrimas. Galbūt tai ir buvo priežastis, kad 1923 metais J. Pilsudskis atsisakė visų valstybinių pareigų bei valdžios ir pasitraukė į laisvanorišką „tremtį“ Sulejuveko miestelyje netoli Varšuvos. Bet vis blogėjant politinei situacijai Lenkijoje, kai buvo nužudytas prezidentas Gabrielius Narutavičius, garsios ir senos lietuvių bajorų giminės, savo herbą gavusios dar 1413 metais atstovas, 1918 m. Vasario 16-osios akto signataro Stanislovo Narutavičiaus jaunesnysis brolis, J. Pilsudskis grįžo. 1926, 1928 ir 1930 m., be karo ministro, jis buvo ir ministru pirmininku, o 1935 metais priėmus naują Lenkijos konstituciją buvo įvestas prezidentinis valdymas, kurį jo priešininkai vadino Sanaciniu režimu.

Maršalas Juzefas Pilsudskis mirė nuo kepenų vėžio 1936 m. gegužės 12 dieną. Jo laidotuvės virto lenkų tautos nacionalinės vienybės demonstracija. Dėl maršalo mirties Lenkijoje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas – vienintelį kartą per visą prieškarinės Lenkijos istoriją. Maršalo J. Pilsudskio širdis palaidota jo motinos kape Vilniaus Rasų kapinėse, o kūnas – Vavelio memoriale Krokuvoje.

Galima priminti, kad Juzefo Pilsudskio brolis Bronislavas 1887 metais buvo ištremtas į Sachaliną, 1899-1906 metais dirbo Vladivostoko muziejuje, laikė save lietuviu ir patriotu. 1915 metais Šveicarijoje išrinktas karo aukoms Lietuvoje šelpti komiteto pirmininku, 1916 metais parašė ir išleido vertingą studiją apie Lietuvos kryžius. Mirė 1918 m. gegužės 17 dieną Paryžiuje. Beje, pats J. Pilsudskis, nors ir užgrobęs Vilniaus kraštą, tuos vietinius sulenkėjusius šio krašto „patriotus“ paniekinamai vadino beždžionėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija