2009 m. gruodžio 24 d.
Nr. 92
(1784)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Žmogus – Dievo dovana

Šiaulių vyskupas Eugenijus
Bartulis Kauno Paminklinėje
Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje
pristato 2010 metų Kryžių kalno
kalendorių
Narcizo Freimano nuotrauka

Po naujosios Šiaulių Švč. Mergelės
Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios
konsekracijos iškilmių ganytoją sveikino
apaštalinis nuncijus arkivyskupas
Luidžis Bonacis (Luigi Bonazzi)
Jaroslavo PROSCEVIČIAUS nuotrauka

Šiaulių vyskupą jubiliejaus
proga sveikina Šiaulių miesto
meras Genadijus Mikšys (dešinėje)
ir apskrities viršininkas
Rimundas Domarkas
Jaroslavo PROSCEVIČIAUS nuotrauka

Gruodžio 7 dieną Šiaulių vyskupas ir Lietuvos kariuomenės ordinaras Eugenijus Bartulis šventė 60-metį. Ta proga šiandien spausdiname jo išskirtinį interviu „XXI amžiui“.

 

Pirmiausia prašytume papasakoti apie savo kilmę. Kokioje šeimoje augote, ar giminėje buvo kunigų, kaip brendote kunigystei?

Šeimoje augome šeši broliai ir keturios seserys. Tėvai – paprasti darbininkai. Mamytė nedirbo, augino vaikučius. Kunigų šeimoje nebuvo, tačiau dvi seserys buvo įstojusios į pranciškonų vienuolyną. Aš tai sužinojau jau baigdamas vidurinę mokyklą, nes jų vienuolynas veikė pogrindyje. Anksčiau net nežinojau, kad tokie vienuolynai yra.

Šeima visą laiką buvo tikinti: kiekvieną sekmadienį eidavom į bažnyčią, melsdavomės gegužines, birželio ir spalio mėnesio pamaldas, kartu kalbėdavom litaniją. Dažniausiai vesdavo Tėvelis, jis vadovaudavo ir maldai prieš valgį. Niekada nesėsdavom prie stalo nepersižegnoję, nepasimeldę. Tokioj dvasioj augant ir kilo mintis, kad galėčiau gyvenimą pašvęsti Dievui. Daug įtakos, aišku, turėjo kunigai, ypač Šančių ir Karmelitų klebonai, taip pat Karmelitų bei Šančių parapijų vikarai. Patarnaudavau šv. Mišioms Kauno Karmelitų bažnyčioj. Dvasiai augant sustiprėjo ir pašaukimas.

Ar prieš apsispręsdamas stoti į seminariją tarėtės su kokiu nors kunigu? Ką jis Jums patarė?

Bendravau, kaip ir minėjau, su Šančių bei Karmelitų parapijų vikarais. Niekada niekas primygtinai neragino. Kalbėdavome apie kunigystę, spręsdavome įvairias problemas, bet kad kas nors spaustų: „Stok į seminariją“ – nebuvo. Visada bendraudavome laisvai, nuoširdžiai, niekad nebuvo primygtinio spaudimo.

Ką Jūs patartumėte doram jaunuoliui, kuris šiais laikais, kai pasaulis pilnas malonumų, dvejoja, kokį tolesnį kelią pasirinkti, kai net artimiausi žmonės – tėvai – nepritaria minčiai būti kunigu?

Aš manau, kunigystė yra pats gražiausias ir brangiausias pašaukimas gyvenime. Jį pasirinkti gali kiekvienas jaunuolis – visiems atviras kelias. Tačiau ryžtis šiam keliui – vadinasi, numirti sau ir gyventi Dievui ir žmonėms. Tai yra nepaprastai brangus aukos ir meilės kelias, kuriam reikia ryžtis. Tik aš manau, kad į šį kelią šaukia Dievas. Pats žmogus niekada nesugalvos šio pašaukimo pasirinkti. Toks Dievo malonės veikimas. Ir tas veikimas eina įvairiai: per kitus žmones, per maldą, kartais per kančią, kurią kai kurie žmonės aukoja už jaunuolį. Pavyzdžiui, mato jo kilnias savybes ir aukojasi. Žiūrėkit, močiutės kaip gražiai meldžiasi už kunigėlius, už seminarijos auklėtinius ar šiaip už jaunimą, kad netrūktų darbininkų Viešpaties vynuogyne. Manau, kad pašaukimo kelias yra labai sudėtingas ir ne visada žinom, kam turėsime būti dėkingi. Tik amžinybėj tikriausiai paaiškės: tėvams, broliams, seserims ar tiesiog pažįstamiems turėtume atsidėkoti už pašaukimo malonę.

Iš kur sulaukėte daugiausiai paramos, galbūt ir netikėtos, kai teko kurti vyskupijos įstaigas?

Pati pradžia buvo gana sudėtinga ir sunki. Labai dėkingas turėčiau būti dabartiniam Kauno arkivyskupijos kancleriui mons. Adolfui Grušui, kuris buvo pirmasis mano kancleris. Daug bendravom ir jis savo įžvalgom, nepaprastai giliu bažnytinės dvasios supratimu padėjo kurti institucijas. Manau, viskas sėkmingai pavyko! Išties visiems broliams kunigams esu dėkingas už brolišką supratimą, pagalbą, nuoširdumą. Šiaulių vyskupija – pati jauniausia vyskupija ir mums visiems tikriausiai trūko ir patirties, ir supratimo. Vieni kitiems padėdami, žengėm pirmuosius žingsnius.

Jeigu kalbėsime apie materialinę paramą, kai atvažiavau, nebuvo jokio pastato, kuriame būtų galima įsikurti. Metus gyvenau pas monsinjorą Kleopą Jakaitį, kuris buvo katedros klebonas. Jis man užleido vieną kambarėlį. Po truputį, su savivaldybės pagalba  įrengėme šitą pastatą, kur dabar yra kurija. Savivaldybė davė butus žmonėms, kurie čia gyveno. Buvo šešios ar aštuonios šeimos, ne visi norėjo išsikelti, todėl teko kai kuriems primokėti. Kūrimosi etape daugiausiai padėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris parėmė finansiškai. Už gautus pinigus galėjau suremontuoti, atstatyti šitą pastatą, kuris buvo labai apverktinoj padėty, net buvo labiau panašus į lindynę. Pavyzdžiui, kambaryje, kur dabar yra ekonomo tarnyba, gyveno viena močiutė. To kambario sienos buvo juodos nuo drėgmės. Klausiu kodėl, o ji sako, kad be jokio perdengimo grindys sudėtos. Ir verkdama paklausė: „Vaikeli, kaip tu čia gyvensi šitam name?“ Tik arkivyskupo gerumo dėka galėjau susitvarkyti: pamatus reikėjo vos ne iš naujo lieti, tvirtinti visą pastatą. Dabar jis yra suvaržytas, didžiausiais varžtais susuktas, kad neišsiskirtų sienos. Man netgi sakė, geriau būtum nugriovęs ir naują pasistatęs. Bet griauti nebuvo galima. Dabar iš išorės atrodo neblogai.

Būdamas Šiaulių vyskupu, daug dalykų darėte pirmą kartą. Žinoma, ne vien kurdamas vyskupijos struktūrinius padalinius, bet ir organizuodamas sielovadinius renginius, kurių anksčiau čia nebuvo – maldingos kelionės į Šiluvą, šeimų ir kitos šventės. Kodėl jas sumanėte rengti, ar pateisino jos Jūsų viltis, ką dar planuojate naujo?

Manau, kertiniai mūsų vyskupijoje yra trys dalykai. Pirmiausia – tai Kryžių kalno atlaidai, kurie po truputį įgauna savo veidą. Mūsų piligriminis žygis iš Kryžių kalno į Šiluvą sutraukia per tūkstantį jaunų žmonių. Kiekvienais metais galvojam apie šių žygių kokybę, kad kokybiškiau pasiruoštume ir brandžiau įgyvendintume. Dar vienas džiaugsmas – Šeimų šventė, kuri mūsų vyskupijoje įgauna masinį pobūdį: susirenka per keturis tūkstančius žmonių. Anksčiau vykdavo „Saulės“ kino teatre ir visi norintieji netilpdavo, dabar ruošiam naujai pastatytoje Šiaulių arenoje, kur telpa penki tūkstančiai žmonių. Visada sulaukiame beveik pilnos arenos. Tai labai brangi diena mūsų visos vyskupijos šeimoms. Atvažiuoja ir iš kitų vyskupijų pažįstami, draugai, kurie džiaugiasi dalyvaudami įgavusioje tokią gilią prasmę šventėje. Įgyvendiname ir naujas įdėjas. Pernai pirmą kartą džiaugėmės Naujuosius metus sutikdami su negalią turinčiais žmonėmis. Šį sumanymą puoselėjame ir šiais metais, tikimės, kad jis taps nauja tradicija. Visus planus sunku ir išvardinti.

Ar tai, kad esate kilęs iš didelės šeimos, turėjo įtakos Jūsų norui rengti Šeimų šventes? Ar iki šiol bendraujate su gimine, gal rengiate susitikimus, gal turite kokią savą tradiciją?

Manau, kad taip. Man šeima labai brangi. Augdamas patyriau, kad šeima yra pašaukimų ir meilės lopšys, kuriame užgimsta patys gražiausi žmogaus jausmai, kur žmogus gauna pačias gražiausias tikėjimo ir doros vertybes. Šeima yra svarbiausia, kaip Popiežius sakė, mažoji Bažnyčia. Dabartinis apaštalinis nuncijus paskutinio apsilankymo metu aiškino, jog šeima yra Bažnyčių Bažnyčia. Iš tiesų šeimoje yra brandinami gilūs žmonės. Matome ir gyvenimas liudija, kad daugiausiai pašaukimų yra iš gausių šeimų. Rečiau yra iš tokių, kur po vieną vaikutį auga. Šeimos šventę inicijavo ir bendravimas su šeimų būreliais, kurių aš jau nemažai turiu. Pastaruoju metu bendravimas su šeimų būreliais buvo šiek tiek apleistas, fiziškai nespėju: ir kariuomenė, ir... Praėjusią savaitę vėl buvau šeimų būrelyje. Atnaujinam po truputį bendravimą. Iš tiesų žmonės labai pasiilgę tokio nuoširdaus bendravimo – jie atsiveria, sprendžia problemas, kelia klausimus. Žmonės siekia tikro bendravimo, nori matyti kunigo veidą ne iš sakyklos, ne iš tolo.

Pradėtas Barboros Žagarietės beatifikacijos procesas. Žinant, kaip ilgai vyksta kankinių vyskupų Teofiliaus Matulionio, Mečislovo Reinio, Vincento Borisevičiaus, pasauliečių Adelės Dirsytės, Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos, kuo ši prieš kelis šimtmečius gyvenusios merginos byla svarbi vyskupijai, jos tikintiesiems?

Matėme šios mergaitės tyrumą, gyvenimo grožį. Šiandien, kai nuvertintas tyrumas ir skaistumas, ji iškyla kaip sektinas pavyzdys kovoje už dorą, tyrą, skaistų gyvenimą. Manau, kad labai savalaikis ir aktualus šitas jos gyvenimo pavyzdys, kuris mus visus įkvepia. Jos pavyzdys skatina eiti tikruoju skaistumo, tyrumo ir šventumo keliu.

Pradėti bylą paskatino ir nenutrūkstantys, jau daugiau nei pustrečio šimtmečio trunkantys atsiliepimai daugelio Bažnyčios hierarchų ir pasauliečių, tarp jų ir gana įžymių, apie Barboros Žagarietės užtarimu įvykusius pagijimus, kitas gautas malones. Žagarės parapijiečiai bei apylinkės gyventojai surinko 276 parašus po prašymu, kad jų kraštietė būtų paskelbta palaimintąja ir šventąja.

Šie metai paskelbti Kunigų metais. Kokius kunigų sielovados renginius planuojate Šiaulių vyskupijoje? Kaip vertinate savo vyskupijos kunigus?

Kunigų metais norėčiau pasidžiaugti savo kunigais, nes iš tiesų kunigai yra Dievo dovana ne tik vyskupijai, bet ir visai Lietuvai, visai Bažnyčiai. Kiekvienas kunigas, kiek jam yra duota Dievo sugebėjimų, išminties, atiduoda visą širdį šitam gyvenimui. Klaidos, kurios pasitaiko – o jų sunku išvengti – rodo, kad mes esame tik trapūs moliniai indai Dievo apvaizdos rankose. Todėl negalim didžiuotis nei savo išmintimi, nei sugebėjimais, nei kokiais nors pasiekimais. Turime tiktai dėkoti Dievui už visa tai, kas vyksta gero mūsų ir kitose vyskupijose. Nepriskirti nuopelnų sau, bet dėkoti Dievui už tas malones, kurias jis leidžia patirti per mūsų kunigišką pašaukimą, branginti kunigo šventumą, stiprinti dvasią ir augti Dievo malonėje, kad, kaip sako apaštalas Paulius, Dievo karalystė išsiskleistų kiekvieno žmogaus širdyje.

Kunigų metais daugiau dėmesio skiriame asmeniškam kunigo augimui. Savo pašaukimą stengėmės geriau pažinti kunigų rekolekcijose. Buvom pasikvietę nuncijų, jis labai giliai pažvelgė į kunigystės pašaukimo esmę, pateikė nepaprastai brandžių patarimų. Kiekvieno mėnesio pirmąjį ketvirtadienį dekanatuose vyksta adoracija ir susitikimas su dekanato kunigais. Juose sprendžiame ir kunigo pašaukimo, ir visos vyskupijos veiklos klausimus. Rytais, 6.45 valandą, kartu su kunigais kalbame valandų liturgiją. Naujos bažnyčios konsekravimo dieną atidaryta nuolatinės adoracijos koplyčia, kurioje meldžiamasi už kunigus, už naujus pašaukimus. Mąstau apie ateities galimybę pabendrauti su kunigais ir pakviesti juos į adoracijos valandą: pabūti Švenčiausiojo Sakramento akivaizdoje, pabendrauti su gyvuoju Kristumi. Kryžių kalno atlaidų metu, minėdami Lietuvos tūkstantmetį, kartu dėkojome už kunigystės pašaukimo dovaną. Buvo minčių susirinkti visiems kunigams prie Kryžių kalno ir paaukoti šv. Mišių auką. Kryžių kalnas – puiki vieta kunigystės esmei apsvarstyti, padėkoti Dievui už kunigystės pašaukimą. Kol kas – tai tik planai.

Būdamas Šiaulių vyskupu, gavote ir antrąją vyskupiją – tapote kariuomenės ordinaru. Ar šios dvi pareigos viena kitai netrukdo?

Manyčiau, netrukdo, tačiau sudėtinga atlikti dviejų vyskupijų ordinaro pareigas. Labai dažnai pasitaiko dienų, kai sutampa keli renginiai, kažko reikia atsisakyti. Žinai, kad turėtumei būti tame renginyje, o aplinkybės neleidžia. Tokie susikirtimai būna labai nesmagūs, negaliu džiaugsmingai jaustis. Jaučiu, kad fiziškai kartais per sunku. Pavyzdžiui, reikia važiuoti į Vilnių ir dalyvauti susitikime, kuris trunka valandą ar dvi, tačiau praktiškai dingsta visa diena. Tokių susitikimų – labai daug. Tenka daug laiko praleisti automobilyje, tai neprisideda nei prie sveikatos, nei prie prasmingo laiko praleidimo. Aišku, meldžiamės važiuodami, kalbam rožinį, mąstymus atliekam, bet tai nebūna produktyvus darbas, kurį galėtum atlikti būdamas atsakingas tik už vieną vyskupiją. Mąstoma apie atskirą kariuomenės vyskupą. Tada, manau, būtų galima nuoširdžiau atlikti visus darbus ir suspėti.

Pasauliečiai patriotiniuose renginiuose, kuriuose dalyvauja kariuomenė, džiaugiasi karių laikysena, gražiu žygiavimu, vadų komandų vykdymu. Gal kariai tik vadų raginami ateina į bažnyčią, ar dažnai kapelionai turi galimybę džiaugtis praktikuojančiais kariais?

Šis klausimas labai sudėtingas. Dešimtmetį vadovauju Lietuvos kariuomenės sielovadai. Matau daug atvejų, kai tenka krikštyti karius, teikti jiems Sutvirtinimo sakramentą. Ypač kai bendraudavom su šauktiniais kariais. Karius profesionalus krikštyti ir Sutvirtinimo sakramentą teikti tenka rečiau. Anksčiau, būdavo, bendraujam su kariais, kuriems tikėjimo dalykai visiškai nauji. Vadindavom juos „proginiais“.

Pakrikštijam, paruošiam Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui ir, galima sakyti, tuo pasibaigia jų krikščioniškas gyvenimas.

Kapelionams tenka didelė užduotis priartinti karius prie Kristaus. Ne tik karius, bet ir jų šeimas, vaikus. Tai plati dirva, kurioje turime daug darbo. Neseniai Vokietijoje sužinojau gražų dalyką. Pastebėta, kad labai reikia visiems kariams privalomo etikos kurso. Klausimas suderintas su vyriausybe ir visi kariai gilinasi į etikos esmę. Šiuo klausimu būtinai kalbėsiuos su Lietuvos kariuomenės vadovybe. Galvoju, jei bus įmanoma, pasiekti, kad etikos kursas gražia tikėjimo dvasia būtų perteikiamas visiems kariams. Tada pamatysime naują karių dvasią tikėjimo šviesoje.

Kokias tradicijas turite su kariuomenės kapelionais? Kaip dažnai susitinkate, kaip sutariate? Kaip vykdoma jų sielovada?

Kiekvienais metais organizuojame kapelionų rekolekcijas, kuriose ir aš pats dalyvauju. Susitikimai su kapelionais ne visuomet vyksta reguliariai, norėtume, kad jie vyktų dažniau, bet įvairios aplinkybės ne visada leidžia. Labai svarbu kiekvienam kapelionui asmeniškai augti tikėjimo šviesoje ir nepamiršti, kad jis pirmiausia yra kunigas, o tik po to karys, kuris įsijungia į vieną kitą kariuomenės dalinį. Pirmiausia jis pats turi augti šventume, kasdien aukoti šv. Mišių auką, dažnai eiti atgailos ir kitų sakramentų. Asmeninis dvasinis augimas subrandins mūsų kariuomenės ordinariate tą gražią tikėjimo ir meilės dvasią, kurioje galėsime spręsti visas problemas.

Kiekvienų metų gegužės mėnesį vykstame į Lurdą. Ypač nuoširdžius ryšius palaikome su Vokietijos ordinariatu, kuris labai padeda kelionių į Lurdą metu.

Su kariais vykstame į Šiluvą,  Kryžių kalną, kitas šventoves. Kariai dalyvauja piligriminiuose žygiuose, labai daug padeda: pastato palapines, rūpinasi maitinimu, teikia įvairiausią kitokią pagalbą. Kareiviai dažnai kviečiami į įvairius pasaulietinius renginius, kuriuose pamaitina koše, arbata. Mūsų nuoširdus bendravimas su visa katalikiška bendruomene vienose ar kitose šventėse, mokymuose, manau, tam tikra prasme yra augimas meilėje, patarnavimo, nuolankumo dvasioje, kurios reikia kiekvienam, ypač augant ir stiprėjant toje kapelionų tarnystėje, kuri yra labai svarbi mūsų ordinariato tarnyboj.

Jus matome tik besišypsantį. Ar iš tiesų visada šypsotės, nejaugi niekada nesupykstate?

Pykti yra sudėtinga, kadangi mano šūkis, įrašytas herbe: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“. Stengiuosi gyventi ta dvasia. Kai susitinku su žmonėmis, kurie kartais nėra palankūs asmeniškai ar kunigystės pašaukimui, ar piktais žmonėmis, stengiuosi visada ramiai spręsti iškilusius klausimus, niekada neparodau piktumo. Noriu, kad viskas būtų išspręsta Kristaus meilės dvasioje, nes pat Viešpats sako: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“. Stengiuosi šiai tarnystės dvasiai palaikant žmonėms rodyti Kristų, priartinti prie Jo, o savo tarnystę atlikti besišypsančiu veidu ir džiugia širdimi.

Viename interviu „XXI amžiui“ (2000 m., Nr. 77) sakėte, jog neįsivaizduojate kitokio poilsio, kaip kelionės į kalnus. Ar galite išvardinti visus kalnus, į kuriuos esate įkopęs? Ar 5685 m aukščio Kilimandžaras, į kurį įkopėte 1998 metais, ir yra kol kas aukščiausia viršukalnė Jūsų gyvenime? Ar iš tiesų tik kalnuose pailsite?

Iš tiesų ta viršukalnė kol kas aukščiausia. Sakau kol kas, bet nežinau ar bus galimybė kada aukščiau pakilti. Poilsis iš tiesų yra gražiausias ir geriausias kalnuose, tik ne visada galiu šią svajonę išpildyti. Ypač dabar, kai yra dvi vyskupijos, labai sunku ištrūkti. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą tikrų atostogų neturėjau. Sunku mąstyti apie kalnus, kai esi toks užimtas. Aišku, labai labai norėčiau. O išvardinti visas vietas, kur buvau, sunkoka. Reikėtų turbūt atskiro reportažo. Nepakaktų laiko visko vienu mostu apimti. Daugiausia, aišku, Kaukazo kalnai apvaikščioti, Italijos Prancūzijos, Šveicarijos Alpės – pačios mieliausios vietos.

Kasmet metų pabaigoje išgirstame, kad išleidote naują kalendorių su savo nuotraukomis. O gal kada nors išleisite knygą?

Fotografijos menas man labai artimas – kariuomenėj įgijau šitą specialybę. Kad ir kur keliaučiau, pasiimu fotoaparatą. Tai mano geriausias draugas, kuris lydi visose gyvenimo kelionėse. Apie knygas nedrįstu galvoti, nesu literatas, todėl šio darbo nežadu imtis. Pasiliksiu prie fotografijos, kuri man prie širdies ir su kuria esu susigyvenęs.

Visose Lietuvos vyskupijose konsekruota po keletą naujų ar atstatytų bažnyčių. Gruodžio 11 dieną konsekravote bažnyčią ir Šiauliuose. Kokios mintys po šių iškilmių?

Aš manau, kad tai tikrai vienas iš gražiausių stebuklų mūsų vyskupijoje. Tai pirmoji bažnyčia, kurią teko konsekruoti Šiauliuose. Labai džiaugiuosi šia bažnyčia, o ypač džiugu, kad galėjome įrengti nuolatinės adoracijos koplyčią. Nepaprastai iškilminga, kad kartu su konsekracijos valanda prasidėjo nuolatinės adoracijos valandos bažnyčios koplyčioje. Po šventosios Komunijos pakonsekruotą didelę Ostiją įdėjome į paruoštą monstranciją ir visi vyskupai su nuncijumi priešakyje iškilmingai nunešėme į adoracijos koplyčią. Ten, tyloje pasimeldę, sugrįžome užbaigti konsekracijos šv. Mišių aukos. Labai gilus įspūdis, labai brangi valanda ir esu nepaprastai dėkingas Dievo apvaizdai, kad galėjo tai įvykti. Manau, visiems žmonėms labai svarbu pabendrauti su Viešpačiu tyloj.

Pačioje bažnyčioje labai patinka Marijos ištiestos rankos, kurios kviečia ateiti prie Jėzaus ir tarnauti kaip tarnavo Švč. Mergelė Marija.

Ką Jums reiškia gyvenimo 60-metis? Ką matote peržvelgęs pragyventus metus?

Neatrodo, kad jau tiek metų. Šis skaičius kažkoks nesavas. Atrodo, visai neseniai prasidėjo brandesnis gyvenimas. Šis laikotarpis – nepaprasta meilės dovana. Likusį gyvenimą dar nuoširdžiau dėkosiu Dievui. Žmogus – Dievo dovana. Trokštu kiekviename žmoguje matyti Kristų ir patarnauti su meile.

Kalbėjosi Inesė RATNIKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija