Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Užkrečiantys pavyzdžiai

XXII klojimo teatrų krivūlė

Prof. Petras Bielskis

Lietuvos klojimo teatro draugijos vėliava (dailininkė Sofija Kanaverskytė, batika, aplikacija)

Žiūrovai Tautkaičių klojimo teatro kieme

Vertinimo komisija (iš kairės): Telšių Žemaitės teatro direktorius teatrologijos magistras Artūras Butkus, teatrologijos magistras Darius Peckus, Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas prof. Petras Bielskis, komisijos pirmininkas prof. Rimantas Balsys

Krivūlės uždarymas(iš kairės): Sasnavos seniūnė, vertinimo komisijos narė Nijolė Smilgienė, vedantieji Rasa Jonuškienė ir Kęstutis Krasnickas, krivūlės organizatorė, Tautkaičių teatro režisierė Ona Miliauskienė

Tautkaičių klojimo teatro kluoninė arba žardinė

Klojimo teatro aktoriai po spektaklio

Liepos 3 dieną Tautkaičių klojime (netoli Marijampolės) į savo metinę Krivūlę jau dvidešimt antrą kartą susirinko Lietuvos klojimo teatrai: iš Punsko, Agluonėnų, Viešintų, Jurbarko, Marcinkonių, Kalvarijos ir Tautkaičių... Prieš atidarymą, pertraukose ir vakaro gegužinėje grojo Punsko lietuvių kultūros namų kaimo kapela (vadovas Jonas Zakaravičius), Tautkaičių kaimo kapela (vadovas Linas Penkaitis), koncertavo Igliaukos tautinių šokių grupė (vadovė Zita Venckūnienė). Pagal Agluonėnuose atgimimo metais gimusią tradiciją suvažiavę į Krivūlę teatrai būtinai iškelia trispalvę vėliavą. Tais metais (1988) pirmojoje Krivūlėje dar trispalvė buvo uždrausta, o šiais metais per darbus pamiršo iškelti. Bet užtat pačiame kiemo centre gandralizdyje  kleketavo gandrų šeimyna – nei triukšmo, nei žmonių nesibaidė.

Per vieną dieną suvaidinti septyni spektakliai. Dalyvavo šešiasdešimt du artistai iš visos Lietuvos. Ir žmonių prisirinko daug. Ir vaidinant muštynes ar kaunantis jau niekas nekilo ir nebėgo lauk. Nors iš atjautos ir gailumo verkiančių buvo. Vaidinimą žmogus priima kaip tikrą gyvenimą, dar tikima išmonės sugestija. Teatras – ne vienos dienos darbas. Šventės viešnia aktorė Alvyda Čepaitytė, tautkaitiškė, pasakojo, kad jos tėvas, buvęs Lietuvos karininkas, dar prieškaryje statydavęs čia vaidinimus. Kiekvienas Lietuvos kaimas turi savo vaidinimų istoriją. Į tokią apeigą kaip Lietuvos klojimo teatrų suvažiavimas arba Krivūlė Tautkaičiuose tauta eina šimtmečiais.

Maloniai stebina gana išmintinga kaimo teatrų repertuarinė politika. Čia niekas nesivaiko kitoniškumo, nors naujumo ir nepaprastumo pakanka. Kad ir Tautkaičių teatras – pasiima Vinco Krėvės apysakos Raganius novelę Žemaitukas ir sukuria įtaigų spektaklį. Ir tada, ir dabar tebegalioja tie patys vertybiniai dėsniai – ne turtas, bet gražus ir darbštus žmogus yra vertybė, padorumas – visada sunkiai skynėsi kelią. Žmonės pavargo nuo destrukcijos ir su didžiausiu ilgesiu gaudė kiekvieną V. Krėvės žodį.

Novelėje konstruktyviai sukuriamos draminės situacijos: turtingo ir padoraus ūkininko namuose auga dailus bernaitis Juoza, greta kaip vijurkas sukasi darbšti ir dar dailesnė samdinė Elena. Vienas turtingas, kita ne. Kažkas turi atsitikti. Teatras, įkeldamas į sceną prozos kūrinį, privalo papildomai sukurti vyksmą arba įtampos lauką apie jaunų žmonių gyvenimus. Nepakanka atpasakoti – kažkas turi vykti. Spektaklyje reikia paruošti žiūrovą būsimai dramai, sudaryti sąlygas pamilti pagrindinius būsimo likimo herojus. Tėvų ir vaikų turtinius ir moralinius santykius V. Krėvė sprendžia per kelias noveles. Jei Žemaituko novelėje Juoza išrašytas epizodiškai, tai Kukio ir Gugio novelėje analogiškas jaunuolio (Jonas) likimas daug dramatiškesnis ir spalvingesnis. Ir tėvo elgsena abiejose novelėse analogiška, tik vienoje jis vadinamas Grigu, o jau kitoje Kukiu. Tada ir Gugio vaidmuo įgytų svarumo. Teatras turi išsirinkti dramatiškiausius elementus ir sujungti į vieną. Spektaklyje jauni žmonės (I. Petkevičiūtė, D.Urbonas) labai jau simpatiški ir šviesūs, bet jiems viena pirmoji novelė neduoda draminės vyksmo erdvės.

Ko gero, visoje lietuvių literatūroje nesurasi gražesnio ir motyvuotesnio personažo už seną kleboną kunigą Adomą Šlepavičių, parapijonių meiliai Žemaituku vadinamo. Ne paslaptis – dar tebegalioja karingojo ateizmo suformuota neigiama arba pašaipi pažiūra į kunigą. Dar spauda tebenaudoja iš rytų užsilikusi šaižų žodį – šventikas. Mūsų kunigas – ne šventikas, o dvasinis lyderis, visada buvo ir yra labai išsilavinęs ir inteligentiškas žmogus, moka kalbų, gerai orientuojasi kultūros ir visuomenės dalykuose. Toks pasirinkimas atskleidžia teatro pilietinę ir dorovinę poziciją. Ir dar maloniau, kad tam šviesiam personažui surastas ne mažiau šviesus aktorinis tipažas. Aktorius Adolfas Navickas, vaidinęs kleboną Žemaituką, yra toks organiškas ir paprastas, taip tiksliai ir taupiai veikia, kad atrodo kiekvienas galėtų taip padaryti. Deja. Jame yra įgimta žmogiškumo šiluma, nedeklaruojamas geranoriškumas. Ir priemonės paprastos – stebi pašnekovą su lengva ironija, reikliai ir įsakmiai (veiksmingai) paklausia, kažką tyliai svarsto, visą laiką nustebęs ir besidžiaugiantis. Svarbiausia – dėmesys ne sau, o partneriui. Be šito – nė iš vietos. Tinkamai pritaikytas tipažinis atrinkimo principas yra vienas svarbiausių tautodailinio teatro meninių savitumų. Svarbiausia surasti gamtos sukurtus grynuolius ir deramu laiku padėti į deramą vietą.

Panašiu principu parinkta ir Levutė Ruseckienė motinos Grigienės vaidmeniui. Vienas iš gražiausių ir nuosekliausiai sukurtų vaidmenų krivūlėje. Ne veltui vertinimo komisija pripažino juos geriausiais vyro ir moters vaidmenų atlikėjais.

Sukurti gudraus kerdžiaus charakterį, jei nėra fizinio atitikmens, tautodailės teatre sudėtinga. Tai yra aukštojo profesionalizmo sfera. Gugiui, senam kaimo kerdžiui (akt. P. Miliūnas – iš tikrųjų jaunas ir švytintis bernas), reikėtų ieškoti tam tikrų kompensacinių ženklų arba charakteringumo bruožų. Iš ko matyti, kad žmogus yra laisvas, kandus, sarkastiškas, keistas. Žinoma, būtina sudaryti tam prielaidas, suteikti jam būdingo teksto ir situacijų. Vien šiaudinės skrybėlės charakteriui atskleisti nepakanka.

Punsko teatras yra lietuvių klasikinio klojimo teatro pavyzdys tiek turinio, tiek formos ir socialinės paskirties požiūriu. Dėl geopolitinių priežasčių darbo ir veiklos sąlygos jiems nepakito nuo spaudos draudimo laikų. Ten teatras buvo ir yra tautos egzistencinė prielaida. Jų vitališkumas ir kūrybingumas ne tik stebina, bet ir moko. Lietuvos rengiamose klojimo teatrų krivūlėse jie dalyvauja nuo 1990 metų. Iki šiol Punsko krašte kiekvienas kaimas turėjo savo teatrą. Deja, deja. Dabar jau to teigti nebegalima. Nors Punsko teatras dar atrodo viltingai, turi daug ir gabaus jaunimo, išsilavinusius ir jaunus vadovus. Studentai, buvę jų teatro artistai, vasarai grįžta iš viso pasaulio universitetų į savo teatrą ir vaidina lietuviškas pjeses. Mums, išpaikintiems savo tėvynėje, tai užima kvapą. Keletą dešimtmečių teatrinį Punsko gyvenimą ir apskritai lietuviškumo idėją kurstė didžiulio pilietinio temperamento veikėja Teklė Paransevičienė. Užauginę pulką sūnų drauge su savo vyru, buvusiu mokytoju, ir dabar dar globoja kultūrinę veiklą. Lietuva visada žavėjosi jais.

Garsaus teatro pedagogo Jono Vaitkaus režisūrines aukštąsias studijas baigė ir gabiai pradėjo dirbti nauja teatro vadovė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Ateina moderni režisūra, ne tik gebėjimas, bet ir žinojimas. Punsko teatrą ilgametė ir ypatinga kūrybinė bičiulystė sieja su Agluonėnų klojimo teatru. Savaitėmis svečiuodamiesi vieni pas kitus stato bendrus spektaklius, ieško teatrinės raiškos naujovių. Taip gimė Egidijaus Kupčiūno komedija Kaip laimėti milijoną. Originali ir labai veiksminga komedija pirmiausia buvo pastatyta Agluonėnuose, savame teatre, o paskui papildyta bendromis pajėgomis ir galiausiai punskiškiai pasistatė pas save. Taip atsiranda kelios režisūrinės redakcijos, savotiška dramaturgo laboratorija. E. Kupčiūnas turi gerą teatrinę nuojautą, deramą išsilavinimą, lengvai valdo žodį, įgimtą veiksminės situacijos organiką ir turime vilties, kad ši laboratorija mus dar ne kartą nustebins. Kyla nauja tautodailinio teatro dramaturgijos pajėga. Ne kiekvienas dramaturgas gali jiems rašyti, čia nepakanka literatūros – reikia pažinti kūrybinę teatro specifiką.

Marcinkonių klojimo teatras irgi turi gerą vadovę Rimutę Avižinienę. Ir pats teatras, išaugęs legendinio Margionių teatro režisieriaus Juozo Gaidžio daug metų ugdytoje dirvoje, yra plačiai žinomas ir mėgstamas. Paprastai tie pirmtakai tik saulę užstoja ir pasekėjai ieško savų kelių. Gerai, bet gerai ir tai, kad nereikia pradėti plyname lauke. J. Gaidys pats rašydavo savo vaidinimams tekstus, pats vaidindavo, režisuodavo ir dainuodavo. Tokia jau liaudinės kūrybos savastis. Rimutė daro ne taip, bet panašiai. Visa Lietuva ją žino kaip šmaikščią ir originalią pasakorę, artistę iš Dievo malonės. Šį kartą ji pasikvietė į talką Nataliją Čeplikienę ir Vidą Vorienę ir sukūrė originalią žaislę apie Gyvenimo mokyklą. Tekstai lengvi, situacijos žaismingos ir žmonės surinkti gražūs, bet pati dramaturginė intriga pernelyg paprasta. Žmogus nori matyti ne tik tai, kas vyksta, bet ir kaip vyksta. Daugelis svarbių dalykų atsitinka ten, kažkur už sienos ar tvoros, o čia tik paskelbiama, atpasakojama. Stinga akcijos, pajėgų mobilizacijos, įtaigos priemonių įvairovės.

Viešintų teatras bene pirmasis Lietuvoje iškėlė regioninės kultūros idėją. Gabių režisierių Galinos ir Vytauto Germanavičių šeimyninis tandemas savo teatru pradėjo deklaruoti ir prikelti vietinės kilmės dramaturgų kūrinius. Kiekviena Lietuvos vietovė yra išauginusi daug talentingų žmonių, bet jie pasimeta laike, visuotinoje kultūros sumaištyje. Regioninis teatras juos suranda ir iškelia, atkreipia visuomenės dėmesį. Taip mūsų savastimi tapo L. Didžiulienės-Žmonos arba Aleksandros Kazakevičienės teatras ir gyvenimas. Šių metų V. Germanavičiaus darbas K. Būgos ir M. Palionio Dėdė atvažiavo lyg ir nesiūlo platesnių apibendrinimų.

Tą pačią regioninę kultūros idėją gana kūrybingai vysto Jurbarko teatras. Panemunės krašto kultūrą, savitą pasaulio suvokimą jie geriausiai atskleidžia žaisdami savo kraštiečių Gasparo Veličkos (Žmonės prie vieškelio), Hermano Zudermano (Kelionė į Tilžę), Boleslovo Mačionio (Bišpilis), Ernsto Vicherto (Šaktarpis), Vydūno (Sigutė) ar Antano Giedraičio-Giedriaus kūrinius. Per jų kūrybą į mūsų laikus atėjo sudėtingos tremties, emigracijos, gyvenimo ilgesio ir kovos temos. Išimk iš teatro repertuaro tuos autorius, ir mes tapsime skurdesni savo dvasia.

Dramaturgai dramaturgais, bet ne mažiau svarbi ir aktorinių pajėgų išsaugojimo bei paieškų problema. Jurbarkas garsus savo ryškios prigimties aktoriais.

Žinoma, viršūnių viršūnė yra aktorius Konstantas Glinskis. Jo teatrinė elegancija ir aristokratizmas persiduoda kartų kartoms. Jau geras dešimtmetis, kai ryškios aktorinės individualybės eina iš spektaklio į spektaklį, vaidina natūralioje aplinkoje senų sodybų kiemuose, prie partizanų žeminių, priepiliuose – Birutė Skandūnienė, Jūratė Videikienė, Violeta Vazytė, Laima Ašmonaitienė, Aldona Orentienė, Doma Mikelaitienė, Ada Zubačiova, Juozas Abromavičius, Alvydas Šimaitis, Vincas Venclovas. Ir šiais metais už geriausiai sukurtą vaidmenį apdovanoti net du teatro artistai – Judita Vilimienė ir Arvydas Višinskas. Dar džiugiau, kai į teatrą ateina nauji ir iniciatyvūs žmonės. Už debiutą teatre apdovanotas Jonas Tamošaitis. Greta A. Višinsko jo darbas spalvingumu, geru žanro ir stiliaus pajautimu atrodo solidžiai. Su laiku ateis meistriškumas. Tokiu ryškiu senjorų būriu ne bet kuris ir profesionalų teatras gali pasigirti.

Teatras energingai ieško liaudinio vaidinimo formų. Jeigu teatras yra tam tikra tautodailės atmaina arba žmogaus meninės prigimties laisvas reiškimosi būdas, arba, kitaip sakant, į teatrą ateina žmonės, neturintys profesinių įgūdžių, pasikliauti aktorine technika neišmintinga. Spektaklio pradžioje pasakojama – grįžta namo žmogus, kuriam mokama tik 35 rubliai algos. Kaip suvaidinti tokį nuvertintą žmogų? Profesionalas artistas kurs charakterį, psichotechnikos pagalba keis žmogaus fiziką. Aukštasis pilotažas – greta talento būtini kūrybiniai įgūdžiai. Jurbarko teatro režisierė, teatrologijos magistrė Danutė Budrytė-Samienė nelaukia manos iš dangaus ir, sunkindama artisto veiklos sąlygas, eina jam padėti – žmogus vykdydamas žmonos pavedimus iš miestelio parneša daugybę dėžių su pirkiniais. Dėžės netelpa glėbyje, tai viena, tai kita krenta, išbyra pirkiniai. Žmogus priverstas sustoti, ryšuliai neleidžia atpalaiduoti rankų, bando nukritusias dėžes pakelti koja, besikuičiant išbyra visos dėžės. Iš naujo surenka, apsikrauna kaip mulas, bando eiti, bet vėl viskas prasideda iš naujo. Pagaliau netekęs kantrybės rėkia – ar yra kas gyvas šiuose namuose! Iki tos pirmos frazės teatras kuria situaciją ir sava kalba pasakoja apie namus, jų gyventojus, psichologinį klimatą, santykius. Režisierė per ženklus, juos atrinkdama ir grupuodama, nužymi personažo charakterį. Situacija vaidina savaime, o savo gyvenimiška patirtimi ar humoro pajautimu artistas tik paryškina ją, suteikia žanro statusą.

Klojimo teatro kultūra iki šiol kelia daug kontraversiškų nuomonių. Vieni sako, kad klojimų kultūros nebuvo ir nėra ko paveldėti, o tuo labiau vystyti. Kiti mano, kad tai baisiausia saviveikla, kuri kaip visuomenės blogybė užima trečią vietą po karo ir maro. Dar kitiems atrodo, kad klojimo teatras turi profesionalėti ir įveikti provincializmą. Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino ką kalba. Pasiskaitykite Balio Sruogos teatrinį testamentą (Pasiaiškinimo vietoje. Lietuvių teatras Peterburge, 1930), Vytauto Kavolio kultūrologinį traktatą (Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę. Žmogus istorijoje, 1994), pagaliau kad ir Livonijos kronikas – šviesiau pasidarys. Kokia ten atsiveria galinga ir nuostabi lietuvių teatrinė savimonė – ir ji yra jau įvardyta – tereikia tik atidžiai įsiklausyti į savo prigimtį ir bent nesipriešinti jai. Gal vertėtų visiems susirinkus į Krivūlę padiskutuoti ta tema, bet tautodailės negalima tobulinti – ji pati iš savęs turi tobulėti. Dar atsimenu anais laikais, būdavo, surenka liaudies meistrus profesionalus skulptorius ir moko juos anatomijos. Kiti žiopso, o buvo toks garsus meistras Stanislovas Riauba iš Žemaitijos, tai tik numoja ranka ir, pasiėmęs rąstigalį, pasislepia krūmuose. Po kiek laiko pareina su išdrožtu balvonu. Seminaristai net aikteli. Anatomijos žinių ten nė ženklo, bet visi supranta, kad kažkas atsitiko, kad rąstigalį Stanislovas pavertė Dievo dovana.

– Kodėl tokios keistos ir apskritos akys? – klausia.

– A! –numykia meistras,– Tas yr blogs žmogus, ano akes kap vanagą.

Meistras žino ženklų kalbą. Asimetrija ir aproporcija yra liaudies meno estetikos dėsnis. Kiekvienas meistras turi savus ženklus, vadovaujasi sava patirtimi ir pasaulio suvokimu. Todėl meistrų negalima mokyti.

Ir teatrai taip pat. Suvažiavimas yra jų mokykla, laisva, savanoriška. Laikas suteikia jiems meistrystę, o meninę kalbą pakužda prigimtis.

Vydūnas, o ypač B. Sruoga, aiškino, kad artistas ateina nuo gamtos: pratybų nesulaužyta prigimtis, pirmapradė jėga, o režisierius greta tos vertybės dar privalo turėti ir žinojimą. Daugelyje Lietuvos klojimo teatrų šis patriarchų mokymas jau įgyvendintas. Aukštuosius teatro mokslus baigę režisieriai žino, kad negalima liaudies artistui brukti profesinio aktoriaus psichotechnikos.

Liaudinio vaidinimo virtuoziškumą kasmet demonstruoja režisieriai Egidijus Kupčiūnas (Agluonėnų teatras) ir Kęstutis Krasnickas (Kalvarijos teatras). Ilgą laiką į K. Krasnicko keistą teatrą buvo žiūrima įtariai. Gal artistai primeta kažkokią „čaplininkišką“ manierą? Pasikeitė trupės sudėtis, atėjo nauji, o teatras liko keistas. Aišku, kad tas išskirtinumas eina iš režisieriaus sampratos. Ir repertuarą jis suranda, jei ne visai naują, bent jau nestandartinį: Plutelė ir pelės, Žemės ar moteries, Moterims neišsimeluosi, Gyvieji nabašninkai. Ką paskutiniajame spektaklyje išdarinėja aktorius Aurimas Golianovas, žaidžiantis daktaro Sartavičiaus personažą, reikia pripažinti, yra ne kasdieniškas reiškinys. Apie jį sukasi ir kiti personažai – mažiau ar labiau sėkmingai, bet tame pačiame rakte ir stiliuje.

Kas sudaro daktaro Sartavičiaus (I. Lisenska-Konyčius. Gyvieji nabašninkai) vaidmens esmę? Taikliai surasti ir nuosekliai išlaikyti viso spektaklio eigoje maniako skiriamieji ženklai. Iš kur jame tiek jėgos ir azarto – čia jau kitas klausimas. Toks žmogus ne tik scenoje, bet ir gyvenime turi netilpti savo kailyje (klojimo teatro žmonės visi netelpa savo kailyje). Jis visą laiką nustebęs, visą laiką savo idėjų nešamas. Ir muzikalumas jam padeda. Spektaklis sugrojamas ritmiškai – kaip muzikinis kūrinys. Pakaktų nors vienoje vietoje pamesti tempą arba sukeisti ritmus – ir spektaklis žūtų.

Agluonėnų teatre jau daug metų dirba du diplomuoti režisieriai – Augustinas Šutkus ir Egidijus Kupčiūnas. Dar 1983 metais, klojimų teatrų atgimimo pradžioje, A. Šutkus su savo bendramoksliais pastatė Žemaitės Tris mylimas. Spektaklis kuriamas ieškant liaudinio vaidinimo principų – naudojami vietos dainininkų ansambliai, veiksmas perkeliamas į natūralią aplinką, tikri daiktai, vežimai, kinkomi arkliai, vežimai pakraunami tikru šienu, plakami dalgiai, skalbiama, semiamas iš šulinio vanduo. Veiksmas išdėstomas visoje valstiečio sodyboje. Domicė, būdavo, parlekia iš bažnyčios per kiemus ir, vilkdama atplėštą šatrą, daužosi visoje sodyboje ieškodama Liudviko, duos jam, nežiūrėdama galva ar ne galva. Žiūrovai bėga jai iš po kojų, glaudžiasi patvoriuose. Vaidybinius elementus jungdamas su natūralia aplinka ir tikrais ūkio darbais režisierius pasiekia autentiškumo ir didelės emocinės galios.

Labai vertingos pastangos panaudoti gyvo tipažo principą aktorių atrankoje. Tada į kaimo teatrą atėjo ryškios prigimties ir didelio temperamento žmonės – Salomėja Rauktienė, Idalija Normantienė, Aldona Radzevičienė, Jonas Čepas, Laimonas Tučas. Tipažas buvo tos trupės gaivalinė jėga.

E. Kupčiūnui lengviau, nes jis pats yra ragavęs Jono Vaitkaus aktorinės mokyklos. O ten labai svarbus partnerystės dėsnis. Režisierius ne rodo, kaip reikia vaidinti, bet provokuoja raiškai. Tas būdas išsaugo visų dalyvių autentiškumą ir individualumą. Ir dar. E Kupčiūnas pirmas klojimo teatre pradėjo kurti miuziklus. Jo spektakliai pagal S. Žemaičio (H. Prialgausko) Rickų, garsus Lietuvos plėšikas ir Mirta Činčibiraitė ar B. Sruogos Dobilėlis penkialapis virto teatrinėmis fejerijomis.

Agluonėnų teatras nuolat atsinaujina ir visame kaime beveik neliko žmonių, kurie nebūtų vaidinę ar nevaidintų. Kad ir naujausiame teatro vaidinime Juozo Pleirio Vagys matyti daug naujų veidų. Labai įdomu, kad vaidina šeimomis: Laima Tučienė ir Laimonas Tučas, Andželika Jasienė ir Edmundas Jasas, Daiva Vainauskienė ir Vaclovas Vainauskas, neretai kartu su savo dukromis ir žmonomis vaidina ir patys režisieriai.

Teatras niekada neverkšlena dėl pjesių stokos. Yra sudarę kažkokį sandėrį su Lietuvių literatūros institutu ir dramaturgijos specialistas Eligijus Daugnora, ieškodamas medžiagos savo daktaratui rankraštynuose ar fonduose, atkasa jiems užsimetusią ar retą literatūrą. O pastaraisiais metais ėmė reikštis ir paties režisieriaus viltingi dramaturginiai bandymai (anekdotas apie Žydą statinėje ir Kaip laimėti milijoną). Duok Dieve, duok Dieve, kad sąvoka „ėmė reikštis“ netaptų „liovėsi reikštis“. Jam viskas Dievo duota, bereikia tik atkaklumo.

Lietuvos klojimo teatro bendruomenei nerimą kelia 2011 metai. Prieš 180 metų Suvainiuose (Kupiškio valsč.) gimė kunigas Jonas Katelė. Nuo 1872 metų iki mirties klebonavo Panemunėlio parapijoje. Tai graži tarnystė Dievui, bet ne mažesni jo nuopelnai ir Lietuvai. Visą spaudos draudimo laikotarpį jo žinia ir rūpesčiu Panemunėlyje veikė slaptas klojimo teatras. Jam savo pjeses rašė Vaižgantas, čia teatru užsikrėtė Maironis. Tarybinė Lietuvos enciklopedija apie kun. J. Katelę dar rašo, kad „norėdamas pritraukti jaunimą, organizavo lietuviškus spektaklius“ (TLE.1986, t. 2. p. 237). Ką tais laikais reiškia parapijos klebonui organizuoti slaptus vaidinimus? Tai ištisa lietuvybės odisėja. Bet Visuotinė lietuvių enciklopedija, dabartiniais laisvos Lietuvos laikais, jau ir tos skurdžios formuluotės nebenaudoja ir J. Katelė sąmoningai išstumiamas iš mūsų teatrinės kultūros atminties.

Kažkas reviduoja mūsų istoriją, naikina mūsų kovos ir kultūros ženklus. Todėl atrodo, kad tikėtis kun. Jono Katelės visuotino pagerbimo būtų naivu.

Lietuvos klojimo teatro draugijos Didžioji lieta, susirinkusi į Tautkaičių  dvidešimt antrą krivūlę, nutarė dvidešimt trečią Klojimo teatrų krivūlę sušaukti 2011 m. gegužės mėnesį Panemunėlyje. Taip būtų sudarytos prielaidos deramai pagerbti kunigo Jono Katelės žygdarbį.

Mes žinome, kad Panemunėlyje ir dabar gyvas kun. J. Katelės atminimas. „Kaimo teatrai įrodė, kad net ir sunkiais laikais žmonės ne tik apie pinigus galvoja. „Seklyčia“ pavadinta kaimų teatro šventė surengta jau dvyliktą kartą“ , – rašė Gimtasis Rokiškis (2009 06 16, Nr. 90). Teatrų šventėje iš metų į metus dalyvauja Kriaunų, Pandėlio, Južintų, Bajorų, Obelių, Kazliškio, Laibgalių, Pakriaunų vaidintojai. Panemunėlio teatrui vadovauja veikli visuomenininkė ir režisierė Audronė Šakalienė.

Į krivūlę teatrai suvažiuos, respublikinę šventę surengsime. Tikėtina, kad iniciatyvą palaikys ir Rokiškio rajonas, bet svarbiausias rūpestis – kaip apsaugoti tai, kas liko po atkaklaus kun. J. Katelės palikimo naikinimo, išlieka. Pirmiausia neleisti sugriūti senajai klebonijai ir atrasti jai visuomeninę funkciją, pasirūpinti A. ir J. Tunaičių sodyba.

Čia reikia visų rūpesčio, pilietinės įtampos, geros valios ir paramos.

© 2010 „XXI amžius“